53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Mano gimdymo istorija: audra

Mano gimdymo istorija: audra, saulė ir cunamis

Dovilė pirmagimės dukrytės susilaukė prieš dvejus metus, tačiau jos pasakojimas labai „gyvas”, lyg viskas vyko vakar.

Po

Praėjus mėnesiui po gimdymo, jį lyginau su audra jūroje, kuriai artėjant bangos vis verčiasi grėsmingai į krantą peraugdamos viena kitą – tai sąrėmiai, kurie vis tankėja, stiprėja ir ilgėja, ruošdami ir pratindami kūną prie artėjančios devynių mėnesių kulminacijos. Galų gale bangos tampa tokios aukštos ir didelės, jog nesimato nei krašto, nei pabaigos – tai artėjantis gimdymas, kai atrodo tuoj kūno užvaldžiusio ištisinio skausmo bangos jau nebeiškentėsi…

TAIP PAT SKAITYKITE:
Kokia esate mama pagal Zodiako ženklą?
Kodėl pavojinga per karščius palikti automobilyje vaikus?

Tada dangus sužaibuoja, didžiulis cunamis nuskalauja krantą ir akimirksniu nušvinta saulė, ateina ramybė ir šiluma nustumdama užmarštin audros baisumą – tai užgimęs kūdikėlis paduotas į mamytės rankas savo nedrąsiu verksmu akimirksniu iš atminties ištrinantis gimdymo „skausmelius”. Džiaugiuosi užrašiusi istoriją po savaitės, nes viskas buvo kiek kitaip

Priešistorė

Artėjant nėštumui link pabaigos, 36 savaitę gydytoja pamatė, kad mažoka vaisiaus vandenų, tad nusiuntė išsitirti į perinatalinį centrą. Pati žemiausia galima vandenų norma 8, o pas mane buvo 5,8. Dėl to vaikas galėjo bet kada gimti arba uždusti mamytės pilve. Taip patekau į dienos stacionarą. Visą tą laiką gana skausmingai kietėjo pilvas. Į dienos stacionarą reikėjo eiti kasdien visą savaitę: darė kardiogramas, lašino lašelines, o penktadienį padarė pakartotinę echoskopiją ir pamatavo vaisiaus vandenis. Buvo 7.8, tad mane “išrašė” namo. Pati tai pat jaučiausi išrašant geriau, nes jau antrą dieną po lašelinių praėjo skausmingi pilvo apsitraukimai.

TOJI diena

Ramiai namuose praleidom pirmąjį liepos savaitgalį. Naktį iš sekmadienio į pirmadienį apie 3 val. nakties mane išbudino pilvo skausmas. „Tikriausiai vėl vandenys po lašelinių pasibaigė”,- pagalvojau ir apsiverčiau ant kito šono, bandydama migdytis. Skauda. Kažko nebesimiega…

Puškuoju sąsiuvinio ir mobilaus. Pradedu rašyti „skausmelius”: 3.40, 3.48, 3.55, 4.02, 4.09, 4.15, 4.21, 4.26, 4.31. Darau išvadą, jog nereguliarūs, vadinasi, netikri ir praeis. Phuuu, valio, aš dar negimdau! Tik kažkodėl kuo toliau, tuo labiau nebesinori gulėti. Atrodo, kad suka pilvą…

Vyras pusiau pabudęs stebi mano tylius inkštimus ir pasivaikščiojimus į tualetą. Po 20 minučių atidaus situacijos stebėjimo padaro išvadą:
– Tu gimdai! Važiuojam į ligoninę!
– Negimdau! Man gimdyti tik 23 dieną, o šiandien tik 4 -oji, jeigu ką!
– Važiuojam, dar namuose pagimdysi!

Galvoju, kad tik vyrai tokie durni gali būti! Kaip nervina tokie nesąmoningi tauškalai!

