Mamos dažnai padūsauja, kad vyrai joms nepadeda arba padeda per mažai. Nesidomi šeimos gyvenimu, neišklauso dienos įspūdžių, jiems menkai terūpi vaikai, svarbu tik tai, kad dirba ir parneša namo pinigų. Iš kur jie, tokie „neatsakinguoliai”, atsiranda?
Konsultuoja vaikų psichiatras Linas Slušnys.
„Pastebėjau tokią tendenciją Lietuvoje, tokią savitą musulmonišką, tik priešingai. Musulmoniškame pasaulyje moterys į vaiką pretenduoti praktiškai neturi jokių galimybių: jeigu šeimoje kas nors negerai, tai vaiką paima tėvas, nors ir kas paskui tą vaiką augins – pats ar kokie giminaičiai. Pas mus vaikas jau nuo pat pradžių lyg pagal kažkokį nerašytą susitarimą priklauso mamai. Pastaruoju metu tenka dažnai dalyvauti teismo procesuose dėl vaikų globos. Pastebėjau, kad netgi teisėjų klausimai, kurie turėtų būti neutralūs, labai dažnai yra už mamą. Tėvui reikia įrodinėti, kad gali būti tėvas, mamai to daryti paprastai nereikia, t. y. kartelė vyrui yra dešimtkart aukščiau iškelta negu moteriai.
Manau, kad tie stereotipai, jog tik moterys moka auginti vaikus, mus pasiekę iš senovės. Tuo tarpu vyrui jau nuo mažens kalama, kad jis turės uždirbti pinigus, būti atsakingas už šeimą, ir… taškas. Kas gi kalba su mažu berniuku, kad jis užaugęs ir sukūręs šeimą turės mylėti savo vaikus, globoti ir gerbti žmoną? Retas kuris. Paskui skiname tokio auklėjimo vaisius – turime tėčius, kuriems šeimos emocinis fonas visiškai nerūpi.”
7 gyvenimiškos situacijos, kurias komentuoja Linas Slušnys.
„Tėvas, sulaukęs antros dukters, dūsauja: „Neturiu vaikų, tik mergaites.””
L.S. „Čia galėtume įžvelgti rimtų, psichoanalitinių dalykų, kurie mumyse vis dar tūno – paveldėjimo teisė, bet tai būdingiau aristokratiškai bendruomenei kaip tik per vyriškąją liniją. Bet ir tai ne visada taip būdavo, pavyzdžiui, toje pačioje Romos imperijoje paveldėjimo teisę turėjo ir moterys. Ir daugelis monarchijų neturi tos paveldėjimo teisės per vyriškąją liniją. Drįsčiau spėti, kad prie to nemenkai prisidėjusi krikščionybė, kuriai būdingas patriarchalinis mąstymas. O mes esame krikščioniška katalikiška šalis, tai gali būti viena priežasčių. Tai populiarus, tiesiog neišraunamas stereotipas.”
„5 m. Dovydas – labai artistiškas berniukas, mėgsta persirenginėti, vaidinti, šokti ir dainuoti. Mama svarsto, kad gal reikėtų leisti jį į dramos būrelį ar į šokius. Tėvas nukerta: „To tai jau nebus, man nereikia gėjaus artisto, mano berniukas lankys karatė”.”
L.S. „Reikėtų nepamiršti, kad egzistuoja didmiesčių ir periferijos kultūra. Didmiesčiuose esama daugiau liberalumo, o pakanka nuvykti ir provinciją ir pamatai, kad mąstymas ten labai skiriasi, pavyzdžiui, kas priklauso daryti berniukui, o kas mergaitei. Tarkime, kaip periferijos žmonės (nors tokių „vertintojų” yra ir didmiesčiuose) vertina, kai berniukas žaidžia su lėlėmis, o mergaitės su mašinėlėmis. Esu pats girdėjęs, kaip berniukas, žaidžiantis su lėle, tėvo buvo išvadintas gėjumi.
