Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Raimondai.
Gandrų belaukiant
Kol nesilaukiau, visada įsivaizdavau, kaip bus gera vaikščioti išdidžiai atkišus pūpsantį pilvelį, glostyti ir jausti kūdikėlio judesius. Dažnai išpūsdavau pilvą ir susidėjusi delnus bandydavau viską įsivaizduoti – tomis akimirkomis buvau euforijoje.
Vaikelis buvo planuotas, pastojau iš pirmo karto, matyt, jau ir laikas buvo. Pirmas nėštumo savaites, kai dar tiksliai nežinojau, ar pavyko pastoti, paslidinėjau Prancūzijos Alpėse, o tada atguliau žiemos miegui, nes tikrai jaučiausi kaip meškutė, negalinti akių pramerkti. Buvau paskutinio kurso studentė, dar šiek tiek dirbau, bet darbą vėliau mečiau, nes organizmui pasirodė per sunku ir dirbti, ir dar vaikelį auginti.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Mano skirtingi gimdymai: natūralus ir su nejautra
Princas atsakė į klausimą, ar jo žmona laukiasi kūdikio
Prognozė – didelio svorio naujagimis
Nors visi tyrimai buvo geri, bet nuo 12 nėštumo savaitės pradėjo smarkiai spazmuoti gimdą. Ligoninėje mane prigąsdino, kad gali gimti mažesnio svorio kūdikis (gimė 4,6 kg) Gerai, kad mane prižiūrėjęs gydytojas yra puikus savo srities specialistas ir nuramino, kad viskas bus tikrai gerai.
Įpusėjus nėštumui, mano nėščiosios kortelėje atsirado įrašas “Prognozuojamas didelis vaisius”. Atlikus tyrimus dėl diabeto, paaiškėjo, kad viskas gerai, o vaikelis tiesiog yra didelis. Dėl vaikelio sveikatos buvo ramu, bet aš visai nebuvau euforijoje. Gimda ir toliau spazmavo, sutraukdavo pilvą taip, kad net kvėpuot sunku buvo, vyras turėdavo padėti man pajudėti. Bijodavau kur nors išeiti, nes tik gulimoje padėtyje pilvas „atsileisdavo”, o juk mieste ne visur prigulsi.
Po cezario pjūvio operacijos gimsta mergaitė
Vienaip ar kitaip sulaukiau nėštumo termino, bijojau, kaip man tą didelį kūdikį reikės gimdyti, bet nereikėjo. Gimdymo veikla savaime neprasidėjo, ir 9 dienas po termino, net nebandę skatinti, gydytojai atliko cezario pjūvio operaciją. Gimė sveika, graži ir labai didelė mergaitė – 4,6 kg ir 56 cm.
Ko gero, dabar ir prasidės mano tikroji gimdymo istorija… Kai atrodė, jog jau viskas baigėsi ir galime džiaugtis tėvyste, paaiškėjo, kad dar toli gražu ne viskas.
Pirmieji simptomai, į kuriuos medikai nekreipia dėmesio
Po operacijos jaučiausi labai blogai, negalėjau pakilti iš lovos, palatos gydytoja paklausdavo kaip jaučiuosi, o man atsakius, jog blogai, pasišaipydavo, jog tikriausiai esu labai jautri skausmui. Esu ėjusi karštomis žarijomis, stiklais, šokusi parašiutu ir panašiai, todėl nemaniau, kad esu baisi jautruolė. Tokios grubiu tonu pasakytos gydytojos pastabos privertė mane užčiaupti burną ir patylėti.
Kai ėmiau palatoje daugiau judėti, pajutau skausmus krūtinės srityje, lyg sunkoka buvo kalbėti, bet atsigulus vėl jausdavausi gerai. Todėl ir pati paskui bandžiau ignoruoti šiuos simptomus – juk turiu būti šaunuolė stipruolė, pagimdžius juk draudžiama būti jautriai skausmui!
Penktą dieną mane palatoje aplankė pažįstama medikė, kuriai prasitariau apie savo pojūčius. Jos pirmieji žodžiai buvo, jog turiu pasakyti gydytojai, kaip jaučiuosi, nes gali būti susidarę trombai. Tą dieną palatos gydytoja daugiau nebeužsuko, todėl tik kitą dieną aš jos paklausiau, ar normalu jausti tokius simptomus (pati buvau sau nustačiusi diagnozę, kad gal man lūžo šonkauliai arba tiesiog leidžiasi žemyn po nėštumo). „Nežinau”, – piktai man tada atrėžė gydytoja ir išrašė mane namo.
