Audrius Kasiukevičius (34 m.), 1 m. 8 mėn. Sofijos tėtis, išėjęs tėvystės atostogų pradėjo siūti tiulinius sijonus ir verti karolius, bet svarbiausia – atrado tikrąjį ryšį su dukra.
Audrius: „Nusprendžiau išeiti tėvystės atostogų pasitaręs su žmona. Ji atsidarė grožio studiją, paskaičiavome, kad jos verslas nenukentėtų. Mano paties specialybė – paramedikas, prieš gimstant Sofijai dirbau Kauno miesto greitojoje pagalboje, o savaitgaliais – naktiniame klube barmenu. Kai žmona atidarė grožio studiją, kad nesijaustų vieniša, baigiau masažo kursus ir dirbau pas ją masažuotoju. Kartais atrodo, kad net neįmanoma suderinti tokius tris skirtingus darbus – darbą greitojoje, prie baro ir dar masažuotoju. Esu dirbęs užsienyje, slaugiau senelius, o mano svajonių darbas atrodė ligoninės priimamasis. Bet dirbau greitosios dispečeriu, reikia daug išmanyti, žaibiškai orientuotis vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Visko išmokstama, tik gimus dukteriai labai išmuša iš vėžių visos aplinkybės, kurios susijusios su vaikais, jautriau reaguoju. Iki gimstant Sofijai, aš net pats nemaniau, kad tiek visko moku, o gyvenimas dar tęsiasi, ko aš dar išmoksiu… Na, kad ir tas tiulio sijonų siuvimas, patikėkite, net į galvą negalėjo šauti, kad aš siūsiu sijonus, ypač tiulio…”
Atrasti ryšį su dukterimi
„Gimus Sofijai mano gyvenimas absoliučiai pasikeitė. Mudu su žmona kitaip įsivaizdavome, kaip gims vaikutis, manėme, kad tai įvyks naktį, pirma nubėgs vandenys ir pan. Matyt, filmų buvome prisižiūrėję. Žinoma, pirmąją pagalbą suteikti aš tikrai galėjau, gal net priimti gimdymą. Beje, telefonu konsultuoti dėl gimdymo tikrai daug sunkiau, nei jame dalyvauti (kolegoms yra tekę viską aiškinti telefonu iki pat vaiko gimimo). Gimdyme, aišku, dalyvavau ir labai tuo džiaugiuosi, nukirpau virkštelę, apžiūrėjau placentą ir net lindau, būdamas medikas, ten, kur man nepriklauso būti, bet man neleido (juokiasi). Pirmas dvi valandas jaučiausi bejėgis, nes niekuo negalėjau žmonai padėti.
Mama devynis mėnesius nešioja kūdikį ir jaučia tą ryšį, tokį tikrą, o man prireikė net pusmečio, kad tikrai pajausčiau: „O taip, aš esu tėtis.” Iki tol dukters taip pat neignoravau, tiesiog jausmas būdavo keistas – „vaikas, jis – mūsų, hm….” Dabar, kai užsimezgęs mudviejų ryšys, aš be dukrytės nebegaliu, net jei tenka kur nors išvažiuoti, dažnai skambinu žmonai ir klausiu, kaip Sofija.Audrius
Dukrytė gimė vasarą, mes planavome, kad visur keliausime trise, o iš tiesų niekur nevažiavome, mergaitę kamavo diegliukai. Turime draugų ir giminių, visi norėjo į svečius, tačiau mes užsidarėme ir nieko nepriėmėme. Norėjome išmokti būti su vaiku, tiesiog būti. Parsiveži iš ligoninės, padedi tą gumuliuką ant lovos, o kas toliau? Taip, yra močiutės, bet jos nuo to jau seniai nutolę, o be to, juk neaugins, gali tik patarti, turi visko išmokti pats, savo kailiu. Visiems galiu pasakyti, kad reikia mokytis būti tėvais, moteriai yra daug lengviau pasijusti mama, nei tėvui tėvu. Mama devynis mėnesius nešioja kūdikį ir jaučia tą ryšį, tokį tikrą, o man prireikė net pusmečio, kad tikrai pajausčiau: „O taip, aš esu tėtis.” Iki tol dukters taip pat neignoravau, tiesiog jausmas būdavo keistas – „vaikas, jis – mūsų, hm….” Dabar, kai užsimezgęs mudviejų ryšys, aš be dukrytės nebegaliu, net jei tenka kur nors išvažiuoti, dažnai skambinu žmonai ir klausiu, kaip Sofija.