„Nei viena pirmą kartą nepagimdo per 5-6 valandas, – pradedu pamokslą neišmanėliui, – jau pačiu geriausiu atveju pirmą kartą pagimdoma per 12 valandų”. Įkvepiu oro ir bambu pro sukąstus dantis toliau: „tad spėsim mes į tą ligoninę! Ir apskritai aš NE-GIM-DAU, nes sąrėmiai ne-re-gu-lia-rūs!”

Vyras atsisėda lovoje, sukryžiuoja rankas. Suraukęs kaktą stebi mano tylią agoniją. Prideda ranką prie pilvo ir konstatuoja, kad jis dar kietesnis, nei paprastai būdavo. Aš toliau fiksuoju sąrėmius: 5.10, 5.14, 5.20, 5.26, 5.30. Skausmas stiprėją, laikas tarp jų trumpėja.

– Gal nuvažiuokim į tą ligoninę, dėl viso pikto apsižiūrėti, – garsiai išreiškiu naują mintį. – Snūstelėk, kol nueisiu į dušą.

Vargais negalais išsiprausiu.

Būsimasis tėvelis irgi greit įšoką į dušą, dar pagraibom susidedam krepšį daiktų (nesvarbu, kad ir taip jau trys sukrauti, streso apimtai man atrodo, kad daug ko ten trūksta…). Greit užsukam pas būsimuosius senelius ir įmetam į ant vartų kabančią pašto dėžutę namų raktus. Tada greitai nuvažiuojam, kad tik nepamatytų!

Lekiam iš Panevėžio į Vilnių.

6.27, 6.33, 6:37, 6.41. Sukandus dantis rašau daktarytei SMS: mes pakeliui į Vilnių. Aš siaubingai kankinuosi nuo 4 ryto. Šiek tiek pagalvoju ar „siaubingai kankinuosi” tinkamas apibūdinimas, gal geriau „man gan stiprokai skauda”? Tačiau nusprendžiu, kad tinkamas, ir išsiunčiu žinutę. Žinau, kad gydytoja dirba pirmadieniais nuo 8 ryto, todėl jaučiuosi rami, kad ją rasiu. 7 val. ji perskambina, liepia paskambinti, kai būsiu gimdymo namuose.

Kelionė – ne pyragai, nes nėra kur pavaikščioti. Sėdynė gulimoje padėtyje, o per kiekvieną sąrėmį atsidarau langą ir kantriai kvėpuoju gaiviu ir drėgnu vasaros ryto oru. Pastebiu rasotą tėvelio kaktą.
„Mes tik apsižiūrėti važiuojam”, – bandau jį guosti.

Iš didelės užuojautos jo akyse suprantu, kad tikriausiai guodžiu save, o ne jį. 7.32, 7.36, 7.40, 7.44 – meldžiuosi, kad tik nestrigtume kamščiuose.

Negi GIMDAU ? Kažkokia nesąmonė, negi jau tikrai JAU ? Nuo šmėstelėjusios minties pašiurpsta oda ir suspurda širdis. 

Pasiseka prašauti kamščius, 7.54 paskutinis sąrėmis užfiksuotas lipant iš mašinos prie gimdymo namų.

Pasiėmę „gimdyklos” krepšį, ropojam į priimamąjį.

Einant atsimenu, kaip patyliukais ten vaikščiodama krizenau iš būsimų tėvelių – rūkančių ir greitai žingsniuojančių prie priimamojo; iš būsimų mamyčių perkreiptais veidais, sėdinčių ir laukiančių eilės registratūroj… Tas pats malonus žydinčių liepų kvapas. Dukryte, tu išsirinkai patį gražiausią laiką ateiti į šį pasaulį.

8:05 skambinu gydytojai bet ji ATMETA ! Uoj, na, nieko gero, gal priiminėja kokį gimdymą? Matau, trys nėščiosios dar laukia, bet man jau taaaaaaaip skauda, tad įžūliai lendu į priimamąjį išsprogusiomis nuo skausmo akimis ir linkstančiais keliais. Tarpduryje pastoja kelią sesutė ir tonu, reiškiančiu „dink iš čia” taria: užimta. Bet man labai smarkiai skauda! . Tada ji, pažiūrėjusi į mane žvilgsniu „kvaiša, čia visom skauda”, uždaro prieš nosį duris…

Nespėjus apimti panikai, pamatau atbėgančią gydytoją.

