Su vyro mama ir savo vaikų močiute norėtųsi bendrauti tarsi su vyresne drauge, su kuria mielai išgertum kavos, pasijuoktum iš mažylių išdaigų, o ašaringą minutę – ir pasiguostum. Tačiau neretai būna, marčios ir anytos santykiai nesiklosto. Vienam mūšiui nurimus netrukus įsiplieskia kitas, tad karas trunka dešimtmečius. Kaip pasiekti paliaubas? Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė.
Kodėl bendrauti su sutuoktinio mama neretai gana sudėtinga? Tai kartų konfliktas ar kova dėl vieno, abiem moterims labai brangaus, vyro dėmesio? O gal kalta pasąmonėje užprogramuota karta karton perduodama patirtis? Juk anytai įtikti sunku, nes ji mano, kad marti yra neverta jos sūnelio, nesugeba juo rūpintis taip gerai, kaip ji, mylinti mama…
Neretai ir su savo mama bendrauti būna sudėtinga, ne tik su anyta. Gal ne tiek svarbu, kas mums yra ta moteris, kiek tai, kokia ji yra kaip asmenybė: konkuruojanti, vadovaujanti, kontroliuojanti, ar atvirkščiai – paslaugi, šilta, atjaučianti. O gal nuo visko nusišalinanti? Kiek anytų, tiek gali būti santykių su marčia variantų. Todėl į šį klausimą atsakyti konkrečiai ir vienareikšmiškai neįmanoma.
Jeigu anyta linkusi konkuruoti, siekti pranašumo, ji su marčia kovos, siekdama įrodyti, kuri, ji ar marti, sūnui geresnė, kurios sriuba skanesnė. Jeigu anyta visą savo gyvenimą ir asmeninę laimę paaukojo sūnui, natūralu, kad tikėsis iš sūnaus kažko panašaus ir pyks to nesulaukusi. Jai neįtiks jokia marti, nes jeigu įtiktų, reikėtų pripažinti pralaimėjus arba atsitraukti ir gyventi savo gyvenimą, kuriame nieko nesukurta, tuštuma. Neretai tai tolygu mirties baimei, nes atsitraukus belieka laukti tik mirties. Todėl anyta ir kišasi į suaugusių vaikų reikalus, nesvarbu, prašo jie ar ne. Nes jeigu jaučiasi reikalinga, vadinasi, dar yra dėl ko gyventi.
Padėti anytai, leisti jai pajusti savo svarbą ir reikšmę sūnaus šeimos gyvenime, leisti jai būti reikalingai – vadinasi, šiek tiek ją nuraminti. Tačiau čia iškyla klausimas: kaip tai padaryti neaukojant savo pačios interesų? Nustatykite savo taisykles ir ribas, pavyzdžiui, kad anyta į svečius gali ateiti tik iš anksto paskambinusi arba sutartą savaitės dieną ir pan. Kad nesijaustumėte auka, bendraukite su anyta, bet ir sau, ir jai patogiu laiku. Ir tik tiek, kiek jūs abi to norite.
Kai šeima gyvena atskirai nuo tėvų, santykiai dažnai būna geresni nei vienoje virtuvėje besisukant dviem moterims. Ar reaguoti į nuolatinius anytos pamokymus? Nuolankiai vykdyti (juk tai jos teritorija, tai ji šiuose namuose yra šeimininkė) ar praleisti pro ausis? Padėkoti už pastabą, bet daryti savaip? Visiems laikams paaiškinti, kad moters, nemokančios net kompiuterio įjungti, patarimai niekam nereikalingi, juolab tai, kuri baigia rašyti daktaro disertaciją?
Kartais būna labai sunku nesiginčyti, leisti žmogui likti prie savo nuomonės, tačiau tai sutaupo labai daug mūsų vidinės energijos, kurią išeikvotume įrodinėdami tiesas, kurių tas žmogus nenori nė girdėti.Psichologė Edita Kuogienė
Gyvenant kartu labai sunku išlikti tolerantiškai, ypač jei prisikaupė daug nuoskaudų, ir tai svetimai moteriai jau nesinori nieko daugiau duoti. Vėlgi, galima ir toliau savo pykčiu „maitinti” anytą (ir taip tapti priklausoma nuo jos pastabų) arba šiuose santykiuose įžvelgti galimybę kažko išmokti. Pavyzdžiui, tvirtumo – laikantis savo nuomonės, vidinės ramybės – nuolat kartojant tarsi radijui: „Aš apie tai pagalvosiu”, „Jūsų nuomonę išgirdau”, „Ačiū jums už rūpestį” ar kitą jums patrauklią frazę, kuri anytai parodytų, kad ją išgirdote, bet pripažįstate teisę turėti savo asmeninę nuomonę.
