Vaikelio gimimas – didelė šventė šeimai, ir nuo tos įsimintinos dienos daug ką norisi įamžinti ir įprasminti.
Tą ypatingą gimimo progą norisi kažkaip išskirtinai paminėti – jei ne iškart, tai kiek vėliau, mamytei ir vaikeliui sustiprėjus. Kiekvienoje šalyje – savitos tradicijos, saviti įpročiai, susiję su vaikelio atėjimu į šį pasaulį. Štai kelios. Gal kurią nors pritaikysite ir jūs?
Japonija
Virkštelė, jungusi mamytę ir vaikiuką, Japonijoje nelaikoma medicinine atlieka ir po gimdymo neišmetama – ji atiduodama tėvams specialioje medinėje dėžutėje, kai šie išvažiuoja iš ligoninės su mažyliu. Kartais šalia virkštelės dar būna įdėta lėlė su kimono drabužiais. Tai ne šiaip žaisliukas, o mamos ir vaiko ryšio simbolis. Beje, Japonijoje vardą vaikučiui suteikia ne iškart, o tik po savaitės.
Danija ir Švedija
Šiose šalyse skatinama, kad vaikai, o taip pat ir naujagimiai, kuo ilgiau būtų lauke, nepriklausomai nuo to, kokia oro temperatūra. Manoma, kad vėsiame ore vaikučiai kiečiau miegos, pagerės jų apetitas. Ir iš tiesų – ten vaikai rečiau serga peršalimo ligomis.
Suomija
Ten būsimosios mamos gali nesukti galvos dėl daiktų, reikalingų važiuojant gimdyti, joms užtenka turėti rankinę… Suomija – viena tų šalių, kuri gimdyves ir tik gimusius vaikučius aprūpina visais tuo metu reikalingais daiktais. Būsimosios mamos gauna dėžę, kupiną visokio gėrio: vystyklų, drabužėlių, netgi žaisliukų. O pačią dėžę galima panaudoti kaip lovytę naujagimiui! Tiesa, mamos gali atsisakyti visų tų daiktų ir vietoj jų gauti piniginę išmoką – apie 140 Eur. Kadangi dėžės turinys vertingesnis, nelabai kas jos ir atsisako… Suomijoje iš pradžių tokias dėžes su daiktais duodavo sunkiau gyvenančioms gimdyvėms, o nuo 1949 metų – visoms gimdančiosioms.
Egiptas
Čia skaičius septyni laikomas ypatingu, todėl būtent septintą dieną po gimimo priimta surengti specialią ceremoniją, kurios metu mažylis supažindinamas su pasauliu. Vaikiuką papuošia baltais drabužėliais, paguldo į didelį sietą, o mama lengvai kresteli, kad, neva, mažylis priprastų prie gyvenimo kaprizų ir sukrėtimų. (Visgi siūlytume šios tradicijos neperimti ir mažylio nekratyti, kad ir švelniai…) Tada vaikelis guldomas ant grindų patiestos antklodės ir išilgai jo krūtinės uždedamas peilis, kad nuvaikytų piktąsias dvasias. (Šito namuose geriau irgi nekartoti…) Tuo metu visi artimieji, pakviesti į ceremoniją, aplink barsto grūdus ir pinigus – gausos simbolius. Tiesa, Egipte vaikučiui vardą renka irgi neįprastai – ceremonijos pradžioje uždegamos kelios žvakės, kiekvienai priskiriamas tam tikras vardas, ir mažylį pavadina tuo vardu, kurio žvakė dega ilgiausiai. Toks būdas visai įdomus ir tinkamas, jei tėvai niekaip negali sutarti, kuris gi iš numatytų vardų geriausiai dera jų vaikui… Ceremonijos pabaigoje paskui mažylio mamą seka procesija su žvakėmis ir smilkalais, kad nušviestų jai kelią ir palaimintų namus bei šeimą.
Armėnija
Kai vaikučiui išdygsta pirmas dantukas, tėvai surengia šventę. Mažylis pasodinamas ant grindų, o aplink jį pridėliojama įvairiausių daiktų: raktų, monetų, knyga, stetoskopas ir t. t. Tada jam pasiūloma ką nors išsirinkti. Priklausomai nuo to, ką išsirenka, vaikučiui nupiešiama ateitis, jo profesija. Tarkim, jei išsirenka stetoskopą, manoma, kad bus gydytojas, ir pan.
Kinija
Švęsti vaikelio gimimą kinai pradeda po mėnesio. Ankstų 30-osios dienos po gimimo rytą į svečius ateina giminaičiai ir šeimos draugai su dovanomis. Beje, ir tėvai juos pasitinka ne tuščiomis rankomis. Dovanos giminaičiams gali būti labai įvairios, bet populiariausios Kinijoje – raudonai nudažyti kiaušiniai. Patys kiaušiniai simbolizuoja kintantį gyvenimo procesą, apvali jų forma – harmonijos ženklas, o raudona spalva prišaukia laimę. Apdovanoti artimieji ir draugai įteikia dovanas mažyliui ir jo tėvams, taip pat dovanojami ir pinigai, įvynioti į raudoną popierių. O močiutės ir seneliai atneša anūkui ar anūkei savo auksą ir sidabrą, kad parodytų, kaip stipriai jį myli.
Jamaika
Šioje šalyje priimta gimus vaikui pasodinti medį. Prieš sodinant į žemę užkasama virkštelė ir placenta, ir toje vietoje pasodinamas medis. Juo rūpinasi mažylio giminaičiai ir krikšto tėvai. Kai vaikelis paauga, tas medis turi išmokyti jį atsakomybės – tenka pačiam prižiūrėti ir rūpintis kaip savo gyvenimo pradžios simboliu. Be to, tas medis sieja su gimtąja vieta, gimtąja žeme, suteikia dvasinės stiprybės.