Nieko nesakiusi ji paima už parankės ir tempiasi į priimamąjį. Tada liepia sėsti į kėdę. Besirengdama bambu, kad jei man niekas neatsidarė, aš noriu cezario, nes daugiau tikrai nebeiškentėsiu. „Atsidarymas 7 cm, prašau ją registruoti pirmą!” -šūkteli gydytoja, ir sesutė buvusią priimamajame nėštukę sodina į šoną. Visos sesutės tarsi prabudusios iš letargo puola prie manęs: viena klausia kontaktų, kita jungia sąrėmių ir tonų matuoklius, trečia klausinėja. Sunkiai stenu atsakymus, klausimus reikia pakartoti po kelis kartus. Galų gale gaunu leidimą persirengti.

Drebančiom rankom traukiu suruoštus daiktelius: naktinius, šlepetes. Nieko nebematau – pradėjo kristi susijaudinimo ašaros. Minčių tiek daug. Pro akis skrieja prisiminimai: kaip parklupę ant kelių, kaip prieš kokį kryžių su vyru laukėm testo rezultato; kaip gydytoja dovanojo pirmą nuotraukytę; kaip džiaugėmės plakančia širdele, kaip laukdavome bumsiukų pilve. Kiek daug kartų mes verkėm iš laimės ir, tikriausiai, verksim dar daugiau… Šiek tiek baisu, bet raminuosi glostydama pilvelį: „viskas bus gerai, jau tuoj susitiksim„ .

Išropoju laukan pasikviesti būsimojo tėvelio – informuoju apie 7 cm situaciją, ir keliaujam į vietą. Gimdyklos laikrodis rodo 8.35, pamatau ant jo ties šešta valanda priklijuotą angelą – atsimenu, jog tai tas pats gimdymo kambarys, kuris buvo rodytas paskaitos apie gimdymą metu, tada dar galvojau, kad teks gimdyti Panevėžy, tad užėjom tik šiaip, dėl sportinio intereso. “Šiandien mes susitiksim”, – sakau, glostydama pilvelį. – Man taip patiko tave čia turėti, taip gaila su tavim skirtis”. Laiptais užlipu ant gimdymo stalo. Akušerė akimirksniu pajungia tonų ir sąrėmių matuoklius, pastato lašelinę. Prašau leisti man pasivaikščioti, nes gulėti aš negalios. Paaiškina, kad pasivaikščioti galėsiu tik po pietų …

Vis negaliu patikėti, kad tai vyksta su manim.

Trisdešimt septynios savaitės ir šešios dienos. Vyras įsitaiso ties mano galva. Tik ši vieta jam liko, nes iš kairės – lašelinė, iš kairės – aparatai. Jis bando daryt galvos masažą, o man taip skauda, kad net akyse raibuliuoja. Stengiuosi giliai ir ramiai kvėpuoti. Neįsivaizduoju, kaip galima rėkti, kai net kvėpuoti sunku rasti jėgų

8.55 ateina daktarytė. Vis džiaugiasi, kad nieko nėra geriau, kai gimdymo veikla prasideda savaime. Nuleidžia vandenis. Pasijuokiam, kad jų ir taip mažai, visą savaitę pripylinėjom, o čia ir nuleido visus. Tai buvo paskutinis mano sąmojis, nes nuleidus vandenis, ne juokai pasidaro, lieku beveik be atokvėpio pertraukėlių. Liepiu vyrui surišti plaukus, kuriuos savo masažais išdarkė, bet gydytoja sustabdo: „ką, prietarų nežinai? Išleisk plaukus, ir lengvai pagimdysi”.

Vyras intensyvina galvos masažą.

