„Nėštumai ir gimdymai Ispanijoje – ideali patirtis“. Taip sako lietuvė Justė (32 m.), su vyru ispanu Antonio auginanti du sūnus. Abu jų susilaukė Ispanijoje.
Juste, papasakokite apie savo šeimą. Kokie vėjai nupūtė Jus į Ispaniją?
Mano vyras Antonio (41 m.) yra ispanas, lakūnas. Mūsų pirmasis sūnus Gabrielius šiuo metu yra 5-erių, antrasis, Julio, 2,5 metukų. Ispanijoje kartu su Antonio gyvenau apie aštuonerius metus. Po kelerių metų gyvenimo drauge susituokėme, dar po kelerių susilaukėme pirmojo sūnaus, ir dar po poros – antrojo. Tada dėl vyro darbo keletui metų teko kraustytis gyventi į Lenkiją – šiuo metu čia visi ir gyvename.
O kaip atsidūriau Ispanijoje… Lietuvoje 2008 metais baigiau socialinės pedagogikos bakalaurą – studijos labai patiko, bet dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių profesinės veiklos nebeišėjo tęsti šioje srityje. Baigdama bakalauro studijas, susipažinau su savo dabartiniu vyru ir išvykau gyventi į Ispaniją. Noriu pasidžiaugti, kad turiu labai mėgstamą veiklą – laukdamasi pirmojo sūnaus, 2011 m., savo mažyliui pradėjau siūti įvairius daiktelius. Supratau, kad galbūt norėčiau savo pomėgį paversti į ką nors daugiau. Tuomet tai buvo tik idėja, bet 2016 metais galiausiai ryžausi žengti žingsnį verslo link. Šiuo metu darbuojuosi savo naujoje internetinėje parduotuvėlėje pichyo.com ir esu laiminga. Vaikai man padėjo atrasti tokią veiklą, pomėgį, – tai dar vienas mano gyvenimo džiaugsmas, kuriam pastaruoju metu skiriu beveik visą savo laisvalaikį. Kitu laisvu laiku einu į jogos ir teniso pamokas.
Abu kartus laukėtės ir gimdėte Ispanijoje… Ar viską planavote, rinkote informaciją?
Kai nusprendėme turėti mažylį, kreipėmės į ginekologą, kad patartų, informuotų apie reikalingus tyrimus ir pan. Buvo akcentuota, kad labai svarbu jau tada pradėti gerti folio rūgštį. Mažylio „paieškos“ užtruko apie metus, tad susirūpinome ir kreipėmės į specialistą dėl IVF – in vitro fertilizacijos – (apvaisinimo mėgintuvėlyje – red. past.) galimybės. Ši procedūra Ispanijoje kainuoja apie 4 000 eurų, tikslią sumą būtų sunku pasakyti, nes priklauso nuo tam tikrų veiksnių. Bet kaip tik atliekant specialius tyrimus dėl fertilizacijos pastojau pati natūraliai, tad IVF nebereikėjo. Turbūt buvome pernelyg nekantrūs, norėdami susilaukti kūdikio (šypsosi).
Kadangi gyvenome Ispanijoje, apie galimybę gimdyti kažkur kitur nebuvo jokios minties. Turėjau gimdyti ten, kur ir gyvenome. Skaičiau, domėjausi, klausiau kitų mamų atsiliepimų apie nėštumus ir gimdymus šioje šalyje – jie buvo labai įvairūs. Susidariau įspūdį, kad gimdant privačioje ligoninėje priežiūra geresnė, be problemų galima gauti skausmą malšinančių preparatų, o štai gimdančiųjų valstybinėse ligoninėse patirtys labai įvairios… O mano didžiausia baimė buvo gimdymo skausmas… Taigi pasirinkome privačią ligoninę.
Kaip jautėtės laukdamasi? Ar nėštumai buvo sklandūs? Kaip Jus prižiūrėjo gydytojai, ką skyrė, rekomendavo?