Kol mudu dviese namuose, Sofija būna vienoks vaikas, kai grįžta mama – visai kitoks. Kai grįžta žmona, duktė nenulipa jai nuo rankų, neleidžia net kojų ištiesti, vedasi į savo kambarį žaisti. O mudviejų diena rami – mes pusryčiaujame, šokame, žaidžiame, einame į parką šalia namų, važiuojame į mišką, lankome senelius. Galiu pasakyti, kad Sofija labiau klauso manęs nei mamos. Manau, žmonai dėl to net nuoskaudų kyla. Tačiau, manau, kad jei ji būtų su vaiku, būtų tas pats man.”
Noras puošti savo moteris
„Tiulio sijonus pamačiau per feisbuką ir kilo tokia mintis, o kodėl gi man nepasiuvus tokio gražaus ir pūsto savo dukrytei, man norisi ją puošti. O jai patinka puoštis, ji tą sijoną nors ant galvos užsideda ir staiposi prieš veidrodį. Internete galima daug ko rasti, kaip siūti sijonus – taip pat. Nusipirkau visko, ko reikia, ir dukteriai užmigus pietų miego, ėmiausi siūti ir pasiuvau. Žmona tikrai nesakė, kad man pasimaišė protas, tai man pačiam kilo tokių abejonių (juokiasi). Matyt, kai sėdi namuose, vis tiek turi griebtis kokios saviraiškos. Tada šeimos fotosesijai pasiuvai tokį patį tiulio sijoną ir žmonai, jai labai patiko. Karolius veriu, žmoną puošiu, sau suvėriau. Draugams, kurie paprašo, giminaitėms mergaitėms gal jau kokį dešimt sijonų esu pasiuvęs. Namuką dukrytės kambaryje pats padariau, o galėjau nupirkti, tikrai ne kosmosą kainuoja. Smagu tai, kad visur dalyvauja ir Sofija – ir varžtelius paduoda, ir įrankius atneša, tik nemėgsta grąžto garso. Kai karolius veriu, taip pat sėdi ir stebi. Ji žino, kad negalima imti, aš labai daug kalbu ir aiškinu jai ir tikrai supranta, ką reiškia „ne” ir „negalima”. Esu įsitikinęs, kad nesvarbu, kokio vaiko amžiaus, galima viską išaiškinti, tik svarbu kalbėtis…
Esu girdėjęs, kad pagimdžiusioms moterims tiesiog atsiveria kūrybos klodai, paskui iš to net atsiranda didžiausių verslų. Mano tikslas ne toks, aš nemaitinu savyje tūnančio kūrybos žvėries, tiesiog darau, kad aplink būtų gražiau – puošiu savo moteris, mano aplinkoje jų daug, giminaičių, krikšto dukterų, draugų mergaičių… Visos giminės mergaitės – didelės ir mažos turi tiulio sijonukus ir jais puošiasi. Juk smagu… Labai gerai „išsisuku”, kai reikia ką nors dovanoti, sesei pasiuvau sijoną, krikšto dukteriai – taip pat.”
„Ar ta mergytė turi mamą?”
„Auklėjus savo dukterį taip, kaip suprantu – ir Sofija mokosi gyventi su mumis, ir mes su ja. Man kažkaip intuityviai pavyksta būti su ja, jokios specialios literatūros neskaitau. Žmonės spokso į mudu, į tai, kaip aš su Sofija bendrauju, žmonai net skundžiausi, kad nejauku, toks jausmas, kad prieis ir paklaus: „Ar ta mergytė turi mamą, ar jūs vienišas tėvas?” Matyt, aplinkiniams dar nėra taip priimtina, kad tėtis tiek laiko praleidžia su dukterimi. Labai mėgstu savaitgaliais eiti į parduotuves, kai žmona namie, man tai pramoga. Kartą turėjau nupirkti Sofijai apatines kelnaites, patikėkite, keistai į mane, vyrą, žiūrėjo, kai knisausi vaikiškų apatinių skyriuje… Ne tik pirkėjos, bet ir pati pardavėja, kai paklausiau, kur ieškoti mergaitiškų „triusikėlių”, labai jau keistai į mane pažvelgė.
