53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Komplikuotas Irmos gimdymas: maniau

Komplikuotas Irmos gimdymas: maniau, kad iškeliauju į dausas

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų, kurias galėtume publikuoti portale TavoVaikas.lt, mūsų el. paštas – tavovaikas@delfi.lt. Šiandien publikuojame Irmos laišką.

Aš būsiu mama…

Kad aš būsiu mama, supratau kaip ir kiekviena mūsų, nesulaukusi „moteriškų bėdų”. Prieš šventes su tuometiniu kandidatu į vyrus, o dabar jau vyru vis galvojome, kaip pranešime šią žinią patiems artimiausiems ir kokių sulauksime reakcijų. Gydytojai patvirtinus diagnozę ir išgirdus sveikinimą “Jūs būsite mama”, labai apsidžiaugiau. Pasitarę su vyru, pranešėme naujieną aplinkiniams. Regis visi buvo patenkinti žinia. Neilgai trukus pradėjome galvoti apie ateitį ir supratome, kad planus dėl jau numatomų vestuvių teks paankstinti, nes abu tvirtai norėjome, jog kūdikis gimtų šeimoje.

Pradėjome ruoštis vestuvėms. Laikas bėgo nepastebimai. Baigiau studijas ir rašiau baigiamąjį darbą, o čia – nėštumas ir vestuvių varpai. Tie 9 mėnesiai buvo tikras rojus palyginus su finaline gimdymo diena. Ta Juodojo kaspino diena įstrigo atmintin visam gyvenimui. Tądien aš tapau MAMA ir pilna to žodžio prasme supratau, ką tai reiškia.

Gimdymo pradžia

O viskas buvo taip. Sėkmingai tvarkėmės savo buitį. Vyras konstravo naujus baldus, aš gaminau vakarienę. Vėlyvą vakarą pastebėjau šiek tiek kraujo išskyrų ir supratau, kad gal jau laikas. Ramiai pasakiau tai vyrui, išsimaudžiau, susitvarkiau ir pasiėmę jau iš anksto pasiruoštą krepšį, išvykome į ligoninės priėmimą. Buvo rugpjūčio 22 diena 23 valanda. Ligoninėje pranešė, jog yra labai mažai vaisiaus vandenų ir su greitąją mane išgabeno į Kauno klinikas. Visą laiką stebėjausi savo ramumu, net lydinti sesutė vis žiūrėjo į mane ir klausinėjo “ar Jums nebloga?”. O aš viso labo stengiausi išlikti rami, nes iš anksto žinojau, kad niekur nepabėgsiu gimdyti vis tiek reiks.

Atvykus į Kauną 1 valandą nakties ir atlikus visus formalumus bei pakartotines apžiūras, 4 valandą ryto buvau palydėta į palatą ir palikta ilsėtis. Taip nieks ir nepasakė, kas vyksta su manimi ir ar tai gerai, ar ne. Iš personalo nesulaukiau jokių žinių, visi tik tylėjo. Taip ir nesupratau kaip galiu ilsėtis, kai viduje “viskas verda”.

Prarymojau iki rytinio gydytojų patikrinimo – aš ligoninėje, vyras – automobilyje kieme. Ryte atėjo vyras, gydytojai ir eilinį kartą išsivedė mane patikrai. Patikrinę pasakė rinkis daiktus, nes perkelia į gimdyklą. Gimdykloje atsiradome 10 val ryte. Iš pradžių buvo smagu, džiaugiausi, apžiūrinėjau savo naują aprangą ir laiminga šokinėjau ant kamuolio, pakalbėjau su mama. Po vidurdienio pradėjau jausti daug įvairių jausmų, jau sunkiai pavykdavo pereiti per palatą (vaikščiojau nuo spintelės iki spintelės). Kol galiausiai buvau pasodinta ant lovos ir man liepta gulėt. Pirmą kartą išgirdus apie „epidūrą”, atsisakiau, tačiau antrąjį kartą slaugė su vyru įkalbėjo atlikti šią procedūrą. Tačiau veltui, nuskausminti nepavyko, buvo tik blogiau, nes prie viso to prisidėjo “sukabintų menčių” skausmas. Slaugė taip ir nesuprato, kaip aš vis dar kilnoju kojas po tiek suleistų vaistų.