Abu nėštumai buvo gan panašūs. Labai blogai jaučiausi pirmus du mėnesius, parduotuvėje, stovėdama eilėje, vieną kartą buvau nualpusi, labai pykino beveik iki penkto nėštumo mėnesio, žemas kraujo spaudimas kankino iki pat pabaigos. Mano pirmąjį nėštumą prižiūrintis ginekologas, kai išsakydavau apie savo negalavimus, paguosdavo, kad tai – geras ženklas: vaikelis vystosi puikiai. Iš pradžių nenorėjo skirti jokių vaistų, bet man vis besiskundžiant galiausiai pasiūlė vienus. Deja, nepadėjo. Pakeitė kitais – irgi nepadėjo. Taigi nieko neliko, kaip tik pakentėti. Laukdamasi antrojo vaikelio pati mažiau skundžiausi ir nusprendžiau negerti jokių vaistų.
Ginekologas paskirdavo vizitą kas tris savaites. Kaskart darydavo ultragarsinį tyrimą, mane pasverdavo ir pamatuodavo kraujo spaudimą. Nėštumo pradžioje priminė, ko patartina nevalgyti, kad reikia labai gerai nuplauti daržoves ir vaisius, vengti kontakto su gyvūnais dėl toksoplazmozės ir salmoneliozės rizikos, patarė krūtinę ir pilvą kiekvieną dieną tepti kremu, kad išvengčiau strijų. Pačioje nėštumo pradžioje apie tai net nesusimąsčiau… Taip pat informuodavo, kokių tyrimų reikia, ir siųsdavo jų pasidaryti.
Kokius tyrimus nėštukėms daro Ispanijoje?
Pirmąjį nėštumo trimestrą atlieka išsamius kraujo ir šlapimo tyrimus, nustato kraujo grupę, taip pat daro genetinį tyrimą dėl Dauno ir Edvardso sindromų rizikos. Jeigu jie būna teigiami, galima sutikti arba ne darytis amniocentezę (vaisiaus vandenų tyrimas – red. past.). Man neprireikė šios procedūros, nes pirmasis genetinis tyrimo rezultatas dėl minėtų ligų buvo neigiamas. Apie 13 nėštumo savaitę ultragarsinio tyrimo metu išmatuoja kūdikio spranduko parametrus (Nuchal translucency screening). Antrąjį nėštumo trimestrą vėl daro išsamų kraujo tyrimą, dėl hepatito B, toksoplazmozės (kaip ir per pirmąjį) ir O‘Sullivano tyrimą dėl nėštumo diabeto rizikos. Lygiai 20 nėštumo savaitę daromas išsamus ir kūdikio vystymosi atžvilgiu labai svarbus morfologinis ultragarsinis tyrimas – išmatuojami visi organai, placentos ir amniotinio skysčio (vaisiaus vandenų – red. past.) tūris bei kiti kūdikio organų parametrai, patikrinama, ar vaikutis vystosi tinkamai. Per trečiąjį trimestrą vėl daromas išsamus kraujo tyrimas, įvertinami kraujo krešėjimo parametrai. Apie 37 savaitę ginekologas nukreipia pas anesteziologą, jei moteris nori gimdyti be skausmo. Atliekami tam tikri tyrimai (dėl streptokoko ir pan.), kad būtų užtikrintas saugus kūdikio gimimas, pasirašomas sutikimas anestezijai.
Kaip klostėsi Jūsų nėštumai? Ar buvo panašūs?
Kai laukiausi pirmojo vaikelio, visi tyrimai buvo geri. Per antrąjį nėštumą, ketvirtą mėnesį, ginekologas sunerimo dėl mano svorio ir patarė daugiau vaikščioti, valgyti daržovių, vaisių ir atsisakyti pyragaičių. Čia reiktų paminėti, kad per abu savo nėštumus priaugau maždaug po 8 kg. Tokį ginekologo patarimą priėmiau truputį su humoru: tai buvo antrasis nėštumas, svoris – ne didesnis nei per pirmąjį. Na, bet negalėjau paneigti, kad patarimas valgyti daugiau daržovių, vaisių ir vaikščioti buvo nenaudingas. Atvirkščiai, tik į gerą (šypsosi). Tiesa, abu mano nėštumus prižiūrėjo skirtingi ginekologai. Antrasis ginekologas buvo išties fantastiškas gydytojas, beje, ne ispanas, o meksikietis (Ispanijoje labai daug medikų dirbti atvyksta iš Lotynų Amerikos).
