Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Eglei.
Žinia apie nėštumą – laukta
Esu Eglė (30), Kajaus (7) ir Ievos (4) mama šiemet man sueis 30. Esu. Prieš kelias dienas atšventėm Kajuko 7 gimtadienį, tad užplūdo daug prisiminimų.
Taigi, 2006 metais aš ir vyras studijavome viename iš Londono universitetų 2-ame kurse. Buvome jau metai kaip susituokę. Man ėmė ir šovė į galvą mintis – kadangi studijuojant dirbu, tai vietoj to galiu vaikutį auginti. Rezultatas – nėštumas.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Šeimos drama: įamžino kiekvieną vos 10 dienų gyvenusio sūnaus akimirką
Misis Airija tapusi dviejų vaikų mama: atvykusi iš Lietuvos skyniau pievagrybius
Man kažkaip pasisekė, nes visą mano nėštumą prižiūrėjo namuose. Ne dėl to, kad man būtų kas nors blogai (buvau sveika, žvali ir be nusiskundimų), tiesiog tame rajone, kur gyvenau, buvo tokia tvarka.
Apie 20 nėštumo savaitę nuvykau į ligoninę antram ultragarso tyrimui. Tuo pačiu man buvo aprodyta ligoninė, supažindino su gimdymo tvarka ir panašiai. Likus 5 savaitėms iki gimdymo, mano akušerė eilinio apžiūrėjimo metu paklausė, ar tikrai noriu gimdyt ligoninėje. Atsakiau, kad nieko nežinau apie kitas galimybes. Man buvo paaiškinta, kad jei noriu, galiu gimdyti ir namie.
Pasiruošimas gimdymui namuose
Mane ši mintis sužavėjo. Pasitarėm su vyru ir abu tam pritarėm. Pradėjome tam ruoštis. Susitikom su akušere, kuri priima gimdymus namuose. Mums nuodugniai buvo paaiškintas visas procesas, ką reikia pasiruošti ir taip toliau. Išklausinėjo giminės moterų gimdymų detalių, įvertino mano nėštumo eigą. Nusprendus, kad tinkame gimdyti namuose, su nekantrumu ėmėme laukti, kada gi čia pasibels į pasaulį labai lauktas sūnus.
2007 metų sausio 29 dieną, praėjus keturioms dienoms po paskutinio sesijos egzamino (jau 3-iame kurse) prasidėjo gimdymas. Trečią nakties pajutau sąrėmius. 8-tą ryte paskambinau akušerei, kuri netrukus prisistatė. Mane apžiūrėjo, patvirtino, kad gimdymas prasidėjo, ir išvažiavo nes gimdos kaklelis dar buvo atsivėręs vos kelis centimetrus. Na, galvojam, ką veikiam?
Į Londoną jau buvo atskridusi mano mama. Tad visi trys sulošėm „Monopolį”. Paskui – „Laivų karą”. Klausiausi muzikos, gulinėjau. Dar pasitvarkiau namus… Žodžiu, buvau puikiai atsipalaidavus. Turėjau du artimiausius žmones šalia ir man buvo gera.
Akušerė vis paskambindavo pasiklausti, kaip man sekasi. Po pietų sustiprėjus sąrėmiams, nuėjau pagulėti į karštą vonią. Pagal akušerės instruktažą apsižiūrėjau, ir jai viską nupasakojus, akušerė atvažiavo su visa įranga. Du dujų (tų juoko, kur nuo skausmo) balionai ir dar visko. Ji įsikūrė, ir ėmėme laukti.
Gimdymas jau visai čia pat
Sąrėmiai tapo labai stiprūs. Po akušerės apžiūrėjimo apie 17.30, ji nusprendė, kad gimdysiu apie 22 valandą, nes gimdos kaklelis buvo atsivėręs 6 cm.
Nuo 18 val. sąrėmiai tapo itin intensyvūs. Guliu sau ant sofos, kvėpuoju, traukiu tas dujas išsijuosus, o mano vyrui „susišviečia”, kad, matai, mano mamai yra nepatogu miegoti ant išlankstomos sofos, ir jis iškeliauja pirkti antčiužinio! Aš tarp sąrėmių atgavus sąmonę vis klausinėju, kur jis, o jo nėra!
Pagaliau grįžta 18.25 su antčiužiniu, bet aš jau neturiu jėgų net pabumbėti. Man skauda. Gimdau pirmą kartą, tad net nežinau, kas toliau laukia! Andriui grįžus, sugalvojau iš svetainės persikraustyti ant lovos. Šiaip ne taip nusvirduliuoju iki miegamojo, kur buvom paruošę lovą (viskas apklota plastikine plėvele ir švariomis, lygintomis paklodėmis, paruošti rankšluosčiai). Vos pasiekiau lovą, pliūkšt, trūko vandenys. Akušerė apžiūrėjo, ir nuėjo paskambinti antrai akušerei (gimdyme turi dalyvauti 2 akušerės – viena rūpinasi mama, kita – kūdikiu). Viskas vyksta žaibišku greičiu.
