53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Vaikas nori daikto iš reklamos: kaip protingiausia elgtis tėvams?

Vaikas nori daikto iš reklamos: kaip protingiausia elgtis tėvams?

Reda PONELIENĖ, Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto doktorantė, keletą metų tyrė reklamos poveikį ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams. Tyrimas atskleidė, kad tik 5 proc. ikimokyklinukų tėvų teigė nesusidūrę su vaikų prašymais nupirkti reklamoje matytą daiktą.

Pasaulinė praktika rodo, kad vaikų norai lemia daugiau nei pusę šeimos pirkinių. Ar reklama augina mažuosius vartotojus? Kaip elgtis, kai vaikas reikalauja reklamuojamų daiktų?

Taigi, kokie reklamose slypi pavojai vaikams?

Jei pildome visus vaiko norus, pirmasis pavojus kyla šeimos biudžetui.

Ar ši biudžeto dalis iš tiesų tokia pavojingai didelė?

Lietuvoje nėra pateikiama statistikos duomenų apie tai, kiek vaikai išleidžia kišenpinigių ar kiek veikia šeimos išlaidas, tačiau prieinamuose informacijos šaltiniuose randama duomenų apie tai, kad 86 proc. tėvų jaučia savo 5-7 m. vaikų daromą įtaką dėl vaikams skirtų pirkinių. Užsienyje tokie skaičiavimai atliekami dažniau, pavyzdžiui, vaikai lemia daugiau nei pusę šeimos pirkinių, o tai sudaro apie 90 mlrd. eurų per metus Prancūzijos mastu, Jungtinėse Amerikos Valstijose 4-12 metų vaikai kasmet išleidžia 4 mlrd. dolerių kišenpinigių ir „kontroliuoja” 15 mlrd. dolerių, skirtų pirkiniams, ir pan.

Reklama skatina vartotojiškumą, o noras įsigyti ir turėti vis daugiau irgi gali būti veikiamas matytų reklamų. Pavyzdžiui, tik 5 proc. priešmokyklinio amžiaus vaikų tėvų (globėjų), dalyvavusių mūsų atliktoje apklausoje, nurodė niekada nesusidūrę su vaikų prašymais nupirkti reklamoje matytą daiktą. Dažniausiai vaikai tėvų prašo žaislų, maisto, gėrimų ir pramogų. Tikėtina, kad tokius vaikų prašymus lemia minėtų produktų reklamos strategijos, kai minėtų produktų reklaminiai klipai dažnu atveju būna orientuoti į vaikų (kaip vartotojų) grupę ir naudojantys vaiko įvaizdį.

Vida Press

Ką daryti, jei ikimokyklinukas visko nori?

Riboti norus. Pradžiai – nesivesti į parduotuvę. Antra, jei vaikas sako, kad nori daikto „iš reklamos”, vadinasi, žiūri reklamą. Mano atlikto tyrimo duomenimis, apie 48 proc. tėvų kartu su vaikais žiūri televizorių. Kiti tėvai palieka vaiką vieną prie televizoriaus, o reklamos taip ir kuriamos, kad vaikai vieno ar kito daikto užsimanytų. Taigi, antra prevencinė priemonė – kartu su vaiku žiūrėti televizorių ir kalbėtis.

Žinoma, vaikui iki aštuonerių metų jūs galite kalbėti, ką norite, – jis reklamą supranta tiesiogiai. Tokiu atveju svarbus tėvų pavyzdys. Jei aš pati reaguoju į reklamas, perku reklamuojamus daiktus – rodau užkrečiamą pavyzdį savo vaikui.

Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, tad reikia žiūrėti į kontekstą – jei visi bendraamžiai turi kažką geidžiamo, apie tai kalba, o vaikas to neturi, ateityje galbūt irgi tą neturėjimą jis prisimins kaip nuoskaudą. Išlaviruoti be galo sudėtinga.Reda PONELIENĖ

Tyrimo metu vaikai piešė lentynas. Kai vienos mergaitės paklausiau, kodėl jos lentynos tuščios, ji pasakė, kad čia viską išpirko, nes buvo akcija. Svarbu, kaip tu pats reaguoji, ar eini į parduotuvę su pirkinių sąrašu, ar perki viską iš eilės. Jei pašnekėjome su vaiku, kad eidami į parduotuvę mes pirksime daiktus iš sąrašo, tokie vaikai mažiau prašo neplanuotų pirkinių. Tai patvirtino ir tyrimas.

O kur ta riba tarp „pirkti” ir „nepirkti”? Kai pakalbi su suaugusiaisiais, jie dažnai turi įvairių nuoskaudų iš vaikystės, kai labai svajojo apie daiktą ir jo negavo. Gal negaudamas to, ką turi kiti, vaikas užaugs kompleksuota asmenybe?

Iš tiesų mes gyvename vartotojiškoje visuomenėje, tad reikia žiūrėti į kontekstą – jei visi bendraamžiai turi kažką geidžiamo, apie tai kalba, o vaikas to neturi, ateityje galbūt irgi tą neturėjimą jis prisimins kaip nuoskaudą. Išlaviruoti be galo sudėtinga. Kita vertus, jei mes patys nežiūrėsime vaikams skirtų reklamų, galime nesusikalbėti su vaikais. Pavyzdžiui, viena mano draugė, kuri gyvena atsisakiusi televizoriaus, skambina man ir klausia, kokios lėlės (ją turėjau matyti reklamuojamą per televiziją) jos dukra užsiprašė, pamačiusi darželyje.

Ir ką jūs patarėte draugei?

Patariau, kad gal pabandytų pasiūlyti dukrai alternatyvą, gal geriau nupirkti lėlę – kūdikio prototipą, o ne suaugusios nuogos moters.

Iš tiesų kyla klausimas, ar reklama žalinga tik tėvų kišenei, ar iš tiesų labai veikia vaikų asmenybės, vertybių sistemos formavimąsi? Kokioms būtent vertybėms kyla pavojus? Ar, pavyzdžiui, lėlė Barbė, formuoja neteisingas mergaitei vertybes, o gal, priešingai, – moko prisitaikyti prie gyvenimo?

Būtų netikslu sakyti, kad lėlė ar kitas žaislas formuoja neteisingas vertybes. Visų pirma reiktų atsakyti, kas mums šiandien yra teisinga ar neteisinga. Keičiasi laikai, keičiamės mes, keičiasi ir žaislai. Jei anksčiau lėlės ugdomoji paskirtis buvo tarsi padėti mergaitei rengtis būsimam suaugusios moters – mamos – vaidmeniui, tai šiandieninė Barbė formuoja kiek kitokios moters vaizdinį. Vis dėlto aš pati palaikau požiūrį tų, kurie teigia, kad Barbė ar kitos šiandien populiarios lėlės ne visuomet padeda formuotis tinkamoms vertybėms.

Kita vertus, vertybes mes puoselėjame šeimoje. Jei vaikui ne tik nupirksime lėlę, bet dar ir žaisime kartu su vaiku, vertybes galėsime ugdyti tokias, kokios mums atrodys tinkamos. Dažniau visgi pasitaiko atvejų, kai žalinga ne pati reklama, bet tai, kas joje reklamuojama (dažniausiai minimos nesveiko maisto, gėrimų reklamos, reklamos savo turiniu propaguojančios netinkamas vertybes, gyvenimo būdą ir pan.).

Vida Press

Jūs pati auginate trejų metų sūnų, kokių taisyklių laikotės šeimoje?

Pas mus galioja tam tikros televizoriaus žiūrėjimo taisyklės: tarkim, kokius animacinius filmus galime žiūrėti (žiūrime kartu, nepropaguojame „ramybės” kulto, kai vaikas sėdi priešais televizorių, o tėvai užsiėmę savais reikalais). Apskritai dažniau stengiamės laiką praleisti nežiūrėdami televizijos. Jei kartu einame į parduotuvę, sutariame, kad jei ir pirksime, tai vieną daiktą, tačiau leidžiame sūnui jį išsirinkti. Kadangi sūnus nemato daug reklamų, kol kas prekių ženklų „neatkoduoja”, tačiau pastebime, kad leidus trimečiui sūnui rinktis, jis renkasi tuos produktus, kuriuos jau esame pirkę anksčiau.