Tačiau tuo viskas dar nesibaigė. Buvo leidžiami ir skatinamieji. Negana to, vis kartojo: „Nestumk, nes plyši”. Patikėkit, rodos, neturėjau kur dėtis nuo patiriamų skausmų… Taip atėjo laikas keistis gydytojų pamainai. Prieš jiems pasikeičiant, buvo nutraukti leisti skatinamieji. Atėjus naujai “brigadai”, vėl buvau pakartotinai apžiūrima ir vėl buvo nutarta pakartotinai leisti skatinamuosius, nes iki pilno gimdos kaklelio atsivėrimo trūko 1 cm. Maniau, jau neištversiu. Prasitariau apie tai ir docentui. O jis pasipiktinęs atrėžė “ginčijiesi?”. O aš jau tik teigiau, kad man bloga ir kad jau nebeturiu jėgų, juk aš jau čia nuo vakar vakaro.

Užsitęsęs gimdymas baigiamas operacija

Kai pradėjo pypti prijungtas aparatas, greitai buvo pakeistas scenarijus. Buvo skubiai atjungti skatinamieji ir organizuojama operacija. Tik buvau „nudžiuginta”, kad teks palaukti dar valandą, kol atsilaisvins operacinė. Ta valanda slinko taip lėtai, jau regis dausas mačiau per užvirtusias akis, suskubau atsisveikinti su vyru ir perdaviau žinią artimiesiems, kad visus labai myliu. Nenorėjau išeiti nieko nepasakius.

Vis dėlto man pasisekė ir neilgai trukus jau buvau vežama į operacinę. Nuvežtai ten liepė lipti ant operacinio stalo, bet aš jau nebegalėjau, tad buvau tiesiog užmesta. (Tikriausiai visi matę, kaip skerdžiamą kiaulę užmeta ant neštuvų). Į nepavykusio epidūro kateterį buvo leidžiami vaistai, o man jau viskas buvo vienodai, matyt, buvau išsekusi. Galvą pakėliau tik tuomet, kai pajutau skausmą pilvo apačioje ir pamačiusi užuolaidėlę nuo pusės juosmens ir pradėjusi sakyti, kad man skauda, pamačiau, kaip atsitraukia ranka apmauta balta pirštine, rankoj buvo skalpelis.

Greitai buvau vėl paguldyta ir testuojama: kažkas žnaibė man dešinę koją ir klausinėjo, kur skauda. Pasiteisinus mano žodžiams, gavau kaukę ant veido ir daugiau kurį laiką neprisimenu nieko. Buvo atlikta, kaip mes sakom, pilna narkozė. Prisimenu tik žadinimą „kelkis, kelkis”, jausmas itin baisus, nes negalėjau atmerkti nei akių, nei pravert burnos, išvis negalėjau įkvėpti. Tik girdėjau balsą sakant „jei negali kvėpuot, pajudink akis”, matyt man pavyko tai padaryt ir po tam tikro laiko tarpo buvau atgaivinta.

Reanimacijoje gulėjau beveik nieko nematydama, taip ir neįstengiau atmerkti kairiosios akies. Vyras, atėjęs pažiūrėti manęs, pasakė, jog turime sūnų ir dar bandė parodyt man jo nuotrauką telefone, bet aš taip ir neįstengiau įžiūrėti. Pirmą kartą vaikelį pamačiau, kai atnešė maitinti, tikriausiai tai buvo naktį, nes po to tik sužinojau, kad sūnus gimė 20:14 val. vakaro. Buvau pati laimingiausia ir vis dar apsvaigusi nuo vaistų gausos. Kitą dieną mane perkėlė į palatą, atvežė sūnų. Atėjo vyras. Buvom visi kartu. Jau kurį laiką žinojom, kuo vardu bus mūsų sūnus. Pažiūrėję į jau gimusį vaikiuką vardą palikome tokį, kokį buvom sugalvoję – Gytis.

Nors mano gimdymo istorija nėra lengva, džiaugiuosi, jog po patirtų išgyvenimų neturėjau psichologinių bėdų ir kad viską ištvėriau taip, kaip man buvo skirta.

Dabar laukiuosi antro vaikiuko ir stengiuosi negalvot apie “gimdymo džiaugsmus”. Žiūrėsim, ką dar mums paruošė likimas.

Tik nepamirškit, mielos moterys, tokiais atvejais save padrąsinti ir pagalvoti, kad viskas galėjo būti ir blogiau.

Irma

Mano išsaugoti straipsniai