53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Mano gimdymo istorija: raganaujanti sesuo išpranašavo gimdymą

Mano gimdymo istorija: raganaujanti sesuo išpranašavo gimdymą

Trijų vaikučių mamos Romutės pasakojimas – itin šmaikštus ir lengvai parašytas. Tikimės, kad graži istorija įkvėps ir jus!

Visada sakiau, kad mano sesuo yra truputį ragana…

Kartais ji nuspėja įvykius, įžvelgia nematomus dalykus arba jaučia tai, kas kitiems nei matoma, nei nuspėjama.

Kadangi esam pripratusios bendrauti daug ir dažnai, tai mano artėjančio gimdymo data irgi buvo viena iš temų, kurią mes aptardavom telefonu, elektroniniu paštu ar gyvai. Spėliojom, dėliojom, ginčijomės.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Dinozaurų parkas Lietuvoje: ar kaina atitinka kokybę?

Video: kas nutinka, kai vaikai paliekami vieni automobilyje karštą dieną

Nėštumo pabaigoje netgi sapnavau tikslią gimdymo datą (užbėgdama įvykiams už akių iš karto pasakysiu, kad ji nepasitvirtino). Kartais aš ją erzindavau savo padejavimais, kad pavargau nešioti tokį pilvą ir tuoj tuoj gimdysiu. Paskui tarsi pasikeitėm vietom, kai ji mane tikino, jog atrodau lyg galudienė, o aš su tuo nenorėjau sutikti. Įdomu, ar tikrai visos galudienės panašiai atrodo? Jeigu taip, ar jos visos panašiai pavargusios, ar susitaikiusios su ateinančiais pokyčiais, ar neramios lyg avelės genamos į naują bandą? Šito atsakymo taip ir nesužinosiu, nes per kelias dienas įgijau visai kitą išvaizdą: pajuodusius paakius ir rūpesčio raukšlelę kaktoje, o tai yra kitas mano veidas. Man rodos, tokie yra naujagimio motinos bruožai.

Giliai viduje jaučiau, kad gimdysiu anksčiau nei nurodyta data mano medicinos kortelėje, bet vis tiek aplinkui ieškojau ženklų, kurie patvirtintų mano įtarumą.

Ieškojau sapnuose, knygose, netgi savo kūne ar keistuose elgsenos pasireiškimuose.

Vienoje knygoje rašoma: „Likus 2-4 savaitėms iki gimdymo pradžios sustiprėja noras tvarkytis”. Kai kažkurią dieną likusi viena namie perkrausčiau visas virtuvės spinteles, užmečiau akį į kalendorių: laiko diapazonas nuo 2 iki 4 savaičių man pasirodė toks platus! Dėl visa ko įspėjau vyrą, kad telefoną laikytų visą laiką įjungtą ir po ranka. Jis iš manęs tik juokėsi, bet ramybės dėlei sutiko. Ar visada laikėsi duoto pažado? Visko pasitaiko, atsakytų seni išminčiai.

Bene labiausiai mane suklaidino gydytojas – ginekologas, kuris apžiūros metu mane nuramino, kad nesimato nei menkiausio ženklo, kad gimdymas arti. Taip ir pasakė: „Ramiai auginkite vaikelį iki vasario pabaigos, o jei niekas neprasidės, susidėkite daiktus ir atvykite pas mus į ligoninę. Operuosim.” Aš tik linksėjau galva kaip kokia patikli varna, bet mintyse mačiau save, kaip sukertu su juo rankomis. Man toks planas tiko.

Mano „raganaujanti” sesuo turėjo savo asmeninių paskatų paspartinti dukterėčios pasirodymą.

Netrukus ji planavo išvykti labai ilgam ir labai toli, taigi, mes galėjom tiesiog prasilenkti laike!

Aišku, šiais laikais galima „parodyti” kūdikį interneto pagalba, bet tai jokiu būdu nėra tas pats kas paimti šiltą mažą kūdikėlį ant rankų ir užuosti jo kvapą. Taip ji ir pasakė: „Palaikyk vaikelį pilve iki vasario septintos, o tada jau galėsi gimdyti”. Ji tiksliai apskaičiavo savaites, kada subręsta kūdikio plaučiai – pavojus pagimdyti neišnešiotą ir nepasiruošusį kvėpuoti vaikelį stipriai sumažėja nuo 37 nėštumo savaičių.

Aš jau niekur nebeskubėjau. Vasario septintoji buvo beveik įprastas pirmadienis: atsikėliau anksti, išlydėjau šeimą iš namų. Trumpam nuvažiavau į darbovietę, nes turėjau šiokių tokių nedidelių įsipareigojimų. Mezgiau, tvarkiausi, planavau nusipirkti naują siuvinėjimo rinkinį. Tiesa, dar slaugiau sergančią dukrą, tai diena prabėgo greitai. Vakare dar ilgai krapščiausi, kol galų gale nuvariau save miegoti. Jokio nerimo, jokio skausmo, jokių pranašiškų skausmų.