Įpusėjus antrajam nėštumui, ginekologas pradėjo atidžiai sekti mano kraujo spaudimą, nes jis dažnai būdavo labai žemas. Apie 35 nėštumo savaitę gydytojas sunerimo dėl kūdikio svorio, nes pagal duomenis, kuriuos rodė kasmėnesinis ultragarsinis tyrimas, mažylis porą savaičių nustojo priaugti svorio. Atsirado ankstyvaus išprovokuoto gimdymo rizika. Tad buvau tikrinama kas savaitę – darydavo ultragarsinį tyrimą.
Paskutiniu gimdymo momentu ginekologas mano vyrui pasiūlė pačiam priimti savo sūnų – tai buvo tikrai labai jaudinantis momentas, išspaudęs mums laimės ašaras.JUSTĖ
Nuo 37 nėštumo savaitės visos nėščiosios siunčiamos vieną kartą per savaitę atlikti kardiotokografiją – patikrinamas vaisiaus širdutės plakimas, gimdos tonusas, paruošiamieji sąrėmiai. Po pirmosios kardiotokografijos mane paguldė į ligoninę, nes kūdikiui vieną akimirką pradingo širdutės pulsas. Kardiotokografijos aparatas buvo prijungtas visą vakarą ir naktį, kad įsitikintume, jog kūdikiui viskas gerai ir kad nėra reikalo provokuoti ankstesnio gimdymo. Ryte, po ultragarsinio tyrimo, gydytojai patvirtino, kad viskas yra gerai, mažylis buvo priaugęs šiek tiek svorio, tad mane išrašė iš ligoninės. Kas savaitę turėjau apsilankyti pas savo ginekologą, man buvo pasakyta numatomo gimdymo data, nes pasak gydytojo, maži kūdikiai negali užsibūti ilgiau nei 39 savaites. Suėjus lygiai 39 savaitei, gimdymas prasidėjo natūraliai (šypsosi).
Taigi abiejų nėštumų metu jaučiausi labai prižiūrėta, rami dėl mažylio, buvo kreipiamas didelis dėmesys į kūdikio vystymosi ypatumus. Atliekant ultragarsinį tyrimą kaskart pamatydavome, kaip atrodo ir juda mūsų mažylis, gaudavome keletą 4G nuotraukyčių. Labai laukdavome tų vizitų, kad išgirstume, jog vaikučiui viskas gerai, labai norėdavome jį pamatyti, išgirsti širdutės plakimą ir nusiraminti.
O kaip gimdymai – ar prisimenant juos užlieja malonūs jausmai?
Abu gimdymai vyko tame pačiame mieste, bet skirtingose ligoninėse. Toks buvo mano pasirinkimas. Galėjome rinktis iš kelių privačių ligoninių. Pirmasis gimdymas prasidėjo, kai buvo 39 savaitės ir 2 dienos. Pirmą „keistą“, kitokį sąrėmį pajutau 3 val. ryte, pamenu, nebegalėjau daugiau miegoti. 9 val. ryto važiavome į ligoninę, mane patikrino ir informavo, kad gimdos kaklelis prasivėręs, bet iki gimdymo dar daug trūksta. Kadangi tai buvo pirmas nėštumas ir gimdymas, įspėjo, kad šis etapas gali užtrukti net kelias dienas. Tad su vyru ramūs važiavome namo, pakeliui sustojome nusipirkti maisto. Stovėdama eilėje jaučiau, kad sąrėmiai darėsi vis stipresni ir dažnesni, bet buvau labai rami, o vyras itin jaudinosi ir nervinosi, vis siūlė grįžti į ligoninę. Bet aš norėjau važiuoti namo. Kai grįžome, vyras pagamino pietus, o sąrėmiai vis stiprėjo… Nežinau kodėl, bet buvau visiškai rami, galvojau, kad dar ne laikas važiuoti į ligoninę. Manau, tiesiog buvo sunku patikėti, kad jau atėjo tas momentas, kai išvysime savo mažylį, kad įvyks didelių pokyčių mūsų gyvenime. Po pietų sąrėmiai vis stiprėjo, tad palindau po dušu, pasiėmiau suruoštą krepšį ir su vyru išvažiavome į ligoninę (iki jos – 40 minučių kelio). Automobilyje sąrėmiai jau buvo labai stiprūs, dažni, užimantys kvapą. Į ligoninės priimamąjį atvykome 18 val. Iš karto buvau apžiūrėta akušerės, ji nieko nelaukusi nuleido vandenis, o seselė