Nors ir XXI amžius, vis tiek keistai žiūri – ar eitum vienas į polikliniką su dukterimi, ar pirktum jai apatinių drabužėlių, o jau kad siuvi tiulio sijonus ir veri karolius, kitų akimis, turbūt toks trenktas tėvelis ir vyrelis.Audrius
Galbūt aš kitiems vyrams atrodau keistas, mūsų visuomenė tokia, su griežtai paskirstytais vaidmenimis, kas kam ką dera daryti, bet man, tiesą sakant, visiškai nesvarbu. Aš gal ir tokių draugų neturiu, su kuriais eičiau alaus gerti, tikrai nesu iš tų, kurie gimus vaikui bėga su draugais „aplaistyti”.
Man iš pradžių ir pačiam nebuvo labai jauku, kad užsiimu tokiais rankdarbiais, net sakiau žmonai, kad nepasakotų, jog aš veriu karolius, dar ne taip suprasti gali. Nors ir XXI amžius, vis tiek keistai žiūri – ar eitum vienas į polikliniką su dukterimi, ar pirktum jai apatinių drabužėlių, o jau kad siuvi tiulio sijonus ir veri karolius, kitų akimis, turbūt toks trenktas tėvelis ir vyrelis. O aš džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę – būti su savo vaiku, matyti, kaip jinai auga, ir stengtis dėl jos tiek, kiek galiu. Aš labai norėjau vaiko jau būdamas dvidešimt ketverių, tik neradau tos vienintelės, su kuria norėčiau pratęsti giminę, teko palaukti ilgokai. Vaikai, matyt, jaučia, kad aš juos myliu, buvau dar jaunas, koks nors vakarėlis, visi eina prie stalo, o aš – žaisti su vaikais, negaliu pasakyti mažam žmogiukui „ne”. Man labai gera su dukterimi, nors tikrai nėra taip, kad gyvenimas tik rožinių žiedlapių nubertas. Ir diegliukai, ir ligos, ir bemiegės naktys, visi vargai vargeliai, bet viską pakartočiau, aš norėjau antro vaiko iš karto, kai gimė Sofija, žmona ramino, kad per anksti.”
„Sėdi ten namuose ir nieko neveiki…”
„Mūsų namuose daug judesio – laksto šuo, du katinai, akvariumas su žuvytėmis ir krevetėmis, taip ir gyvename, stengiuosi, kad duktė kuo įvairiau maitintųsi, čia didžiausia bėda, kai reikia sugalvoti, ką pagaminti. Stengiuosi, kad racionas būtų įvairus, valgyti mokėjau gaminti nuo vaikystės, mama taip išauklėjo, aš ne iš tų, kurie žmonos prašo išlyginti marškinius ar kelnes. Su Sofija papusryčiaujame ir iki pietų jau būnu atlikęs visus namų ruošos darbus, kaip ir priklauso. Ir suprantu moteris, nes tie darbai tikrai sunkūs ir nuobodūs, bet viskas įmanoma. Kiekvienam vyrui labai sveika pabūti moters kailyje, kad nesakytum: „Sėdi ten namuose ir nieko neveiki…””
Naujame, gegužės mėnesio, TAVO VAIKO žurnale skaitykite:
Erica Jennings-Didžiulis: „Motinystės iš knygų neišmoksi“
Darželis ant stogo. Specialiai „Tavo vaikui“ iš Japonijos
Vaikas klausia – tėtis atsako
Iššūkį priėmė Gabrielius Landsbergis ir Arūnas Gelūnas
Šešiametis su kuprine
Smėlio dėžės draugystės
Humanistinė pedagogika
Kūdikis peša mamai plaukus
Žurnalo anonsą rasite ČIA.