JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Mano gimdymas 1976 metais: naminukė su pipirais ir ultimatumas vyrui

Mano gimdymas 1976 metais: naminukė su pipirais ir ultimatumas vyrui

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu portalas@tavovaikas.lt. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Reginai, kuri gimdė… prieš beveik 43 – erius metus!

Šių dienų mamoms tai gali atrodyti lyg iš klasikės Žemaitės aprašytosios “Marčios” laikų. Bet tai buvo 1976 – aisiais, iki rudenio pradžios likus dviem dienoms. Tais giliais sovietiniais laikais buvo priimta vogti iš kolūkių, fabrikų, gamyklų ir etc. O ginekologai tais laikais vogė ateisiančių naujagimių gimtadienius… Ar jie už tai gaudavo kokias premijas – jau užpustyta užmaršties, bet, kad mamos netekdavo gero gabalo pinigų už pogimdyvines atostogas: mano pačios patikrinta tiesa.

Garsi provincijos ginekologė, skyriaus vedėja, apžiūrėdama mane, nėštukę, tuokart garsiai pagalvojo: „Užtinku didesnį nėštumą, nei jūs pasakojate…”

– Bet, daktare, aš tiksliai žinau pradėjimo datą: tai taikos balandis ar balandė gims, nes mudu su vyru, tuokart susipykę, susitaikėme ir… pradėjome vaikutį.

Bet ginčytis, nors nebuvau piemenė, o 24 metų moteris, buvo beviltiška. Pagal mudviejų skaičiuotę, mūsų vaikutis, pradėtas gruodžio 15, turėjo ateiti vasaros pabaigoje, pagal daktarus: rugsėjo 17. Paskutinį rugpjūčio savaitgalį nuvažiavome į vyro gimtinę: „Po šios – daugiau jokių kelionių. Lauksime”,- ištarė tada maniškis.

Tą rugpjūtį gausiai dygo kelmučiai, o aš buvau užkietėjusi grybautoja. Anyta dar sudraudė, kad „galudieny” (taip sodiečiai vadindavo nėštumo pabaigą) ne itin gerai lankstytis, juolab, kad rugpjūtis buvo išskirtinai karštas. Bet miškelis buvo panamėj, už keliolikos žingsnių, ir pilvota moteriškutė, ant kelmo atsisėdusi, skainiojo tiltais ruduojančius kelmučius be didelio vargo.

Prie viryklės anyta jau neprileido, bet aš, grybų smagurė, nenustygdama vis išsigriebdavau iš puodo, nesulaukdama virimo pabaigos. Miegoti grybautoja nulūžo kaip šapas. Bet ketvirtą valandą ryto pažadino pilvo skausmai, kažkokie nepatirti: užeina, praeina. Pakirdusi, pasisakiau anytai. O ši: “Po pusryčių ruoškitės namo, arčiau daktarų, nes kitas autobusas tik pavakary… “

Bet, vos pabudus, ruoštis kelionėn tingėjosi.” Kai dabar kalbama apie pogimdyvines depresijas ir panašius negalavimus, tai gal tada man buvo kažkokie psichologiniai priešgimdyviniai simptomai, kad pasidaviau vyro artimųjų spaudimui. „Žinai, tu tuos pusžalius grybus valgei ir matyt apsinuodijai”,- buvo nutarta ir… pasiūlyta 20 gramų naminukės su pipirais nuo „apsinuodijimo”…

Pilvas užkaito, nors gurkštelėjau ne visą siūlytą dozę, ir aprimo. Autobusas iškeliavo be mūsų. O skausmai netrukus atsinaujino. Kai išėjusi į tualetą, pastebėjau kraujo, lyg kūju viršugalvin tvojo klasiokės gydytojos kažkada duotas ir pamirštas gimdymo datos apsiskaičiavimo testas.

Mielosios, jis tikrai veikia, jei tvarkingai vedate menstruacijų kalendorių. Taigi: paskutinės buvo lapkričio 22. Iš vienuolikto mėnesio atimame 3 ir prie dienos pridedame 7…ir tai būtų, aštunto mėnesio dvidešimt devintoji… O, Dieve, taigi ŠIANDIEN!