Šios galite net nesakyti (išsakydama nuomonę nenorinčiai jus išgirsti anytai kartais tik suteikiate progą jūsų požiūrį kritikuoti). Kartais būna labai sunku nesiginčyti, leisti žmogui likti prie savo nuomonės, tačiau tai sutaupo labai daug mūsų vidinės energijos, kurią išeikvotume įrodinėdami tiesas, kurių tas žmogus nenori nė girdėti.
O anytą paprasčiausiai nutildžius arba jums pačiai tylomis kenčiant, nebus gerai. Pyktis, kaltinimas ir neatleidimas jus dar ilgai vargins, namuose gadins atmosferą ir santykius, o vėliau, greičiausiai, persimes į jūsų santykius su vyru ir vaikais. Kad tai nenutiktų, išbandykite ką nors naujo.
Atrodo, gimus vaikui anytos priešiškumas turėtų išblėsti. Juk jos sūnelis susilaukė palikuonio. Tačiau anyta kovoja dar įnirtingiau. Kodėl? Gal jai atrodo, kad marti nemoka auginti anūkėlio, vargšelį marina badu, netinkamai auklėja? Bet kiekviena mama nori savo vaiką aklėti taip, kaip geriau atrodo jai, o ne anytai… Kaip išlaviruoti?
Nuoširdžiai padėkoti už rūpestį ir paprašyti leisti jums pačiai auginti savo vaiką. Labai svarbu, kaip jaučiatės jūs. Jeigu abejojate savimi kaip motina, kartais kaltinate ar graužiate save, tuomet anytos pastabos durs į vietą, į kurią pati save badote ir kurią jau „skauda”. Tuomet jums galbūt padėtų tokia mintis: „Kiek klaidų padarysiu, už visas ir atsakysiu pati prieš save ir prieš kitus, kiek „prisivirsiu košės”, tiek ir „išsrėbsiu”.”
Anyta ar kitas žmogus, kuris pyksta ir ginčijasi, dažniausiai jaučiasi neišgirstas ir nesuprastas. Neprivalote su viskuo, ką jums įrodinėja ar nurodinėja, sutikti, tačiau saugodama save ir savo šeimą nuo barnių, galite parodyti, kad anytą išgirdote ir galbūt net supratote, ką ji sako. Ir tik tiek. Turite teisę nieko neįrodinėti, nesiteisinti ir likti prie savo nuomonės, nors anytos yra kitokia.
Kaip reaguoti, jei anyta aprėkia prie vaiko?
Geriausiu pavyzdžiu vaikui galite būti jūs – ta, kuri ne veliasi į konfliktą, bet jį valdo. Tada vaikas mokysis iš jūsų nuo pat mažų dienų. Nukreipkite dėmesį nuo savęs į anytą užduodama klausimus apie ją pačią, pavyzdžiui: „Ar jūs pykstate?”, „Ar jūs norite daugiau tvarkos mūsų namuose?” Leiskite išsisakyti, išsikalbėti. O vaikui galite paaiškinti, kad močiutei, matyt, labai sunku, kažkoks jausmas skaudina jos širdį, todėl ir šaukia. Žmogus rėkia, pyksta ne iš stiprumo, bet iš silpnumo, vidinės kančios, skausmo. Ir jeigu pykstančiame žmoguje mums pavyksta įžvelgti kenčiantį artimąjį, nebesinori jam „kirsti atgal”.
Tačiau mes esame tik žmonės ir susivaldyti dažnai būna tiesiog per sunku. Tuomet supykstame, nes skauda ir mums, o tada ir „kertame” atgal, kad apsigintume ir mūsų daugiau neskaudintų. Tačiau būna emociškai lengvesnių situacijų, kai paprasčiau keisti savo elgesį, patiems išmokti valdyti konfliktus ir to išmokyti mus stebinčius vaikus. Po truputėlį. Po mažą žingsnelį, kokioje nors lengvesnėje situacijoje, nelabai svarbiame konflikte. Ir kai pavyks, būtinai tuo pasidžiaukite.
Kodėl anyta ypač nepalankiai sutinka moterį, kuri augina „mergautinį” arba iš pirmos santuokos vaiką? Gal jai gaila sūnelio, kad turės išlaikyti svetimą vaiką, bijo, jog marti nebenorės gimdyti jos sūnaus kūdikio arba marčią laiko nepatikima partnere santuokoje? Kaip elgtis, jei anyta demonstratyviai ignoruoja vaiką arba susilaukusi tikro anūko bendrauja, žaidžia tik su juo?