Vaikas net nežino to žodžio reikšmės, bet balso tonas, tembras jam išduoda, kad jis daro kažkokį baisų ir gėdingą dalyką. Kitą kartą tą žodį kaip blogį vaikas jau paskleis kažkur kitur. Taip ir sukuriame tam tikrą seką. Gal po kokių 50 m. kas nors ir pasikeis. Juk lietuvių tauta yra labai keliaujanti. O kažkur išvažiavę pasisemiame kitokios patirties. Žinoma, kiekvienas skirtingai sureaguoja į tokias patirtis, vieni grįžę iš užsienio spjaudosi, girdi, nereikia čia mums tokios, tarkime, prancūziškos ar britiškos, mados, o kiti pamato, kad tai turi nemažai gerų dalykų ir patys ima liberalėti. Net ir pats pasakymas: „Man to ir nereikia, aš to nepriimu”, jau yra pripažinimas, kad pasaulyje yra žmonių, kurie mąsto kitaip.”
„Vyriausias trijų sūnų prašo tėvų sesutės, paklaustas, kam jam reikia, juk turi du brolius, atsako: „Ji mums gamintų valgyti ir tvarkytų kambarius.””
L.S. „Norėčiau priminti, kad geriausi pasaulio virėjai yra kaip tik vyrai. Antra vertus, pažiūrėkite į jaunąją kartą, tarkime, paauglius berniukus, argi juos kas nors moko, kad jie turėtų tvarkytis namuose? Mergaitei tuo tarpu aiškinama: „Jei tu susitvarkysi kambarius, tada jau galėsi užsiimti tuo, kas tau malonu.” Ir tai dažniausiai auklėja mama, o tėtis nutyli, nes pats namuose nieko neveikia. Patys taip išauklėti lygiai taip pat mokome ir savo vaikus, tai tarsi užburtas ir nesibaigiantis ratas. Mano paties sūnus man yra pasakęs: „Kodėl aš turiu plauti grindis, jeigu nė vienas mano klasės draugų to nedaro, jiems neliepia.” Man lieka atsakyti: „Aš labai apgailestauju, bet tu plausi tas grindis.””
„Mažas berniukas parpuolęs užsigauna, pradeda verkti. Tėvas jam sako: „Ko čia bliauni kaip kokia boba?..”
L.S. „Vis mokome savo sūnus nuo mažens, kad vyrai niekada neverkia. Tie neverkiantys berniukai tampa vyrais, o kas toliau? Mėgstu žiauriai pajuokauti: „Vyrai pas mus neverkia, bet jie puikiai kariasi.” Tie maži, bjaurūs įkyrūs stereotipai paskatina rimtas bėdas ir mes artėjame tokio meto link, kad turėsime kažką rimtai keisti. Kartu nesakau, kad nesikeičiame. Prieš 30 m. buvo tikrai mažiau pagarbos vienas kitam, dabar poros nebebijo kreiptis pagalbos į specialistus, jeigu jau vienas su kitu nesugeba kažko sutarti vaiko labui. Mažais žingsneliais, bet judame geresnio, sąmoningesnio šeimos gyvenimo link.”
„Jauna moteris pasakoja draugei: „Jau tas mano vyras toks žioplys, turiu viską susakyti, ką jus turi padaryti, bet darau tai gudriai. Juk šeimos galva tai jis, o aš – tik kaklas”.”
L.S. „Šeima yra tada, kai žmonės priima bendrus sutarimus drauge laisva valia. Moters gudrumas, žinoma, kurį laiką veikia, bet iškilus rimtesnei bėdai jis nebepadės. Ir vėl mes grįžtame prie stereotipų – mergaitę dažnai mama pamoko, kad su vyru reikia ir pagudrauti, kad jis toks lyg ir didelis vaikas, su kuriuos reikia ir atitinkamai elgtis. Vyrai vėliau bręsta, o kai kurie niekada ir nepasiekia tos brandos. Pažiūrėkime, kokią turime visuomenę: slaugytojų pasaulis – moteriškas, mokytojos – vien moterys, tarp šeimos gydytojų – ir vėl daugiausia moterų. Ir vis dėl tų stereotipų, kad vyras nesusitvarkys, negalės, nemokės…”
„Mažos mergaitės neretai sako, kad užaugusios ištekės už tėčio.”