Kaip patartumėte elgtis, pavyzdžiui, per Kalėdas? Ar būtinai dovanoti reklamuojamus, bet labai trokštamus daiktus?

Dėl „būtina” arba „nebūtina” recepto nėra. Prisiminkime patys, kuomet buvome vaikai. Jei labai trokšdavome ir negaudavome daikto, kaip jausdavomės? Ir vis dėlto Kalėdos ar gimtadienis – tai ne vien dovanų gavimo metas. Tai ir turėtumėme vaikams paaiškinti. Buvimas kartu, tradicijos šeimoje irgi svarbios. Patys vaikai kartais pasufleruoja atsakymus.

Daugelyje šalių (Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje) draudžiama produkcijos, skirtos vaikams iki 12 ar 14 metų, reklama.Reda PONELIENĖ

Štai mūsų tyrime viena mergaitė pasakojo: Labai norėjau arklio su lankstomom kojom ir su lankstoma galva. Na, ir sakau mamai: „Ar galėsi šiandien man nupirkti?”. Ji sako: „Ne, dukryte, aš tokio negaliu, jis labai brangus. Kuo labiau blizga, kuo gražesnis, tuo jis yra brangesnis” <...> Na, ir sakiau: „Mama, sugalvojau. Man jūs nupirksit arklį per mano gimtadienį.” „Gerai, per tavo gimtadienį. Žiūrėsim, jei kažko nusipelnai, jei man padėsi ką nors, tai nusipelnysi arklio.” Savo aplinkoje kartais tenka stebėti situacijas, kai perkame vaikams jausdami kaltę, kad per mažai su jais praleidžiame laiko, ar todėl, kad mūsų vaikystė nebuvo tokia turtinga. Tai ydinga praktika. Ribas tiek sau, tiek vaikui nustatyti būtina.

Vida Press

Kokia yra reklamos vaikams praktika kitose šalyse?

Daugelyje šalių (Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje) draudžiama produkcijos, skirtos vaikams iki 12 ar 14 metų, reklama. Nuo 2002 m. Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje pradėti kurti vaikams skirti kanalai, netransliuojantys reklamos. Šią iniciatyvą taip pat palaiko Norvegija, Danija ir Belgija. Švedijoje kuriamos mokomosios programos, padedančios vaikams iki 14 metų suprasti ir įvertinti komercinę gyvenimo pusę. Prancūzijoje imtasi iniciatyvos leisti informacinio turinio žurnalus apie vartojimo problemas, galioja draudimai rodyti reklamą likus 2 val. iki ir 2 val. po vaikams skirtų laidų, imamasi kitų priemonių. Lietuvoje reklamos, orientuotos į vaikus, teisiniai, moraliniai ir etikos aspektai menkai tyrinėjami, bet kokios televizijos reklamos draudimui vaikų laidų metu ar bent jau ugdymui apie komercinę gyvenimo pusę trūksta iniciatyvos ir politinės valios.

O gal pateiksite pozityvios reklamos pavyzdžių?

Pavyzdys, kuris pirmiausia šauna į galvą – indaplovės priemonių reklama, atliepianti ne vien komercinius reklamos tikslus, bet ir atliekanti socialinę funkciją (reklamoje parodoma, kad mama, užuot plovusi indus, daugiau laiko turėtų praleisti su dukra). Daugelis socialinių reklamų taip pat vertintinos kaip pozityvios reklamos pavyzdžiai, tačiau reikia atkreipti dėmesį į reklamos adresatą. Suaugusįjį reklama gali priversti susimąstyti ir keisti savo elgesį, o vaiką – bauginti ar gąsdinti.

Nijolė KOSKIENĖ

Mano išsaugoti straipsniai