Kokia yra tėčio vieta šeimoje gimus kūdikiui, jam pradėjus vaikščioti ar iškeliavus į darželį ar mokyklą? Apie tai svarsto individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas ir seksologas Viktoras Šapurovas.
Tėvo vieta šeimoje
Tik dabar, rašydamas šiuos žodžius susimasčiau: kiekvieno vaiko gyvybė užsimezga tėvų džiaugsmo metu. Jeigu mes atmesime prievartinius aktus ir pastojimą po jų, tai tikrai galime pasakyti, kad absoliuti dauguma žmonių mylėdamiesi patiria džiaugsmą. Ko vaikui reikia iš tėvų, kad ne tik užmezgimo momentu, bet ir visą gyvenimą jį lydėtų džiaugsmas? Tėvų šilti jausmai vienas kitam, jų sąmoningas apsisprendimas susilaukti vaikų, sugebėjimas planuoti ateitį, gera sveikata. Visi įprastinio intelekto žmonės tai sugeba įvertinti, linkėdami savo vaikui sėkmės. Tačiau ne visi būna laimingi. Būsimąją laimę pirmiausiai sutrikdo žmonių psichologinės problemos, jos verčia izoliuotis nuo kito žmogaus, apsunkina bendravimą, neleidžia visiškai realizuoti savo meilės būsimajam vaikui, sutuoktiniui.
Būsimojo tėčio vaidmuo nėštumo metu
Biologinis tėvo vaidmuo vaiko atsiradimui yra gana trumpas ir nedidelis, sunku jį lyginti su motinos indėliu. Visai kitas dalykas – psichologinis vaidmuo. Pirmiausia jis prasideda nuo psichologinio poveikio žmonai (partnerei). Nėštumo metu moteris emociškai nestabili, paveiki stresams, ji neretai turi sveikatos problemų, yra mažiau darbinga, dažnai jaučiasi nesaugi. Visas šias problemas gali ir turi sumažinti būsimojo vaiko tėvas. Tai yra tikro poveikio vaikui reali pradžia. Visapusiško saugumo suteikimas moteriai – svarbiausias vyro tikslas tuo metu.
Ar dalyvavimas gimdyme užtikrina būsimą gerą ryšį su vaiku?
Vyro dalyvavimas gimdyme yra reikalingas tam, kad moteriai būtų lengviau ir kad susikurtų realus ryšys tarp tėvo ir tik ką gimusio kūdikio, nors motinos ryšys su vaiku dar ilgai bus pagrindinis.
Ar dalyvavimas gimdyme užtikrina būsimą gerą ryšį su vaiku? Klausime užkoduotas atsakymas: garantijų gyvenime nėra. Vyras gali dalyvauti gimdyme dėl skirtingų priežasčių:
-noras padėti mylimai moteriai sunkiu momentu;
-noras užmegzti santykius su vaiku;
-noras parodyti visiems, koks jis geras vyras ir tėvas;
-noras įtikti žmonai, baimė nepadaryti kažko svarbaus ir po to nukentėti (čia ir kaltės jausmo pavojus).
Tikroji priežastis būtent ir nulemia tolimesnius santykius su vaiku, nes požiūris į vaiką ir toliau lemia santykių su juo kokybę. Bėda ta, kad daugumai žmonių sunku identifikuoti tikruosius savo veiksmų motyvus. Individualiosios psichologijos pradininkas Alfred’as Adler’is sakydavo, kad sugadinti galima patį nuostabiausią ir tyriausią dalyką. Taip ir čia: vieni vaikai užauga meilėje, kitų tėvai sau ir kitiems deklaravę meilę vaikui, įgyvendinti jos nepajėgūs, tad ir jų vaikai tos meilės negauna, laimingais netampa.
Tėtis ir pirmieji kūdikio gyvenimo metai
Kadangi iki 1,5 metų vaikui motina yra vienintelė iš tikrųjų artima kūdikiui būtybė, tėvui realizuotis tuo metu nėra paprasta. Kai mama šiuo metu vis ištaria: „Mano vaikas”, daugeliui tėčių šiuos žodžius girdėti skaudu. Vyras nėra kaltas, kad gimė vyru ir negali išnešioti bei pagimdyti. Motinos pretenzija į vaiko nuosavybę yra didelė gamtos neteisybė. Su ja kovoti įmanoma tik vyrui dedant pastangų daugiau rūpintis vaiku. Ne padėti žmonai prižiūrėti vaiką, o rūpintis juo. Veiksmai lyg tie patys, o jų vidinė esmė kita. Ir čia yra svarbu pasistengti įvertinti savo veiksmų motyvus. Jei vyras linkęs konkuruoti, tai jis vaiko priežiūrą gali paversti mūšio lauku. Jo moto matyt skambėtų taip: „Aš esu geresnis tėvas, nei tu motina”.