Sekmadienis. Užkampis. Iki mūsų miesto – 30 kilometrų. Telefonų niekas neturi, kolūkio kontora, kur jis yra, nedirba. Mes kitame rajone, tad reikėtų pokalbį užsisakyti (čia jums ne „mobiliakų” šiandiena). Anytos palydėta į vėsią kamaraitę einu lova keturpėsčia: ne taip sąrėmiai „laužia” stuburą. O ji, iš šešeto, tik paskutiniuosius dvynius gimdžiusi ligoninėje, sėdi kampe ir ašaroja: “Nebe grybai, nebe grybai kalti…”

Tuo tarpu vyrija kuria gabenimo ligoninėn „strategiją”: pavėžės su arkliu kinkytu vežimu (?) iki rajonų ribos ir iškvies „Greitąją pagalbą”. Skelbiu ultimatumą: „Vežimu nesikratysiu, gimdysiu vietoj!”

Ultimatumas suveikia, kažkuris iš trijų – vyro brolis ar šešuras prisimena, kad kolūkio pirmininkas namie turi telefoną, iki jo 3 kilometrai. Kažkuris sėdasi ant dviračio – tuščios padangos, pompos nei padujų. Galop svainis tampa džigitu: balnojasi arklį ir aida. Sugrįžusio naujienos guodžiančios: uošvijos rajono medikai pasakė: elgsimės pagal gimdyvės būklę: jei spėtume: vešim į jūsų rajono ligoninę už 30 kilometrų, jei ne – į savąją už šešiolikos.

Per tą laiką apsirengiu ir kai tarpduryje išdygsta jaunutė felčeriukė ir jau nuo slenksčio paklausia, kokio dažnumo sąrėmiai, išlemenu, kad kas tris… Ji net pritupia: “Greit į mašiną!” Iš paskos su paklode ištursena anyta: o jei reikės kely…

O galėjo ir reikėti…

Nuvažiavusi jauna akušerė, išvydusi gimdyvę ne iš savo rajono, dar be dokumentų, išgirdusi, turinčią (rezus -) vos nesuklykia:” Tai kur buvote iki šiol? Daktarų nėra sekmadienį… Dieve, kas bus…”

Atgabenusioji felčeriukė kolegę ramina: “Nešaukit ant nėščiosios (ką jau ten nėščiosios, jau gimdančios!) moters…”

Gimdykloje jau atlyžusi nuo patirto streso, akušerė miela, šmaikšti, glaudžia prie pilvo triūbelę ir sako: “Mergytė…” Perėmusi iš jos instrumentą jaunutė sesutė pakartoja žinią apie lytį, nors mane prižiūrėjusi sava ginekologė tvirtino, jog spardosi smarkiai ir bus berniukas. O, pasirodo, pagal širdukės dūžius įmanoma atsekti.

Pagimdžiau be šauksmų, nes taip buvo prisakiusi motina, esą baisiai gėda, tik jau per patį patį piką: išrėkiau: „Mirsiu”, bet šmaikščioji akušerė sutramdė: „Pagyvenk dar, nes pagimdyt reikia…” Ir gimė mano Grybukė… po penkiolikos minučių „Greitajai atvežus”.

„Ar labai baisu buvo?”,- pasilenkia ties manimi sesutė.

„Kaip grybą raut…”, – išpyškinu.

„Iškart po paskyrimo papuoliau į gimdymo skyrių. Pati laukiuosi”,- smalsumo priežastį atskleidžia sesutė.

Dairaus po gimdyklą – reikėdavo net dvi valandas joje išgulėti, tik paskui į palatą. Girdžiu, kaip zvimbia telefonas. Atsiliepusi slaugė raportuoja: „Pagimdė. Pagimdė. Dukrą. Ruoškitės aplankyti.” Suprantu, kad vyras tapo tėvu, nė nespėjęs autobuso namo sulaukti.

O po šitokio rimto darbo pilvas groja maršą: po tos samaniukės gurkšnio su pipirais nieko nuo pat ryto burnoj neturėjau: nedavė. Pusė šešių vakaro. Vakarienė gimdyvėms jau išdalinta. Prasitariu senyvai slaugei ir ji… atneša metaliniame dubenėlyje atšalusios, tokios į pilkšvą želė sustingusios manų košės. Jei kas paklaustų, ar teko kokio gurmaniško patiekalo ragauti, nė nemirktelėdama ištarčiau: tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt šeštaisiais – manų košės!

P.S. Gimdymo datos nustatymas „pagal daktarus” man nunešė vėjais tais laikais vertingus 100 rublių, nes pagal juos pagimdžiau 3 savaitėm anksčiau. O jei kely? O jei nesėkmingai tokiom sąlygom? Tais laikais prisiteisti milijoną už jų klaidas prilygo kaip spalvotą sapną apie jį susapnuoti…

Regina

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI