Jeigu turite daugiau negu vieną vaiką – vienaip ar kitaip galite pastebėti jų tarpusavio konkurenciją.
Priežastys:
– visi vaikai, kurie yra pirmieji, gimus broliukui ar sesutei baiminasi, kad jie nebėra tėvų mylimi ir tėvams nebeatrodo patys geriausi – kitaip, kodėl tėvai būtų nusprendę susilaukti dar vieno vaiko?;
– rečiau ar dažniau nesutaria, kovoja tarpusavyje ir vaikai, kurie nėra broliai ar seserys – tai puikiai galime pastebėti smėlio dėžėje, darželyje ar mokykloje (konkurencija yra gana dažnas reiškinys net ir suaugus, pvz., darbovietėse);
– kiekvienas vaikas yra kitoks, todėl gali būti nesutarimų dėl skirtingų vaikų norų ar, priešingai, dėl to, kad du ar daugiau vaikų nori to paties.
Nors tėvams dažnai būna sunku atlaikyti vaikų konkuravimą, daugiau negu vieno vaiko buvimas šeimoje turi savų privalumų: tai puiki galimybė vaikams mokytis bendradarbiavimo, ieškoti kompromisų ir derėtis, kontroliuoti savo agresyviuosius impulsus bei bandyti suprasti kito žmogaus požiūrį į tuos pačius dalykus.
Neįmanoma dėmesio ir meilės visiems vaikams skirti vienodai: natūralu, kad tam tikrais laikotarpiais kažkuriam vaikui tėvų dėmesio reikia daugiau (pvz., susirgus, išgyvenant adaptaciją prie darželio ar mokyklos). Tačiau svarbu, kad tėvų bendravimui su vaikais kuo mažiau įtakos darytų asmeninės tėvų nuostatos (pvz., kai nesąmoningai sūnus labiau vertinamas už dukrą; nusivylimas, jei vienas vaikas ne toks talentingas ar tiek sugebantis, kaip kitas; didesnio dėmesio skyrimas mažiausiajam, „pagrandukui”, nes jis atrodo esąs labai mažas).
Tarpusavyje labiau nesutaria vaikai, kai:
– alkani, pavargę, neišsimiegoję, prastai jaučiasi – tada jie jautresni bet kokiam dirgikliui;
– nuobodžiauja – gali pradėti kovoti „iš neturėjimo ką veikti”;
– nežino, kaip galima pozityviai bendrauti su broliais ar sesėmis, draugiškai su jais sutarti, taip pat kai tėvai turi nuostatas, jog brolių ir sesių muštynės yra priimtinas nesutarimų sprendimo būdas;
– mažas amžiaus skirtumas;
– yra tos pačios lyties; broliai ar seserys gali turėti daugiau bendrų interesų, bet taip pat yra ir didesnė tikimybė, kad jie kovos tarpusavyje;
– yra vidurinieji šeimoje. Jie negauna tokių privilegijų ar dėmesio, kaip vyriausieji ar jauniausieji, todėl nesutarimais gali ieškoti savo vietos šeimoje;
– tėvai neskiria individualaus dėmesio kiekvienam vaikui, stokojama laiko, kad visa šeima bendrautų kartu (pvz., kartu žaistų arba vakarieniautų);
– tėvai arba vaikai išgyvena įtampą (pvz., patyrus netektį, persikrausčius į kitą gyvenamąją vietą);
– tėvai nerodo pavyzdžio, kaip sutarti tarpusavyje (konfliktuoja, negerbia vienas kito, agresyviai bendrauja – tranko durimis, šaukia vienas ant kito ir panašiai).
Vaikų tarpusavio konfliktams didelę įtaką daro ir jų natūralūs, su raida susiję poreikiai:
– ikimokyklinukai paprastai labai saugo savo žaislus ir kitus jiems priklausančius daiktus, todėl su pykčiu reaguoja, jei brolis ar sesė nori ką nors paimti;
– mokyklinio amžiaus vaikai dažnai turi tvirtą požiūrį į tai, kas yra teisingumas ir lygybė, todėl gali nesuprasti, kodėl brolis ar sesė gauna kitokio pobūdžio dėmesį, arba įtaria, kad su juo elgiamasi neteisingai.
