Kaip smagu, kad į mūsų raginimą prisiminti savo gimdymo istoriją atsiliepia ne tik kūdikių mamos, bet ir moterys, auginančios kone suaugusius vaikus. Dėkojame Vilmai ir įdėmiai skaitome jos istoriją.
Sveiki. Savo gimdymo istorijas dažniausiai rašo jaunos mamytės.
Tačiau sugalvojau parašyti ir aš, nors mano pirmagimiui jau daugiau kaip šešiolika metų, o dukrai tuoj sukaks penkiolika metų. Kai pasakoju savo gimdymo istorijas panašaus amžiaus moterims, joms sunku patikėti. Tačiau taip tikrai buvo. Ne didmiestyje, o nedidelio miestelio ligoninėje.
Sūnelio gimimo smulkmenų nelabai ir atsimenu. Pirmas gimdymas, skausmo baimė, daug nežinomybės… Tačiau šauni medikų komanda padėjo, ir sūnelis gimė pakankamai greitai. O papasakoti norėčiau apie dukrytės gimimą.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją
Kai laukiausi dukrelės, apie baimes galvoti nebuvo kada.
Mažas sūnelis reikalavo dėmesio. Kasdien mes eidavome pasivaikščioti, dirbome darže, tvarkėme savo gėlynus. Ir tą vidurvasario rytą viskas buvo kaip visada, dar apibėgau daržą, paraišiojau pomidorus.
Dvyliktą valandą buvo paskirtas vizitas pas gydytoją. Vyras nuvežė. Gimdyti turėjau po keturių dienų, bet po apžiūros pajutau, kad dukrytė jau laukti nebenori – nubėgo vaisiaus vandenys.
Teko likti ligoninėje.
Gydytoja nusivedė į gimdymo palatą, pristatė akušerę ir prisegė aparačiukus, matuojančius sąrėmių stiprumą ir kūdikio širdies tonus (o juk prieš metus nieko panašaus nebuvo). Smagu buvo klausytis dukrelės širdutės!
Kadangi gimdydama sūnų sąrėmių skausmą malšinau vonioje, paprašiau šios paslaugos ir šį kartą. Akušerė su gydytoja susižvalgė ir paaiškino, kad šiandien dėl kažkokių techninių priežasčių užsuktas karštas vanduo. Bet kiek pagalvojusios paskambino ūkvedžiui ar santechnikui ir problema buvo išspręsta, aš galėjau lipti į vonią, tai tikrai labai malonu, kai skauda.
Man besilepinant vandens procedūromis, gydytoja paskambino į operacinę ir perspėjo, kad turi gimdyvę. Šiek tiek sunerimau, bet man paaiškino, kad tokia tvarka – dėl viso pikto, jei prireiktų cezario pjūvio. Na, pagalvojau, viskas apgalvota.
13.45 valandą suskambo telefonas.
Skambino vyras. Jis prižiūrėjo sūnelį, gimdyme nedalyvavo – toks buvo mūsų abipusis susitarimas. Teko ropštis iš vonios ir pasakoti jam, kaip jaučiuosi. O pasakoti sekėsi labai jau nekaip. Įtartinai į mane ėmė žiūrėti gydytoja. Tarpų tarp sąrėmių nebėra visai…
Telefono ragelį padedu ir seku paskui gydytoją, kuri man dar padeda užsiropšti ant gimdymo lovos, o tada jau viskas kosminiu greičiu. Akušerė pribėga besirišdama kaukę, penkiolika minučių ir… sukrykščia dukrytė – stipriai ir valdingai. Paguldo ją man ant pilvo ir apima neapsakomas lengvumas.
Gydytoja pasitaiso išpuoselėtą šukuoseną ir paklausia, ar gali pranešti naujieną vyrui…
O dabar – pats gražiausias gimdymo momentas.
Po kelių minučių aprengta dukrytė guli ant kūdikių stalo ir rėkia neužsičiaupdama. Turiu du šokoladus. Pasiūlau gydytojai. Ji vieną paima, kitą palieka man ir paklausia, ar noriu kavos. Žinoma, vien tas kvapas svaigina.
Taigi, guliu ant gimdymo stalo, žiūriu į vis dar neužsičiaupiančią rėksniukę ir geriu kavą su šokoladu. Ir tada aplanko toks keistas jausmas, suprantu, kad šis gimdymas man suteikė ne skausmą, o malonumą, suteikė pačią tikriausią gyvenimo pilnatvę…
„Gimdymas kaip iš vadovėlio” – priėjusi dar pasako gydytoja, ir mes su dukryte keliaujame į palatą.
Vilma