Tėtis ir vaikas iki trejų metų
Maždaug pusantrų metų amžiaus vaikui atsiranda pirmosios autonomijos poreikis. Iki šiol jis buvo fiziškai ir psichiškai pilnai priklausomas nuo mamos, jis juokdavosi ir verkdavo kartu su mama. Dabar jam reikia nepriklausomybės nuo brangiausio žmogaus. Tada pagalbą jis gauna iš tėvo. Ji būna skirtinga. Įsivaizduodami idealų variantą mes galvosime taip: vyras myli savo žmoną ir vaiką, ir taip išmintingais veiksmais padeda vaikui įgyti nepriklausomybę nuo mamos nesukurdamas tarp jų priešiškumo, o pabrėždamas visų trijų tarpusavio meilę ir svarbą. Noras konkuruoti, menkavertiškumo jausmas verčia siekti pranašumo supriešinant motiną su vaiku, manipuliuojant jais. Kuo žmogus jaučiasi silpnesnis (kad ir pasąmoningai), tuo daugiau jam trukdo kitų žmonių tarpusavio geri santykiai. Taip ir čia.
Žmonai tuo metu reikalinga vyro parama: jai gali atrodyti, kad praranda vaiką. Bet iš tikrųjų mylinčiai mamai ši problema įveikiama. Vaikas nėra mamos nuosavybė. Taip, anksčiau jam reikėjo didesnio artumo, bet dabar jis jau pajėgia būti savarankiškesnis ir reikia jį paleisti būtent remiantis savo meile jam.
Apie trečius vaiko gyvenimo metus susiformuoja stiprus ir įdomus ryšys su tėvu. Tai abipusiai malonių užsiėmimų, žaidimų pradžia. Jie žaisdavo ir iki tol, bet dabar tai tampa įdomu abiem. Atsiranda reali vieta ir situacija, kur tėvui norisi, patinka mokyti įgūdžių, suteikti žinių apie pasaulį, pasidalinti savo išgyvenimais. Tėvas atliepia vaiko jausmus, įvardina juos žodžiais, suteikia bendravimo džiaugsmą. Dažnas tėvas sugeba kurti vaikui ribas (kas galima, kas ne), motinoms tai paprastai sunkiau sekasi. Vaikas nuo gimimo ribų nejaučia, jas nustato tėvai, tai jų darbas. Visa tai, kartu sudėjus, yra meilė vaikui.
Tėtis ir ikimokyklinio amžiaus vaikas
Plečiantis bendravimui su kitais vaikais, pradėjus lankyti vaikų darželį, iškyla tėviškos jėgos poreikis. Kaip protingai apginti savo vaiką nepadarant žalos vaiko santykiams su bendraamžiais? Deja, populiari yra mintis, kad pasaulis blogas ir reikia visur ir visada saugoti vaiką nuo blogų vaikų, skriaudikų. Tokiu būdu tėvai (dažniau mamos) ištransliuoja vaikui savo saugumo stoką. Iš tikrųjų pasaulis nėra nei piktas, nei geras, jis tiesiog yra įvairus ir kiekvienoje situacijoje vis kitoks. Gyvenimo išmintis padeda suvokti aplinką ir atitinkamai keisti savo elgesį. Todėl padedant vaikui sukurti santykius su bendraamžiais reiktų pagalvoti, kaip padaryti, kad vaikui geriau sektųsi bendrauti.
Tėtis ir vaikas – mokinys
Mokykloje vaikui gali prireikti tėvo žinių iš matematikos ar kitų sričių. Sunku išugdyti norą mokytis, tai mažai kam pavyksta. Kita tėvų užduotis – išmokyti vaiką suprasti, kas jam patinka. Tai bus labai svarbu ateityje, renkantis specialybę, kuriant savo ateitį. Mylintis savo darbą ir vaiką tėvas tai padaryti sugebės.
Vaikystėje yra svarbus lytiškumo ugdymas (lytinis švietimas). Paprastai apie tai su vaiku kalbasi savo lyties suaugęs: tėvas su sūnumi, motina su dukra. Bet ir čia yra vietos tėvui pasireikšti. Tėtis dukrai yra pirmasis jos gyvenime mylintysis: jis grožisi ja, stebi jos proto ir jausmų raidą, pasakoja apie vyrų norus, psichologiją ir… nepretenduoja į jos kūną. Tikras saugumas ir nuoširdi informacija.
Tėtis ir vaikas – paauglys
Įžengus į paauglystę prasideda antrasis autonomijos nuo tėvų etapas. Tuomet tėvai paranda didelę vaiko pasitikėjimo dalį, paaugliai elgiasi aštriai, kartais pavojingai. Tėvas gali būti tas išminčius, kartu su žmona randantis sprendimus sudėtingose santykių situacijose.
Po konfrontacijos paauglystės metu santykiai su tėvais vėl pagerėja. Tada gali sugrįžti draugystė su tėčiu, kuri bus svarbi visą likusį gyvenimą. Ši draugystė netrukdys jau suaugusio savarankiškumui, bet užtikrins svarbią paramą sudėtingais gyvenimo momentais.