Kaip padėti vaikams geriau sutarti:
– stenkitės neturėti „mylimiausio” vaiko. Kiekvienas vaikas vertas būti jūsų išrinktuoju, net jei dėl kurio nors iš vaikų kyla daugiau rūpesčių nei dėl kitų. Pabandykite atrasti, kuo galima pasidžiaugti;
– nelyginkite vaikų tarpusavyje (pvz., nesakykite: „Tavo vyresnysis brolis, būdamas tavo amžiaus, jau pats pasigamindavo sumuštinį. Kodėl tu to nedarai?”), bet pasidžiaukite kiekvieno iš jų pasiekimais, nors jie gali būti skirtingi;
– nesistenkite su visais vaikais elgtis lygiai, verčiau stenkitės atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius. Net ir tuomet, kai, atrodytų, jūs skyrėte vienodai meilės visiems vaikams, jie vis tiek gali jausti, kad dėmesio gavo nepakankamai. Paaiškinkite vaikams savo sprendimus, jei reikia, kartokite jiems tai vėl ir vėl;
– skatinkite vaikus bendradarbiauti, o ne konkuruoti. Pvz., tegul jie stengiasi kartu sutvarkyti savo žaislus per kuo trumpesnį laiką, o ne lenktyniauti, kas iš jų tą padarys greičiau;
– mokykite vaikus, kaip jiems bendrauti tarpusavyje ir gauti dėmesio vienam iš kito. Parodykite, kaip jie galėtų dalytis žaislais ir kitais daiktais;
– suplanuokite tokias veiklas, į kurias galėtumėte įsitraukti kartu visa šeima ir kurios visiems būtų smagios. Jeigu vaikams patinka kažką veikti kartu, šie šilti prisiminimai yra atrama įveikiant nesutarimus;
– užtikrinkite, kad kiekvienas vaikas turėtų pakankamai laiko ir erdvės pabūti pats sau vienas. Vaikams reikia turėti galimybių veikti ką nors, kas jiems patinka, bendrauti su savo draugais, nedalyvaujant broliams ir sesėms, turėti savo erdvę ir nuosavybę, apsaugotą nuo kitų vaikų (ir suaugusiųjų) įsikišimo;
– jei tik galite, skirkite laiko kiekvienam vaikui individualiai. Tai reiškia, kad ir tėtis, ir mama turėtų pabendrauti atskirai su kiekvienu vaiku, geriausia – kiekvieną dieną bent po keliolika minučių. Šiuos „pasimatymus su vaiku” geriau planuoti iš anksto, susitarti, pvz., kad vakare 19 val. jūs turėsite „mamos ir dukrytės laiką”. Tuo laiku išjunkite telefoną, kompiuterį, televizorių, būkite su vaiku „čia ir dabar”. Pasiūlykite vaikui, kad jis pasirinktų norimą veiklą, įsitraukite kartu su juo į žaidimą. Nekritikuokite vaiko, džiaukitės tuo, ką veikiate ir nesistenkite per šią veiklą vaiko ko nors išmokyti. Šio laiko tikslas – jums abiem pasimėgauti buvimu kartu ir dėmesiu vienas kitam;
– kartas nuo karto, kai būsite viena su kuriuo nors iš vaikų, paklauskite jo, kokie dalykai, susiję su broliuku ar sesute, jam patinka, o kokie – erzina ar siutina. Tai gali padėti jums geriau suprasti, kas vyksta tarp vaikų, o kalbantis apie pozityvius dalykus – pabrėžti vaikui, kad iš tiesų brolio ar sesės buvimas turi savo gerųjų pusių. Dar vienas tokio pokalbio privalumas – kartais vaikui užtenka žinoti, kad jis gali išsikalbėti apie tai, kas jam nepatinka, kaip jis jaučiasi, ir jam palengvėja.
Kaip reaguoti į vaikų konfliktus:
– stenkitės į vaikų konfliktus nesikišti. Pabandykite įžvelgti, ar vaikai pajėgūs patys išspręsti savo nesutarimus; jei vaikai yra mažesni, jiems gali prireikti jūsų pagalbos, kad jie nenukentėtų fiziškai, tačiau kitais atvejais leiskite jiems patiems išmokti rasti išeitį. Jei nuolat kišitės, vaikai pradės tikėtis jūsų pagalbos ir neieškos kompromisų ar sprendimų patys. Be to, jums įsitraukiant į vaikų nesutarimus vienam iš vaikų gali pradėti atrodyti, kad jūs nuolat ginate kitą vaiką, jį saugote, ir jis išgyvens dėl tokios neteisybės;
– stenkitės nestoti į kurio nors vaiko pusę. Galbūt jūs matote, kad vienas vaikas stumia kitą, tačiau juk nežinote, kas buvo prieš tai – gal tokį poelgį išprovokavo neatsargus žodis ar įžeidimas. Nesvarbu, kas pradėjo konfliktą, nes kartais nėra lengva tai aiškiai nustatyti. Jei vaikai mušasi ar įžeidinėja vienas kitą – vadinasi, jie tiesiog nepaiso šeimos taisyklių, ir svarbiausia reaguoti būtent į tai;
– padėkite vaikams išsakyti savo jausmus jums ir vienas kitam nešaukiant, neprasivardžiuojant ir neįžeidinėjant;
– stenkitės išlikti rami ir suvaldyti savo pyktį – juk vaikai mokosi iš jūsų;
– jei vaikai mušasi, turite nedelsdama juos sustabdyti ir atskirti, kol jie nurims;
– stenkitės kartu su vaikais rasti tokią išeitį, kur laimėtojai būtų abu (pvz., jeigu vaikai nepasidalija žaislo – galbūt jie gali rasti kitą žaidimą, kurį žaistų kartu);
– aiškiai apibrėžkite namų taisykles ir aptarkite jas su vaikais: neleiskite muštis, pravardžiuotis, šaukti, trankyti durimis. Aptarkite, kas bus, jei taisyklės bus laužomos (pvz., reikės pabūti atskirai tol, kol aprims pyktis, ir dėl savo elgesio atsiprašyti šeimos narių). Taisyklės moko vaikus, kad jie turi būti atsakingi už savo veiksmus, nesvarbu, kokia buvo situacija ir kas juos išprovokavo ir nesvarbu, kas buvo teisus arba neteisus;
– pasidžiaukite ir tą pasakykite garsiai, kai vaikai žaidžia sutardami.
Ištrauka iš knygos „Mamos žinynas“, kuri skirta įvairaus amžiaus vaikus auginančiai šeimai. Joje išsamiai ir kartu glaustai nurodomos dažniausiai pasitaikančių ligų priežastys, paaiškinami jų profilaktikos klausimai.