Staigus pablogėjimas ir reanimacija
Namie kažkaip viskas ėmė blogėti, bet dar dabar nesuvokiu, kodėl man tada nekilo mintis kviesti greitosios pagalbos. Bijojau pasirodyti kvaila ar per daug jautri, svarsčiau, kad gal taip ir turi jaustis moteris po gimdymo. Turėjome tą vakarą maudyti dukrytę, bet nemaudėme, nes aš jau vos ir šnekėti galėjau, vyras matyt nesuprato padėties rimtumo, o šalia daugiau nieko ir nebuvo. Pamenu, pasiskaičiau knygoje apie komplikacijas po gimdymo ir ašaros riedėjo, nes su vienos komplikacijos simptomais viskas sutapo, bet ten buvo taip baisiai parašyta, kad man nesinorėjo patikėti, tikėjausi, kad rytoj jau tikrai bus geriau.
Sulaukiau ryto ir supratau, kad būtina ieškoti pagalbos. Vėl atsidūriau ligoninėje, kurioje gimdžiau, o iš ten po visų atliktų tyrimų buvau pervežta į Kauno klinikų reanimaciją. Diagnozė – embolizacija į plaučius. Lietuviškai – kraujo krešuliai užkimšo plaučių kraujagysles. Dažniausiai tai būna kojų venų trombozės komplikacija, bet su mano kojomis viskas buvo gerai, krešuliai formavosi iš karto plaučiuose. Medikai dar spėliojo, kad per operaciją į kraują galėjo patekti vaisiaus vandenys. Plaučių embolijos simptomai įvardinti literatūroje yra: dusulys, skausmas krūtinėje, atsikosėjimas krauju, silpnumas, alpimas ir kt. Plaučių embolija pasitaiko 1 iš 6000 gimdyvių, du trečdaliai mirčių ištinka per pirmąsias 2-4 valandas.
Visos moterys turėtų žinoti šiuos ir kojų venų trombozės simptomus, nes laiku pradėjus gydymą galima sėkmingai išgyti. Bet svarbi greita reakcija ir diagnozė arba, kaip aš, turite būti gimusios po laiminga žvaigžde. Visi gydytojai, paskaitę ligos diagnozę, teištardavo: „gimėte po laiminga žvaigžde”. Man gydymas buvo suteiktas tik šeštą dieną po gimdymo.
Per plauką nuo nelaimės
Dar beveik mėnesį praleidau Kauno klinikose, o vėliau pusę metų gėriau kraują skystinančius vaistus, kas dvi savaites reikėjo darytis kraujo tyrimus, dar kelis mėnesius visai neturėjau jėgų. Tuo metu buvo be galo viskas baisu, nesupratau, kas tai per liga ir kaip ją gydyti, tik žinojau, kad ji pavojinga ir buvo keista pajusti tą tikrą mirties baimę. Ne tą, kuri yra po keliasdešimt metų, o tą, kuri yra čia pat. Ir net nesitikėjau, kad net tokią akimirką, kai žmogus turėtum galvoti tik apie save , motiniški instinktai yra tokie stiprūs.
Stiprus motinystės instinktas
Aš reanimacijoje daugiau nieko nešnekėjau, tik, kad man reikia nusitraukti pieno, nes aš maitinanti mama!!!
Viena gydytoja net apibarė ir liepė, net nesvajoti apie tai, nes tai esą rimtas darbas, o man net judėti negalima. O dar kai pajungė visus laidelius ir lašines, tai ir pati supratau, kad nieko nebus. Gerai, kad vienas gydytojas susiprotėjo ir iškvietė akušerę, kuri man nutraukinėdama pieną visą laiką bambėjo, kad jai toks etatas nepriklauso ir pas ją skyriui pilna žmonių.
„Neskaudėjo” man visai nuo jos tokių žodžių, nes tuo metu man buvo svarbiausia, kad ji daro tai, ko man reikia. Norėjau išsaugoti maistą savo savaitės dukrytei ir, kaip vėliau paaiškėjo, pirmąjį mėnesį tai buvo pagrindinis mūsų ryšį užtikrinantis dalykas.
Jei nebūčiau maitinusi, būčiau negalėjusi pasilikti dukrytės palatoje. Tuo labiau, kad aš ilgą laiką neturėjau jėgų nei jos pakelti, nei kitaip rūpintis, todėl visas tas paras ant čiužinio miegojo tai vyras, tai anyta. Maitinimas krūtimi neleido man palūžti ir visiškai nuvertinti savęs kaip mamos.
Svajonė apie antrą vaiką
Mano dukrytei šiuo metu yra metai ir šeši mėnesiai, o aš lig šiol ją maitinu savo pienu ir nepaisant visų ligų ir stresų, visada turėjau labai daug pieno, dar besilaukdama žinojau, kad tikrai ilgai maitinsiu savo vaiką.
Mergytė auga stipri ir sveika. Dabar mes esame labai laimingos ir tyliai pasvajojame apie broliuką. Baisu, bet tikiu šiuolaikine medicina ir tuo, kad kitą kartą visi bus pasiruošę visoms komplikacijoms. O ir aš tapau reiklesnė, drąsesnė. Supratau, kad pirma pačiai reikia save mylėti ir savimi rūpintis, tada ir kiti su manimi taip elgsis.
Linkiu to visoms moterims!
Raimonda
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.