Balis
Įprastai kūdikiai daug laiko praleidžia ant žemės, pas mus gydytojai netgi rekomenduoja kuo daugiau guldyti mažylį ant grindų, kad mokytųsi šliaužti ir ropoti. Bet tik ne Balyje. Čia tik ką gimęs vaikelis laikomas dievišku kūriniu, todėl pirmąsias 210 dienų po gimimo stengiamasi, kad jis visai nesiliestų su žeme. Jei vaikutis prisiliečia žemės, laikoma, kad jis virsta žmogumi, peržengusiu simbolinę sieną.
Nigerija
Šioje šalyje septintą dieną po mergaitės ir devintą – po berniuko gimimo surengiama ypatinga ceremonija. Mažyliui duodama vandens, kad apsaugotų nuo priešų, palmių aliejaus, kad gyvenimas būtų lengvas, karčių kolamedžių riešutų, kad ilgai gyventų, ir druskos su pipirais, kad būtų laimingas, suvoktų gyvenimo prasmę ir patirtų daugybę įvairių emocijų. Beje, ceremonijos dieną vaikiukui suteikiamas vardas, kurį sudaro keli vienas nuo kito nepriklausomi vardai. Mažylis įprastai turi pavardę ir vardą, kuris atspindi jo gimimo aplinkybes, pavyzdžiui, jei prieš pasirodant šiame pasaulyje šeimoje mirė pagyvenusi moteris ir gimsta mergaitė, jai suteikiamas vardas Yetude, reiškiantis mamos sugrįžimą. Be to, tėvai vaikui suteikia ir dar vieną vardą, atspindintį tai, ko jie linki savo sūnui ar dukrai, pavyzdžiui, Titilayo, reiškiantį amžiną laimę. Kai tėvai paskelbia savo vaikučio vardus, pasiūlo visiems susirinkusiems giminaičiams, jei šie nori, pridėti dar po vieną vardą. Bet prieš tai jie turi įdėti naujagimiui pinigų į specialų krepšį – vėliau tie pinigai padedami į vaikučio banko sąskaitą. Taigi ceremonijos pabaigoje mažylis gali turėti 20 ir daugiau vardų, nelygu, kiek giminaičių panoro jį apdovanoti.
Malaizija
Gimdyti Malaizijoje turbūt norėtų ne viena… Mat iškart po vaikelio gimimo imama kruopščiai rūpintis mama. Ir tas rūpinimosi laikotarpis trunka… net 44 dienas! Daromas masažas su karštais akmenimis, kad išsivalytų gimdymo takai, taip pat gydomosios viso kūno procedūros, kad oda atgautų pirmykštę išvaizdą ir kad apskritai mama jaustųsi geriau. Tuo metu moteris daugiau nieko ir nedaro, tik mėgaujasi procedūromis, o vaikelio priežiūra ir buitis atitenka artimiesiems, giminaičiams arba specialiai tam pasamdytiems žmonėms.
JAV
Amerikiečiai gan dažnai rengia vaiko lyties atskleidimo šventę – sukviečia giminaičius ir draugus. Kaip tai vyksta? Gydytojo paprašo nesakyti, kas gims, – mergaitė ar berniukas, o užrašyti ant lapuko ir įdėti į voką. Tada tą voką atiduoda konditeriui ir paprašo iškepti atitinkamą tortą. Paskiriama šventės data, ir jos metu iškilmingai prapjaunamas tortas: jei įdaras mėlynas, bus berniukas, jei rožinis – mergaitė.
Įdomybės trumpai:
● Pagal čiuvašų (Rytų Europos tiurkų tauta) tradiciją po mažylio gimimo vyras dovanodavo žmonai brangių dovanų: papuošalų, drabužių ir pan.
● Kai kuriuose Kinijos regionuose gyvavo tradicija po mažylio gimimo praėjus trims dienoms protėvių dvasioms paaukoti gaidį.
● Kai kur Nyderlanduose gaji tradicija pirmą gimusį vaikelį pavadinti močiutės arba senelio iš tėvo pusės vardu, o antrą – močiutės arba senelio iš mamos pusės. Būna ir taip, kad tie vardai sutampa… Taip šeimoje atsiranda du broliai arba seserys vienodais vardais.
● Trinidade ir Tobage naujagimiui įprasta dovanoti pinigų. Bet jie įteikiami ne tėveliams, o tiesiai mažyliui į rankas: tikima, kad taip jis bus palaimintas ir klestės. Beje, į namus, kuriuose yra naujagimis, Trinidado ir Tobago gyventojai neina po 18 valandos vakaro.
● Gruzinai iš kartos į kartą saugojo vaikišką lopšį ir perduodavo pagal paveldėjimą kitiems giminaičiams. (Kai kurie šią tradiciją tęsia ir dabar.) Taip darydami gruzinai tikėjo, kad jų giminė nenutrūks, o visi jos nariai tarpusavyje gražiai bendraus.
● Mianmare (Birmoje) buvo įprasta rengti vaiko plaukučių kirpimo šventę. Kiekvienam sūnui tėtis pakaušio srityje nukirpdavo plaukų sruogelę, o mama įpindavo ją į savo plaukus. Tokias mamas šioje šalyje labai gerbdavo!
Kiekviena šalis, kiekviena šeima, vaikelio gimimą pažymi savaip – taip, kaip jai artimiausia ir mieliausia. Ir nors yra begalė tradicijų, nebūtina jomis aklai sekti, jei nesinori. Juk jei šalyje gajus koks nors paprotys, nebūtinai jo laikosi absoliučiai visos šeimos. Taip ir mes galime atsirinkti, kas svarbiausia mums patiems.