L.S. „Berniukai irgi renkasi žmoną pagal mamą. Kuo mus patraukia kitas žmogus? Ogi tai, kas mums pažįstama, suteikia artumo ir saugumo jausmą. Beje, beveik visada po kurio laiko paaiškėja, kad tas išsirinktas partneris nė velnio nepanašus nei į mamą, nei į tėtį. Ir tai visiškai normalu, nes nėra dviejų vienodų žmonių šioje žemėje. Yra tik viena galimybė – sutarti, priimti ir suvokti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Jeigu nerandama bendro susitarimo, tuomet įvyksta skyrybos. Santykius reikia kurti.
Lietuviui vis dar artimas Vingių Jono supratimas: „Mauči, boba”, nagrinėjame šį Žemaitės kūrinį mokykloje pasimėgaudami, tas Vingių Jonas – toks mielas, juokingas ir beveik nesmerktinas personažas, kurį priimame kaip natūralią kultūros dalį. O juk iš tikrųjų tai tragedija, kurios atgarsiai vis dar aidi ir šiuolaikinėje visuomenėje. Nežinau, kaip tai pakeisti, nors teigiamų postūmių tikrai yra, tėčiai noriai ima mėnesį tėvystės atostogų, dalyvauja vaiko gyvenime, prižiūri, maitina, bet… Jie dabar gali išeiti ir vaiko priežiūros atostogų, jei mama nusprendžia grįžti į darbą. Gal tokie vyrai per daug nesigiria, bet jau tie, kurie pasisako, tai nuskamba per visas žiniasklaidos priemones kaip koks retas paukštis.”
„Vyras išeina vaiko priežiūros atostogų, o jau po savaitės jam į pagalbą atskuodžia abi močiutės. Nes, girdi, kaip jis, vargšelis, susidoros vienas – pienuką per mažai ar per daug pašildys, sauskelnes blogai užsegs…”
L.S. „Kodėl ta moteriškoji šeimos pusė vyrui neleidžia pasireikšti? Ar jis numarins savo vaiką badu, ar nepakeis sauskelnių? Viską tas vyras gali padaryti, bet jam neleidžiama. Mamos ir močiutės mano, kad tik jos gali padaryti geriau, o tas vargšas vyras net ir norėdamas nieko negali padaryti, paskui moterys skundžiasi: „Oi, jis man nieko nepadeda…” Nepadeda, nes jūs pačios nuo pat pradžių jam neleidžiate. O vyras nuleidžia rankas ir prisitaiko, nes jam taip gan patogu. Iš kartos į kartą pačios mamos išauklėja savo sūnūs taip, kad jis suaugęs kuo mažiau dalyvautų savo vaiko gyvenime. Neduokdie, toks berniukas vėliau savo gyvenime sutiks moterį, kuri reikalaus viską daryti kartu: naktį keltis prie vaiko, padėti namuose, gaminti valgį, kartu spręsti problemas ir konfliktus, tokia šeima vargiai tvers kartu ilgai, jei vyras nepasikeis. Nereikėtų jo ir teisti, jis to nemoka, 18 m. niekas nemokė, iš kur tada gali tai žinoti ar turėti įgūdžių? Juk net vinį įkalti į sieną iš pirmo karto nepavyksta. Paprastai įsimylėję vyrai pritaria viskam, bet tas jų entuziazmas netrunka ilgai, jie vėl grįžta į tą būvį, pagal kurį buvo išauklėti, ir šeima ima byrėti.
Ar moteris gali vyrą pakeisti? Įsimylėję žmonės gali pasikeisti, viskas yra įmanoma. Buvimas kartu – tai tarsi dviejų skirtingų planetų susidūrimas, per kurį skiriasi energija ir arba mes tapsime nauja planeta, arba pažirsime skeveldromis. Reikia suprasti, kad kai sukuriate naują šeimą, jūsų tėvai turi pasislinkti ir kuo mažiau kištis. Nekreipkite dėmesio į pamokymus, girdi, mes nugyvenome kartu ir žinome, kaip geriau elgtis vienu ar kitu atveju, o ypač auklėti vaikus. Kurkite savo tradicijas, jūs jau matėte daugiau, suprantate kitaip, galbūt kaip tik jūs ir būsite tų stereotipų laužymo pradininkai.”
Rugsėjo mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:
Interviu su Katažina Zvonkuviene.
Kai vaikui – šešeri.
Nauja mada – saldumynų diena.
Naujagimis pas osteopatą.
Pirma diena darželyje.
Ateina vaikai – išeina šeimos draugai?
