Kai kalbame apie vienišą tėvystę, dažniausiai įsivaizduojame mamas, kurios vienos augina vaikus. Tačiau vis daugiau vyrų taip pat pasiryžta arba yra priversti šią kelionę nueiti vieni. Nors visuomenėje vieniši tėčiai kartais sulaukia daugiau nuostabos nei vienišos mamos, jų istorijos kupinos ne tik iššūkių, bet ir neįtikėtinos stiprybės.
Iššūkiai, su kuriais susiduria vieniši tėčiai
- Visuomenės stereotipai. Dažnai manoma, kad vyras negali pasirūpinti vaikais taip pat gerai kaip mama.
- Darbo ir šeimos derinimas. Dauguma tėčių dirba pilnu etatu, tad tenka mokytis suderinti pareigas ir vaikų priežiūrą.
- Emocinė našta. Tėčiai taip pat jaučia nuovargį, kaltę ar vienišumą, tačiau ne visada drįsta apie tai kalbėti.
Realių tėčių istorijos
Tomas, 36 m.
„Po skyrybų likau su dviem mažamečiais vaikais. Iš pradžių buvo baisu – nežinojau, kaip vienas susitvarkysiu su kasdienybe. Bet šiandien jaučiuosi stipresnis nei bet kada. Vaikai išmokė mane kantrybės, o aš juos – drąsos nebijoti pokyčių.“
Andrius, 42 m.
„Kai žmona netikėtai mirė, mūsų sūnui buvo vos 5-eri. Teko išmokti būti ir tėčiu, ir mama. Buvo dienų, kai norėjosi pasiduoti, bet pamačius sūnaus šypseną suprasdavau – turiu dėl ko stengtis. Dabar jis jau paauglys, o mes kartu tapome ne tik šeima, bet ir geriausi draugai.“
Mantas, 29 m.
„Tapau vienišu tėčiu labai jauname amžiuje. Draugai gyveno linksmai, o aš mokiausi virti košes ir migdyti mažametį vaiką. Atrodė, kad niekas manęs nesupranta, bet laikui bėgant supratau, jog tėvystė yra mano didžiausia dovana.“
Stiprybė, gimstanti iš meilės
Vienišų tėčių stiprybė slypi jų kasdienybėje – kai jie keliasi anksčiau, kad spėtų paruošti pusryčius, kai naktyse ramina sergantį vaiką, kai priima sprendimus vieni, bet visada galvodami apie savo mažųjų gerovę.
Jų kelias ne visada lengvas, bet būtent dėl to jie tampa įkvėpimu kitiems – įrodydami, kad tėvystė nepriklauso nuo lyties, o nuo meilės, atsidavimo ir atsakomybės.