Vos įsitaisau ant lovos, pradedu jausti norą stumti. Vyras įsitaiso man už nugaros, kojom apsižergė mane (vėliau labai padėjo stumti, ačiū jam). Girdim skambutį į duris. Į svečius užsuko jaunesnė sesuo. Netyčia pataikė į gimdymą, puiku…
Ji tyliai įsitaiso kamputyje. Akušerės leidimu pradedu stumti. Kadangi antros akušerės dar nėra, mano akušerei asistuoja nepasimetusi mama. Pažiūriu į sesę – tokio išsigandusio veido nesu mačiusi.
Matyt esu sutverta gimdyti, nes 18.40 vyras jau kirpo virkštelę, Kajus buvo pas mane ant pilvo. Susiraukęs, labai, labai plaukuotas ir piktas. Greičiausiai nespėjo nukristi plaukučiai, nes juodais plaukais (šeimoje mes visi šviesiaplaukiai) buvo apžėlusi ne tik galva, bet ir ausys, ir nugara. Vėliau vyras prisipažino, kad buvo išsigandęs, jog gimdau juodaodį.
Tuo metu atvyko ir antroji akušerė. Ji išsinešė mano tuo metu bevardį berniuką į kitą kambarį. Aš likau ant lovos. Suleido man vaistų, kad sklandžiai atsiskirtų placenta. Placentai išėjus, vyras su akušere nuėjo jos apžiūrėt. Andrius gavo medicininę pamokėlę, jam buvo paaiškinta, kaip reikia patikrinti placentą.
Jei reiktų gimdyti trečią kartą, vienareikšmiai gimdyčiau namuose. Emocijos ir išgyvenimai – nepalyginami.2 vaikų mama Eglė
Po to mane susiuvo ir aš nuėjau į SAVO dušą. Iš dušo – tiesiai į perklotą SAVO lovą. Man atnešė sūnelį, kurį pirmą kartą maitinau. Buvau nerealiai laiminga, o svarbiausia, jaučiausi taip patogiai, nes buvau namie!
Pasibaigus visam šurmuliui, su vyru gulėjome savo lovoj ir žiūrėjome į ramiai šalia lovos stovinčiame „Mozės krepšy” (nežinau, kaip lietuviškai tas krepšys vadinasi) miegantį mūsų angeliuką. Įdėmiai klausėmės, ar jis kvėpuoja. Šią istorija, skirtingai nei dukros gimdymą Lietuvos ligoninėje, visada prisimenu su šilčiausiais jausmais.
Antrasis gimdymas – ligoninėje Lietuvoje
Nesakau, kad Lietuvos ligoninės kažkuo blogos. Netgi sakyčiau labai geros. Bet gimdant girdi kitas dejuojančias ir rėkiančias moteris.
Kaip ir pirmą kartą, antrasis mano gimdymas buvo labai greitas. Kadangi parsikraustėm į Lietuvą, kai man buvo 35 nėštumo savaitė, nebuvau, kaip Lietuvoje įprasta, susitarusi su jokia daktare. Tiesiog atvažiavau į Klaipėdos gimdymo namus ir tiek.
Pagimdžiau 20.48, buvo ką tik pasikeitusi pamaina. Kai jau buvau paruošta perkėlimui į palatą, gimdymą priėmusi akušerė demonstratyviai tris kartus pakartojo: „Turėtumėte būti man labai dėkingi”… Suprask, o kur atlygis? Į palatą buvome palydėti surauktu veidu ir be jokių „viso gero”, nes mes ne iš karto supratome užuominą.
Pagimdžius Ievą, buvau nuvežta į tamsią (jau buvo vėlus žiemos vakaras) palatą. Ievutę teko guldyti į metalinę lovytę, o pačiai miegoti ant „klijonke” aptraukto čiužinio. Buvome tik dviese, be mylimų artimųjų.
Bijojau palikti mažylę vieną kambary, kad nueičiau nusimaudyti. Šiaip ne taip pasiryžusi, duše turėjau stovėti prie lango be užuolaidų ir be nepermatomos lipnios plėvės, o maudytis po vos, vos bėgančiu drungnu dušu. Bendras tualetas, bendras dušas, pilni koridoriai nepažįstamų žmonių…
Emocijos tikrai ne pačios geriausios. Po ilgų prašymų, jau antrą dieną išsiprašiau iš gimdymo namų. Negalėjau sulaukti, kada būsiu savo namuose.
Jei reiktų gimdyti trečią kartą, vienareikšmiai gimdyčiau namuose. Emocijos ir išgyvenimai – nepalyginami. Be to, ir statistika rodo, kad moterys, gimdančios namuose, mažiau vartoja nuskausminamųjų, gimdymai natūralesni. Be to, pripažinkime, mažyliai atkeliauja į ramybe apgaubtus namus, o ne į panikos ir riksmų pilną ligoninę.
Sėkmės besiruošiančioms gimdyti mamytėms. Kur begimdytumėte, svarbiausia – vidinė ramybė ir meilė savo stebuklėliams.
Eglė
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 6 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.
