„Noriu šuniuko”, – tai itin dažna frazė kone kiekvienoje vaikų turinčioje šeimoje. Ką daryti: pirkti ar ne?
Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
Vaikas nori šuniuko, kačiuko, žiurkėno. Prašo jo daug mėnesių, verkia. Kaip elgtis? Nupirkti?
Manau, pirmiausia reikėtų įvertinti, ar vaikas jau gana sąmoningas, kad galėtų rūpintis gyvūnu. Tėveliai taip pat turėtų suprasti, kad dauguma rūpesčių teks jiems patiems, juk ikimokyklinukas pats tikrai nesugebės įberti šuniukui maisto tiek, kiek reikia, nemokės švariai išvalyti narvelio, negalės pats vienas išvesti gyvūno pasivaikščioti. Vienas svarbiausių tėvų uždavinių – prieš įsigyjant gyvūną išaiškinti vaikui, kad gyvo padarėlio negalima skriausti, kad gyvūnas pats savimi nepasirūpins.
Jeigu gyvūnas perkamas tik dėl to, kad būtų patenkintas vaiko noras, labai greitai tėveliai, ant kurių pečių krito nauji rūpesčiai, ims jausti nepasitenkinimą: „Pasiaukojome dėl vaiko, o dabar tenka atlikti juodą darbą.”
Todėl labai svarbu, kad tėvai pirmiausia savęs paklaustų: „Ar mums smagu, kad gyvūnas gyvens namuose?” Norėti gyvūno turi ne tik vaikas. Antraip tėveliai netruks pajusti pyktį ne tik gyvūnui, bet ir vaikui, kad šis nesugeba juo rūpintis. Tad gyvūną geriau pirkti šiek tiek vyresniam vaikui, kuris jau supranta ir gali prisiimti naujas pareigas.
Kodėl vaikai taip nori turėti gyvūną?
Vaikai nori bendrauti, turėti ką nors savo. Jiems labai svarbi draugystė. Jeigu šeimoje auga vienas vaikas arba du, bet jie nesutaria ar amžiaus skirtumas didelis, tai kiekvienas jų šeimoje jaučiasi vienišas. Mažylis nori gyvūno, kad nesijaustų vienišas. Gyvūnai myli besąlygiškai, nekelia jokių reikalavimų, nebara, jie tiesiog myli. O tai vaikui, beje, ir suaugusiam yra labai svarbu.
Psichologai atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu šeimoje atsirado gyvūnas, gali būti, kad atšalo tarpusavio santykiai. Labai dažnai tai pasitvirtina. Kartais šeimos nariai tarsi bendrauja per gyvūną, pavyzdžiui, vyras sako: „Ai, vargšas šuneli, šeimininkė bloga, tavimi visai nesirūpina.” Tad kartais gyvūnas tampa tiesioginio bendravimo pakaitalu.
Kokios naudos gauna vaikas, augindamas gyvūną?
Gyvūnas vaikui labai naudingas. Pavyzdžiui, vienturtis nesijaučia toks vienišas. Jei santykiai su tėvais yra problemiški ar konfliktiški, vaikas turi kažką, su kuo gali pasidalyti savo jausmais.
Vaikai turi savybę daug ką mistifikuoti, tad gyvūnas jiems gali atstoti žmogų ir tai nėra blogai. Vienišam vaikui gyvūnas gali būti labai svarbi gyvenimiška atsvara. Na, o jeigu vaikas šiek tiek vyresnis – mokyklinukas, rūpindamasis gyvūnu auga atsakingesnis, pareigingesnis ir tai vyksta tarsi savaime, be prievartos.
Mano brolio duktė buvo pirmoje klasėje, kai apsiėmė globoti vištas ir viščiukus. Ji jas lesindavo, girdydavo, rūpindavosi, kad neišbėgtų, rinkdavo kiaušinius. Tėvai jai leisdavo tuos kiaušinius dovanoti ar pardavinėti sekmadieniais prie bažnyčios. Tai buvo jos rūpestis ir verslas. Atsimenu, kai paklausėme, ko nori dovanų gimtadieniui, pasakė, kad žaislinio gaidelio ir vištytės. Ne Barbės, kuriomis žaisdavo kitos mergaitės. 7-8 m. vaikui gyvūnas yra labai svarbus.
Gyvūnas ugdo gebėjimą rūpintis, globoti silpnesnį, bejėgį. Augindami namuose šunį ar katę ir juos glostydami, su jais bendraudami, žmonės atsikrato per dieną susikaupusios įtampos.
Tačiau jeigu tėvai labai nenori gyvūno, gal geriau nereikia pirkti. Tuomet geriau luktelėti, kol vaikas paaugs tiek, kad pats galėtų juo rūpintis „nuo… iki”.
Ko gero, kaip tik dėl neatsakingų tėvų vis dar labai daug gyvūnų yra perdovanojami, perparduodami, atsiduria prieglaudose.
Taip, nes tėvai atsakingi už gyvūnėlį. Jie yra suaugę žmonės, kurie privalo įvertinti visus įmanomus padarinius. Atiduodami vien dėl to, kad ne toks gražus, kaip tikėjosi, ne toks linksmas, kad kelia bėdų, tėvai daro žalą vaikui. Jis gali susitapatinti su gyvūnu ir suvokti, kad jeigu neatitiks tėvų lūkesčių, šie gali ir jį išmesti. Vaikas gauna pavyzdį, kad jeigu užmegsi santykius su kitu, bet tau tas žmogus nepatiks, gali lengva ranka „išbraukti” jį iš savo gyvenimo. Bet abejo, tai labai blogai.
Kaip jaučiasi vaikas, kuris prašo gyvūno, bet tėvai sako griežtą „ne”?
Kaip minėjau, gyvūnu rūpintis teks patiems tėvams ir jeigu jie to daryti nepasiruošę – vadinasi, negalima imti. Tačiau tėvai gali palaukti, kol vaikas paaugs. 10-12 m. vaikas jau gali pasirūpinti gyvūnėliu.
Jeigu tokio amžiaus vaikas labai nori gyvūno, galima su juo kalbėtis, sakyti, kad jūs nenorite, neturite gyvūnui laiko, kad daug rūpesčių dėl jo kyla, ir paklausti, ar vaikas susitvarkys su pareigomis. Nes ugdomuoju požiūriu gyvūnas vaikui labai naudingas.
Anksčiau vaikai augdavo su gyvūnais ir jų nė prašyti nereikėdavo. Buvo karvių, avių, veršiukų, paršiukų, šunų, kačių, vaikai su jais bendraudavo tiek, kiek reikia. Miestietis vaikas tokių galimybių neturi. Prisimenu savo sūnų: jis, kai buvo mažas, bėgdavo paskui kiekvieną katę, nors ir nušiurusią. Taip jam reikėjo kontakto su gyvūnu.
Vaikams gyvūnų reikia, bet dažniausiai iš vaikų jie ir patiria smurtą… Kodėl?
Todėl, kad silpnesnis negali apsiginti. Tai galioja ir vaikams, ir suaugusiesiems. Susikaupusį pyktį ir agresiją lengviausia išlieti ant silpnesnio. Tėvai savo pyktį išlieja ant vaikų, šie tėvų bijo ir skriaudžia jaunesnius brolius arba gyvūnus.