Sunku pasakyti, kodėl konkreti anyta nepalankiai žiūri į sūnaus moterį, kuri ateina į jų šeimą jau su vaiku. Gal būt veikia iš seniau mūsų visuomenės stereotipus suformavusios nuostatos, o gal tai jos pačios nuomonė. O gal ir viena, ir kita.
Dažniausiai motina nori savo vaikui visko, kas yra geriausia, ir gali būti, kad išsiskyrusi moteris su vaiku nėra tas geriausias variantas, kurį motina įsivaizdavo. Sūnus ją nuvylė. Tačiau negi pyksi ant savo vaiko? Pyktį paprasčiau nukreipti į nepageidautiną marčią ar jos vaiką. O vaikui galima paaiškinti, kad tai ne jo močiutė, o brolio ar sesės. Pokalbiai su anyta apie tai, kaip vaikas jaučiasi jos ignoruojamas, naudos duoda mažai, tačiau, aš manau, vis tiek verta pasikalbėti. Ne apie tai, kokia yra anyta, o apie tai, kaip jaučiatės jūs ir jūsų vaikas. Taip lengviau išvengti kaltinimų.
Ar įsiplieskus konfliktui ieškoti sutuoktinio užtarimo? O jeigu jis nenorės kištis į „bobų reikalus” arba bus savo mamytės pusėje? Mūšio lauke vaikui ne vieta. Tai gal susikrauti daiktus, pasiimti vaiką ir išeiti?
Dažniausiai motina nori savo vaikui visko, kas yra geriausia, ir gali būti, kad išsiskyrusi moteris su vaiku nėra tas geriausias variantas, kurį motina įsivaizdavo. Sūnus ją nuvylė. Tačiau negi pyksi ant savo vaiko? Pyktį paprasčiau nukreipti į nepageidautiną marčią ar jos vaiką.Psichologė Edita Kuogienė
Įtraukti vyrą į „mūšį”, vadinasi, pastatyti jį į nepavydėtiną situaciją, kur turės pasirinkti: mamą ar žmoną, vieną iš dviejų brangiausių moterų, kad ir kokios netobulos jos būtų. Už tokią situaciją vyras jums greičiausiai nepadėkos ir jūsų santykių tai nesutvirtins, greičiau, atvirkščiai – nuoskaudos jus tik nutolins vieną nuo kito. Todėl savo elgesį ir ribas bendraujant su anyta geriausiai būtų apsibrėžti pačiai. Ir jūs jausitės pati valdanti situaciją ir vyras bus dėkingas, kad greta jo mamos sugebate jaustis užtikrintai ir pakankamai komfortiškai.
Vienas garsus karvedys ir diplomatas yra pasakęs: „Geriausias karas yra tas, kuris neįvyko”. Kare abi pusės patiria nuostolių, nesvarbu, kuri laimėjo. Todėl gal išmintingiau pasimokyti diplomatijos, konfliktų valdymo, elgesio ne iš aukos, bet iš išmintingesniojo POZICIJOS.
Ar teko konsultuoti moteris dėl santykių su anyta?
Taip, ne kartą. Sunkiausiai santykius atkurti būna tada, kai nuoskaudų prikaupta labai daug, kai konfliktai įsisenėję, kai įtraukti visi aplinkiniai, o šeima jau ant skyrybų ribos. Tačiau ir tada dar galima kažką padaryti. O jeigu nesugalvojate ką, nueikite apie tai pasikalbėti pas psichologą ir atraskite savo būdą, jums pačiai tinkamiausią, ir pamatysite, kad situacijos be išeities nebūna.
Kaip anytą paversti drauge (arba bent pakančia kaimyne)
– Nustatykite ribas, kad nesijaustumėte auka.
– Leiskite anytai išsisakyti ir išklausykite nesigindama, tiesiog išklausykite ir parodykite, kad išgirdote. Nepamirškite pripažinti sau teisę turėti savo nuomonę, net jeigu anyta jums tokios teisės nepripažįsta.
– Prisiminkite, kad turite teisę nesiteisinti. Net kai girdite visai niekuo nepagrįstą kritiką.
– Pastebėkite anytos pastangas būti reikalinga: padėkokite už rūpestį ar patarimą, bet pasielkite taip, kaip jums atrodo tinkamiausia. Nors kartais įsiklausyti į vyresnio žmogaus patirtį gali būti labai naudinga.
