JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Mano gimdymo istorija: su vyru buvome darni komanda

Mano gimdymo istorija: su vyru buvome darni komanda

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Živilei, kurios gimdymas buvo toks, kokio ji norėjo.

Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Mūsų vaikelis buvo labai lauktas ir planuotas. Labai apsidžiaugėme, kai sužinojome, jog taip greitai pavyko pastoti ir mūsų vaikelis bus pasiruošęs susitikti su tėveliais. Iš karto aplankė didžiulis džiaugsmas, o vėliau ir klausimai, kaip kas bus, kaip seksis, ar tikrai susitvarkysime. Bet laukimas ir suvokimas, kad galėsim savo mažąjį priglausti, pamyluoti, nustelbė visas abejones ir baimes.

Visas nėštumas buvo tikrai lengvas. Nepykino, nebuvo silpna. Aišku, visokių dienų buvo, bet dažniausiai labai gera savijauta. Vienas geresnių sprendimų nėštumo laikotarpiu buvo pasiimti papildomą mėnesį kasmetinių atostogų, kadangi darbe nuolat jautėsi stresas, niūrios nuotaikos, buvo dideli krūviai. Tad nėštumo metu galėjau susikoncentruoti į save, poilsį, sportą, galėjau domėtis apie vaiko atėjimą į pasaulį, mėgautis vaiko judesiais. Smagu jausti, kaip jis malasi, juda, galbūt taip bando bendrauti. Kadangi nėštumas buvo nesunkus, tad žinojau, kad ir gimdymas praeis sklandžiai!

TAIP PAT SKAITYKITE:

Kokio vardo už jokius pinigus neduočiau vaikui

Svarbiausia informacija apie vieną svarbiausių rudens uogų

Nėštumo pabaigoje parašiau sau rašinėlį apie savo „svajonių gimdymą”, visada maniau, kad kaip nusiteiki, taip ir iš tikro bus! Ir, žinokite, mano planas pasiteisino, vyko taip, kaip norėjau, kaip buvau įsivaizdavusi! Gydytojų nustatyta gimdymo data – birželio 18 d., tačiau buvau įsitikinusi, kad gimdymas prasidės keliomis dienomis vėliau. Gi tikimybė, kad pagimdysi nustatytą dieną, yra labai maža! Birželio 18 d. atsikėliau kaip visada gerai išsimiegojusi, planavau savaitės darbus, dar dieną prieš buvau nėščiųjų mankštoje, galvojau dar ir ryt nueiti… Tačiau nuo ryto pradėjo mausti pilvą. Galvojau, gal bus kokie paruošiamieji sąrėmiai, ar šiaip kas nors vyksta…

Pasidariau pusryčius, pažiūrėjau savo serialą, tada vyras paskambino ir pasakė, kad 10 val. atvažiuoja meistras kabinti spintelę. Aš greitai apsirengiau, susitvarkiau ir pasitikau meistrą. Mes su juo pasišnekame, man lyg pilvukas kartas nuo karto sumaudžia, bet toliau bendrauju. Vėliau likusi viena dar nueinu nusnausti, nes pastebėjau, kad maudimai vyksta nereguliariai, tai stengiausi ir nekreipti dėmesio. Trumpai numigus pradedu iš naujo skaičiuoti kas kiek laiko man pamaudžia.

Pagaliau užfiksuoju, kad sąrėmiai vyksta kas 20-15 min. Žinojau, kad tai gali būti dar tik pati pradžia. Buvau nusistačiusi, kad gimdyti važiuosiu, kai sąrėmiai bus kas 7 min. ir nuvažiavus gimdos kaklelis bus atsivėręs 7 cm. Toks buvo mano planas. 14:00 skambinu vyrui į darbą, prašau grįžti, kad nuvažiuotume į ligoninę, tegul mane apžiūri. Kol laukiau vyro, nuėjau į dušą (vandenys nebuvo nubėgę), dar kartą užmečiau akį į lagaminus, sudėjau juos į vieną vietą, išploviau indus (juk geriausia kuo daugiau judėti ir turėti veiklos) ir sulaukusi vyro pajudėjom į ligoninę.

Atvažiavus nuėjau į registratūrą, padaviau savo gimdyvės kortelę, o darbuotoja sako:

– Ko atvažiavot?

– Gimdyti.

– Jums šiandien terminas?

– Taip, bet atvažiavau ne vien dėl to, kad suėjo terminas, o todėl, kad jau prasidėjo man reguliarūs sąrėmiai

Pažiūrėjo ji į mane dar kartą ir sako:

– Jūs per daug rami, tikrai dar negimdote.

Bet nuvedė į apžiūros kabinetą, paklausė vaiko tonusus, pasakė, kad man dar pati gimdymo pradžia. Nusiminiau, gi mano planas buvo 7 cm! Aš ir sakau, kad turėtų būti jau 7 cm, bet seselės tik nusijuokė: „Jei būtų 7 cm, taip ramiai negulėtum”. Na, man pamaudžia, jaučiu susitraukimus, bet negi turiu dabar čia šūkauti ar dejuoti, gi neskauda taip baisiai! Tada liepė nusirengti, atidesnei apžiūrai.

Atėjus kitai daktarei, pašnekam, ji apžiūri ir sako, kad jau 7 cm!! Man tik šypsena iki ausų! Va, taip ir turi būti!! Greit liepė apsirengti ir eiti į gimdyklą. Vyras, aišku, norėjo dalyvauti, tad kartu ir nuėjome, buvo jau po 15:00. Atėjusi gydytoja dar nuleido man vaisiaus vandenis. Stengiausi negulėti, kuo daugiau judėti, bendrauti su vyru, naudojau gimnastikos kamuolį. Aplinka nevargino, buvo jauku, jaučiausi gana gerai, kvėpavau reguliariai, vyras visada buvo šalia, palaikė mane, pamasažavo nugarą, kas tikrai labai palengvino sąrėmius.

Po kurio laiko jau kviečiau gydytojas, nes atsirado noras stumti. Apžiūrėjusi mane gydytoja informavo, kad jau viskas, gimdymas tuoj prasidės! Aš visiškai pasiruošusi, gerai nusiteikus guluosi ant stalo! Tik buvo bėda, kad vienu metu gimdyklose 4 moterys kaip tik turėjo stumti , tad man liepė lekuoti, kol gydytoja atsilaisvins ir ateis į mūsų palatą. Buvo iš tiesų labai sunku lekuoti, nes buvo didelis noras stumti. Praėjus keletui minučių sulaukiau gydytojos, ir ji liepė stumti. Per 4 stūmimus, 19:18 pasaulį išvydo Emilis! Ir išgirstu pirmus vaikelio garsus, kas gali būti geriau.

 Vaikas iš karto buvo paguldytas ant krūtinės, kad galėtume susipažinti. Taip dvi valandas mes buvome gimdykloje, kol visi buvome perkelti į atskirą palatą, kad visi trys galėtume džiaugtis vienas kitu, prižiūrėti ir priprasti prie mažojo.

 Iš gydytojų sulaukiau pagyrimų, kad labai greitai, lengvai, ramiai pagimdžiau. Kaip pirmas vaikas ir kai tokia jauna (25 metai), puikiai pasidarbavau.

Aš džiaugiuosi – tai tikrai buvo toks gimdymas, kokio tikėjausi ir kuriam buvau nusiteikusi. Gimdžiau natūraliai, aš jaučiau vyro pagalbą ir paramą. Kartu su vyru buvome darni komanda, kuri žinojo, kas kada ir kaip vyksta su mano kūnu, buvome ramūs ir žinojome, kaip reikia elgtis.

Živilė