Jei norite papasakoti savąją gimdymo istoriją, rašykite ją el. paštu tavovaikas@delfi.lt.
Stebuklingu laiku gimusios stebuklingos mergytės gimimo istorija
Dar prieš gimstant dukrytei, žinojau, kad rašysiu šią istoriją. Visą nėštumą labai patiko skaityt laimingas gimdymo istorijas. Buvo tiek daug emocijų ir minčių, kad buvau tikrai, jog norėsiu jas išlieti. Gal dėl to, kad šiandien ypatinga diena, o gal tiesiog atėjo laikas – papasakoti savo nėštumo ir gimdymo istoriją. Šiandien mano dukrai 5 mėn.
Mažylė buvo labai laukta, svajota ir mylėta, nuo tos sekundės, kai sužinojau, kad laukiausi. Jau tada žinojau, kad viskas bus gerai. Aplinkiniai kalbėjo, „koks sunkus tavo nėštumas”. O aš visiems džiaugiausi, koks jis lengvas.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Šiuolaikinių tėvų klaida: dėl to vaikus užklumpa šimtai ligų
Gydytoja – apie dantų priežiūrą ir dažniausias tėvų daromas klaidas
Pykino ir vėmiau visą laiką nuo trečio mėnesio, bet pripratau ir didelio diskomforto nejaučiau. Visas nėštumas buvo sklandus, tik pabaigoje pradėjau tampytis po ligonines, kol galų gale dėl hipertezijos patekau į Kauno klinikas, kur gydytojai pareiškė gulėsiu iki galo. O aš vis džiaugiausi, kad mano vaikeliui viskas gerai, visa kita, kaip nors.
Visą nėštumą sau kartojau ir tikėjausi, pagimdysiu lengvai ir greitai. Manau pozityvus nusiteikimas yra pati stipriausia jėga. Prisipažinsiu, svajojau, kad bus kaip filmuose, nubėgs vandenys, išskubėsiu į ligoninę ir pan.
Buvo viskas atvirkščiai, spaudimas tai kilo tai leidosi, kol gimdymo išvakarėse pasiekė neregėtas aukštumas. Pirmadienio rytą gydytojai pasitarė ir pranešė džiugią žinią – „šiandien gimdysi”. Hm, apsidžiaugiau, sumišau ir išsigandau. Gerai, gimdysiu, ir terminas kaip tik vakar buvo, bet man nieko nevyksta, man nieko neskauda, visą nėštumą nieko neskaudėjo, net paruošiamųjų sąrėmių nejaučiau. Su nerimu laukiau, kas bus.
Gimdymo skatinimas
Nuo pat ryto gydytojai pradėjo provokuoti gimdymą skatinamaisiais vaistais. Prieš pietus pajutau pirmuosius sąrėmius ir jau po geros valandos visos linksmybės įgavo pagreitį. Pasidarė baisiai silpna, skausmas nepakeliamas beveik be pertaukų, neatsistoju nuo žemės. Neturėjau jokio nusiteikimo prieš ar už nuskausminimą, tik sužinojusi, kad dar ilgai ilgai gimdysiu, iškart paprašiau anesteziologo su epidūriniu nuskausminimu. Tiesą sakant visai to nesigailiu ir nemanau, kad tai yra silpnumo požymis. Viskas priklauso nuo situacijos.
Agresyviai skatinant gimdymą vaistais, mano situacija reikalavo nuskausminimo. Vaistams suveikus atėjo palengvėjimas, gimdymo veikla sulėtėjo, pailsėjau. Į gimdyklą buvau perkelta 13 val., dukrytė gimė stebuklingu laiku – 00:00. Taigi, suskaičiuota 11 valandų.
Atsimenu, kai gydytoja paklausė, kada norime gimtadienio, prieš vidurnaktį ar po. Mergytės gimimas, gydytojų nuomone, buvo sunkus. Ir man ir mergytei pakilo aukšta temperatūra, prieš pat gimimą prasidėjo abiems tachikardija. Mergaitė prieš gimimą pasisuko ir tai labai apsunkino situaciją. Tiesą sakant iš gimdymo pabaigos ne viską ir prisimenu, pamenu, daug gydytojų ir pypsinčius aparatus. Bet, jei manęs dabar paklaustumėte, kaip praėjo mano gimdymas, pasakyčiau, kad puikiai, nes svarbiausia rezultatas. Po gimdymo supratau, kad ilgiausias laiko tarpas mano gyvenime buvo, kol mažylė pravirko, galvojau sustos širdis. O turbūt truko tik kelias sekundes. Skaudu buvo, kai ką tik gimusią mergaitę iškart išvežė į naujagimių skyrių, bet nuramino, kad tik dėl temperatūros. Jau po geros valandos daktarė atvežė mums mūsų stebuklą. Buvau taip pavargus, kad miegojau sėdėdama, bet negalėjau nuo jos atitraukt akių.
Nepaminėjau dar vieno svarbaus aspekto savo gimdyme – vyro dalyvavimas. Niekada šito per daug nesureikšminau, bet abu norėjome, kad vyras būtų kartu. Per daug nediskutavome, tiesiog pasakiau, būk tiek kiek norėsi, jei bus baisu ar negera, išeik. O dabar neįsivaizduoju ką būčiau darius be jo. Didžiausia pagalba buvo moralinė, nes buvo labai baisu, o jis laikėsi labai tvirtai, skatino ir didžiavosi kiekviena mano pastanga. Labai juo didžiuojuosi.
Tik geri prisiminimai
Po gimdymo praėjo 5 mėnesiai, nelaikau jokių baisių prisiminimų ar nusivylimų gimdymu, nes kasdien matau viso to pačią didžiausią prasmę – sveiką ir gražią dukrytę. Gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, kasdien juokiamės, žaidžiam ir mokomės viena iš kitos nuostabiausių dalykų. Tiesa, įžvengiu kelias silpnąsias savo vietas būnant mama. Pasidariau visiškai „skysta” vaikų ir mamų klausimu. Negaliu klausyt istorijų apie sergančius ar našlaičiais likusius vaikus, iškart apsibliaunu, aukoju vargstantiems mažyliams kiek galiu. Antras dalykas, niekaip negaliu atsikratyt nuolatinio nerimo ir baimės, kad tik mano vaikui viskas būtų gerai. Žinau, kad turiu džiaugtis, kad mažylė sveika, stipri, didelė ir tikiuosi, kad šį jausmą sugebės išstumti šviesūs ir pozityvūs jausmai.
Vos pamačiusi savo dukrą supratau, kad niekada neiškeisčiau jos į nieką kitą. Nes ji yra mano pratęsimas, dalis, džiaugsmas, nerimas, rūpestis, atsakomybė, grožis, meilė ir pilnatvė. Svarbiausia užduotis nuo šiol – užauginti gerą ir nesavanaudį žmogų. Pagimdžius dukrytę, dar kartą supratau, kaip stipriai myliu savo mamą.