Kaip man sakė sesuo, tai dabar tą patį galiu perduoti savo brangioms besilaukiančioms draugėms: „Pirmas gimdymas yra ilgiausias, antras – greičiausias. O trečias? Improvizacija…”

Tai va, mano improvizacija prasidėjo lygiai 1:15, kai atsibudau ir supratau, kad „kažkas” vyksta. Tas „kažkas” buvo keistas jausmas tarp kojų…

Ojė, man nubėgo vandenys!

Esu mačiusi panašias scenas filmuose, paprastai moteris griebiasi už pilvo apačios, o visi aplinkiniai žiūri iš baimės paklaikusiom akim. Nieko panašaus nebuvau išgyvenusi pati, nes prieš tai buvusiais atvejais šis procesas vyko jau ligoninėje, gimdymo metu, ir mano atmintyje liko tik kaip smulkus

epizodas tarp didelių skausmų. Pasirodo, veiksmas panašus kaip filme, tik kartojasi nevienąsyk. Kaip kine nepavykę dubliai…

Purtau vyrą už peties: „Kelkis! Mes važiuojam į ligoninę.”

Jums reikėtų pamatyti jo veido išraišką tą minutę! Nepasitikėjimas, baimė, stresas, nuostaba, panika – viskas tą akimirką susimaišė jo rudose akyse. O po sekundės prasidėjo beprotiškas bėgimas. Vienas maišas – į gimdyklą, kitas – kūdikėliui, trečias – į palatą. Aš pati vis lakstau į tualetą ir sėdėdama ant puodo vadovauju paradui. „Įrankiai. Tualetinis popierius. Dantų pasta…” Jis vis dar su didele baime akyse klusniai krauna mano amuniciją. Nesiginčija, nors tai mane džiugina.

Pusvalandį belakstydami po namus šiaip ne taip išsiruošiam į savo galutinį kelionės tašką – Antakalnio moterų kliniką. Kiek pamenu, pakeliui dar sustojam prie bankomato. Kaip jau ir sakiau, mes dar nepasiruošę gimdyti!

Klinikos durys nakčiai užrakintos, jas atidaro užsimiegojusi seselė.

Ji mane tardo baisiau nei per darbuotojų atrankos pokalbį. Kas atsitiko, kur dirbu, kada paskutinės mėnesinės… Tardo ramiai, šaltu veidu, neskubėdama. Kita medikė, pagal chalato spalvą spėju, kad rezidentė, kviečia mane apžiūrai. Ir tik tuomet, kai mano veidas ima mainytis ne kas dešimt, o kas tris – penkias minutes, ji nusprendžia paskubinti įvykius ir pagaliau pasikviečia mane į gimdyklą. Kažkodėl dar perklausiu, ar tikrai gimdysiu, ji tik liūdnai palinksi galva…. Kelio atgal nebėra.

Gimdykloje veiksmas vystosi kosminiu greičiu. Aš nespėju nei pasivaikščioti, nei pakvėpuoti ar pasikolioti su vyru, kurio dėka šiuo metu esa čia. Sąrėmių skausmai ritasi vienas po kito, jau nespėju jų sekti.

Vienintelis žodis, ką girdžiu – KVĖPUOK!

Man taip skauda, kad rodos pamirštu kvėpuoti. Nematau nieko aplinkui: nei aplinkos, nei daktarų, nes lieku tiktai aš ir mano kūnas. Ir pagaliau ateina ta akimirka, kai nebegaliu laukti, sakau jiems, kad gimdysiu ir jie su manimi nesiginčija. Niekas nepasiūlo palaukti, neskubėti, kažkur girdžiu KVĖPUOK ir dar naują žodį STUMK. Nebežinau, ar kvėpuoju. Bet tikrai stumiu. Atrodo, kad nelabai ir stumiu, nes

kūdikis pats stumiasi mano takais ir viens-du iššauna į gyvenimą. „Kokia ji mažytė”, aš sakau pirmą kartą pamačiusi. O ji murkstosi man ant krūtinės lyg kačiukas. Gal greičiau kaip sliekelis – be garso, tyliai, užsimerkusi.

Sudie, šilti motinos vandenys ir nepasibaigiančios maisto atsargos!

Sveikas, pasauli, aš ateinu su tavimi susipažinti! Labas, Salomėja, mes visi tavęs labai laukėme. Ir tu pas mus atėjai tada, kada labiausiai norėjai, ar ne? Gal tu būsi tokia rami kaip naktis, kai gimei. O gal greita kaip gimimas? Po trumpos nakties diena išaušo vėjuota ir nerami, šaltas vėjas plakė medžių šakas ir purtė sniegą nuo stogų. Išsiunčiau vyrą namo. Dar spės išsivirti kavos ir pažadinti vaikus į mokyklą.

Dabar mes namie ir Salomėja mane moko dviejų dalykų: NESKUBĖTI ir NEPLANUOTI. Dieve, kaip tai nelengva! Iš abiejų disciplinų, jeigu tokios būtų dėstomos Gyvenimo Mokykloje, gaučiau pačius prasčiausius įvertinimus…

Romutė

Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Mano išsaugoti straipsniai