Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Indrei.
Nėštumas buvo netikėtas ir nelauktas, tačiau apsidžiaugėm ir mes, ir mūsų tėvai. Be to, ir vestuvės jau buvo suplanuotos. Tad pratinomės prie minties, kad būsim ne tik sutuoktiniai, bet dar ir tėvai.
Pirmi keturi mėnesiai buvo sunkūs.
Nuolat pykino, skaudėjo pilvą. Apie kažkokius buities darbus negalėjau nė pagalvoti, ką jau kalbėti apie ėjimą iš namų. Maždaug 7-tą savaitę grėsė persileidimas – nuolat gulėjau lovoje. Vis galvojau, kaip reikės savo vestuvėse dalyvauti su tokia sveikata… O dar likus savaitei iki jų atsidūriau ligoninėje dėl užklupusio ūmaus vėmimo.
TAIP PAT SKAITYKITE:
13 dalykų, kurių pagimdžiusios nesako savo draugėms
Nėščia balerina žada šokti iki gimdymo
Tačiau atėjus vestuvių dienai jaučiausi puikiai – nebepykino, nieko neskaudėjo. Gera savijauta lydėjo iki 30-tos savaitės. Tuomet prasidėjo stiprus tinimas, pakilo kraujospūdis. Darėsi vis sunkiau ir sunkiau. O juk antsvoris kankino dar prieš nėštumą. Visgi džiaugiausi savo formomis ir tuo, kad greitai būsiu mama.
Viso nėštumo metu skaičiau knygas apie gimdymą, vaiko priežiūrą.
Negąsdino jokie sąrėmiai, skausmai, ilgas gimdymas. Tiesiog galvojau, kad svarbiausia yra nusiteikimas, o aš buvau nusiteikusi pozityviai ir tikėjau, kad pagimdysiu lengvai ir greitai (juk mano mama pirmą vaiką pagimdė per 5 valandas ir be didesnių vargų).
Likus kelioms savaitėms iki termino jaučiausi prastai. Svoris didelis, susilenkti sunku, vaikščioti irgi. Naktimis kankino nemiga, o užmigusi ryte nubusdavau apie 14 val. Laukiau, kada gi prasidės tas gimdymas. Kiek galima kankintis!?
Kaip tik apsilankiau pas gydytoją, ir ji išrašė siuntimą į ligoninę.
“Jūs man kaip tiksinti bomba”, – dar man pasakė. Ligoninėje iš karto paguldė, nes buvau siaubingai sutinusi. Tikėjausi, jog padarys reikiamus tyrimus ir po kelių dienų paleis, tačiau mane laikė visą savaitę. Turbūt buvau vienintelė pacientė, kuri niekuo nesiskundė, ir kuriai viskas buvo gerai. Žinoma, svetima aplinka darė savo. Pradėjau išvis nemiegoti, o dienomis tiesiog kankindavo neviltis, nes buvo nuobodu ir liūdna. Be galo ilgėjausi savo vyro šalia ir gero miego. Taip sulaukiau ir savo gimdymo termino. Nieko nevyko, net vaikelis į dubenį nesileido. Tad po savaitės išrašė namo su 1 cm gimdos kaklelio atsidarymu.
Buvau be galo laiminga, kad pagaliau galėsiu kristi į savo lovą. Po grįžimo namo miegojau ir miegojau…
Praėjo kelios dienos. Vieną naktį pajutau keistus skausmus, pasirodė kraujo. Žinojau, kad kažkas vyksta, bet kas? Po kiek laiko supratau, jog aplankė paruošiamieji sąrėmiai, nes jie kartojosi nereguliariai, tačiau buvo skausmingi ir kol juos jutau, negalėjau užmigti. Po keturių valandų pasidarė lengviau, užmigau.
Dieną praleidau namie.
Beveik jokių sąrėmių, tačiau grįžus vyrui po darbų, nusprendėme vėl važiuoti į ligoninę, kad dėl viso pikto apžiūrėtų. O čia jau 3 cm ir vėl guldo, į tą patį patologinį skyrių ir netgi į tą pačią palatą. Verkiau. Nenorėjau ten praleisti nė dienos, tačiau suvokiau, kad kitaip nebus ir čia liksiu tol, kol prasidės gimdymas.
Vos spėjau įsikurti, sugrįžo paruošiamieji sąrėmiai. Taip visą naktį kas 3-8 min. jie kartojosi. Norėjau miego, bet tik atsiguldavau, skausmas sustiprėdavo ir tekdavo vėl sėstis. Išaušo rytas, aš be miego, pavargusi. Apžiūri gydytoja ir kelia į gimdyklą. Pagaliau! Skambinu vyrui, šis atsiprašo iš darbo ir lekia pas mane.
Apie 10 val. nuleidžia vandenis, stato lašelinę.
Aš šypsausi, nuotaika puiki, nors susitraukimai kas 2 min., tačiau nestiprūs. Žinoma, po truputį viskas stiprėjo, o kai atėjo gydytoja 15 val., jau buvo nesaldu, o atsidarymas… tie patys 4 cm.
„Dieve”, – galvoju. Pralenkiau mamą”. Tada padidina vaistų dozę. Netrukus prasideda ir mano “dainos”. Tikrai negalvojau, kad šitaip skaudės. Vyras visą laiką šalia, bent jaučiuosi ne viena. Paprašau nuskausminimo. Po valandėlės ateina anesteziologas, jau ruošiasi procedūrai, o aš galvoju: “greičiau greičiau”! Vėl tikrina kaklelį… 7cm. Lieku be vaistų. Taip iki 21 val.
Pagaliau pasiekiu 10 cm ir jau stumti norisi, tik pasirodo nėra ką – mažylis įsitaisęs per aukštai. Paskiria cezario pjūvio operaciją, ir aš lengviau atsipučiu, nes akyse jau temo, nuolat buvau užsimerkusi – jėgos visai apleido. Kelionė į operacinę buvo sunki ir be galo ilga. Turėjau perlipti į tris lovas, o skausmas…
Buvo vienintelis džiaugsmas, kad buvau “per stora” ir nebuvo tinkamų adatų epidūrinei nejautrai, taigi, gavau pilną narkozę. Pagaliau užmigau… ir pabudau. Pramerkiu akis, o šalia vyras, kuriam ašaros lyg pupos byra. Po kelių minučių atneša ir sūnų, tokį putlų su dideliais raudonais žandukais. Beje, jis turėjo sverti apie 3500g (pagal echoskopiją), bet buvo 4565g, tai ir lėmė, kad pati nepagimdžiau..
Po visko mane apėmė begalinė ramybė.
Sūnus sveikas, man nieko nebeskauda, vyras šalia ir visi didieji darbai baigti. Nebegalvojau, jog gimdymas buvo visai kitoks, nei tikėjausi, pamiršau, kad buvo labai sunku. Tiesiog džiaugiausi, kad viskas baigėsi ir prasideda naujas etapas – būti MAMA.
Indrė
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 100 Lt vertės apatinių rūbų parduotuvės čekį.