Aš kvėpuoju, kvėpuoju, jau ir dejuoju. Ateina dar dvi „pagalbininkės”. Gimdykloje jau ankšta – net šešiese ir dar tu, septinta, mano pilvely. Pagalbininkės džiugiai šnekučiuojasi tarpusavy. Daktarytė griežtai rikteli, kad gimdos kaklelis visiškai atsidaręs, „gimdom”. Kažkodėl man tai kaip sapnas, vis negaliu patikėti, kad tai vyksta su manimi, vieną akimirką suvokiu, o kitą jau nebe.

Gydytoja informuoja, kad jau matosi juodi plaukučiai.

Kyla toks neapsakomai didelis noras stumti, bet neleidžia. Laikausi iš paskutiniųjų. Liepia riesti kojas, glausti prie pilvo per sąrėmį. Viską suprantu, linkčioju galvą, bet kai ateina sąrėmis, mane tarsi skausmas paralyžiuoja, atrodo net piršto nesulenkčiau. Vyras bando padėti ir sugriebia už kelio, bet gydytoja sako, kad turiu pati. Tad vyras grįžta daryti galvos masažo, kuris virsta laikymu man už ausų, bet neturiu jėgų pasakyti, kad paleistų .

„Dovile, o kur tavo šypsena?”, – klausia daktarytė. – Mes čia leliukus priiminėjam su šypsena. Nesišypsosi – išeisiu”. Bandau šypsotis, bet lūpos dar neklauso, o iš akių rieda skausmo ašaros.

VALIO – gaunu leidimą stumt. Įkvepiu daug oro, mintyse įsakau sau nepūsti į žandus ir stipriai užsimerkus stumiu. Nepavyksta. Kartoju antrąkart. Vėl gaunu pastabą. Trečias kartas. Gydytoja pagiria, bet akušerė negailestinga – pataria kirpti. Kerpa. Vėl leidžia stumti – šis kartas paskutinis, iš visų likusių jėgų ir dar gydytoja visu svoriu užgriūna ant pilvo ties šonkaulių pradžia.

Dingsta skausmas, ir kaip sulėtintame filme matau kaip tave pakelia. Ištiesiu rankas ir man atiduoda tave – mūsų dukrytę! Jaučiu karštas tėvelio ašaras, krentančias man į plaukus ir ant kaktos.

Glaudžiu tave stipriai, stipriai, prie krūtinės, rodos, viskas man trukdo – marškiniai, oda, nes norėčiau priglausti prie gyvos širdies – prie savo sielos. Tave, savo dukrytę, tokią slidžią, gleivėtą, drebančią ir su pertrūkiais taip nedrąsiai verkiančią.

Dėkoju, kad tu atėjai, kad pasirinkai mus savo tėveliais. Sakau, kad mylim ir mylėsim amžinai. Gydytoja klausia vyro, kokį gimimo laiką fiksuojam, bet jis purto galvą, nes per ašaras nemato laikrodžio, o ir pasakyt nieko negali – dviem pirštais liečia tave – mūsų neįtikėtinai tobulą kūrinį.

Aš džiaugiuosi, kad jis jau paleido mano ausis ir jų nebeskauda.

„Kitą kartą stovėsi kitame gale, ir ne mane, o leliuką laikysi už ausų, gal lengviau iš namelio iškrapštyti bus”, – pabambu.

Tėvelis fotografuoja. Gydytoja klausia, ar žinom vardą. Turėjom kelis variantus, bet vienas iš jų arčiausiai širdies, tad nedrąsiai pažiūrėjusi į vyrą sakau, kad Orinta. „Gerai?”. Jis nusišypso: „Gerai. Orinta”.

„Rašom laiką – 9.40 ir 10 balų”, – sako gydytoja. Vyras išprašomas lauk, nes laukia siuvimo procedūra. Tu, mažutėlė, susukta į kokonėlį, jau ramiai guli po lempom. Vis tik, koks tobulas atrodo pasaulis, kai į žemę nusileidžia angelėlis, vardu Orinta.

Dovilė

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Mano išsaugoti straipsniai