atėjo paimti kraujo tyrimui. Tada, pamenu, prasidėjo nežmoniškai skausmingi sąrėmiai. Tuo metu mano vyras tvarkė dokumentų formalumus, tačiau nė vienos minutės nebuvau palikta viena – aplink vis sukosi seselės ir akušerė, apie prasidėjusį gimdymą buvo informuotas ginekologas, bet negalėjo atvykti, tad gimdymą priėmė tą dieną budintis ginekologas. Jau iš anksto buvau nusprendusi gimdyti be skausmo, tad pradėjau klausinėti, kada gausiu anesteziją. Ją gavus jau po pusvalandžio nebejaučiau jokio skausmo. Netrukus prasidėjo didelis spaudimas apačioje, ir atskubėjęs ginekologas, pamenu, pasakė: „Pradedam“. Kartu su vyru buvome labai išsigandę, gydytojas mus ramino, kad viskas bus gerai. Paskutiniu gimdymo momentu ginekologas mano vyrui pasiūlė pačiam priimti savo sūnų – tai buvo tikrai labai jaudinantis momentas, išspaudęs mums laimės ašaras. Gimęs kūdikėlis iš karto buvo man uždėtas ant pilvo, tuo metu buvo kerpama mus vienijanti virkštelė. Na, o paskui jau buvo daromas „Apgar“ įvertinimas, vaikutį išvalė, suvystė ir vėl paguldė man ant krūtinės. Nuo atvykimo į ligoninę iki sūnaus gimimo buvo praėjusios tik 3 valandos. Visi trys grįžome į palatą. Ji buvo skirta tik vienai gimdyvei su kūdikiu, ten buvo vonios kambarys, naujagimio lovytė, sofa tėčiams prigulti naktį. Ligoninė taip pat aprūpina sauskelnėmis, moteriškais kompresais, vienkartiniais kilimėliais. Kiekvieną dieną seselės visa tai papildo, kad nieko netrūktų. Netrukus gydytoja neonatologė parodė, kaip taisyklingai žindyti kūdikį, informavo apie kitus svarbius dalykus. Žindymo patarimai man labai pravertė – gali būti, kad tai lėmė sėkmingą mano žindymo patirtį (pirmąjį sūnų žindžiau iki 8 mėn., o antrąjį – iki 18 mėn.). Pirmoji mūsų naktis buvo beveik bemiegė… Kai Gabrielius prabusdavo, vyras man jį paduodavo pamaitinti. Pirmą kartą keisti sauskelnes teko vyrui, nes aš negalėjau atsikelti. Pamenu, juokavome, kad gimus kūdikiui reiktų instrukcijų, nes abu nežinojome, kaip pervystyti, aprengti tokį mažytį vaikelį. Na, bet greitai visko išmokome (šypsosi).
Ryte mažylis buvo paimamas numaudyti ir klausos testui atlikti. Atnešdavo švarų, ramų, sušukuotą ir kvepiantį. Ligoninėje po natūralaus gimdymo dėl mažylio ir motinos sveikatos saugumo tenka būti mažiausiai apie 48 valandas nuo mažylio gimimo. Jeigu atlikta cezario pjūvio operacija, tada – nuo 5 iki 7 dienų.
Ar antrasis gimdymas irgi buvo toks sklandus? Be to, jau ir patirties turėjote, gal nebuvo taip nedrąsu?
Antrojo gimdymo istorija buvo truputį kitokia. Antonio, mano vyras, dažnai keliaudavo darbo reikalais. Kai man suėjo 39 savaitės, turėjo vykti į kelių dienų darbinę kelionę toli Ispanijoje. Jaudindamasis, kad, artėjant gimdymo terminui, nebūčiau viena su 2,5 metukų sūnumi, paprašė atvykti savo tėvų, mano uošvių. Kaip tyčia, išvykus mano vyrui, kitą rytą pradėjau nekaip jaustis, prasidėjo neskausmingi, bet labai dažni ir stiprūs sąrėmiai. Nujaučiau, kad greitai prasidės gimdymas. Perspėjau vyrą, kad galėtų suplanuoti parskristi. Po pietų paskambinau savo ginekologui, jis patarė važiuoti į ligoninę. Uošviai pasiliko namie su mano pirmuoju sūnumi, o mane su visais daiktais draugė nuvežė į ligoninę. Ligoninėje nedelsiant buvau apžiūrėta akušerės ir budinčio ginekologo, išgirdau siūlymą važiuoti namo, bet nujaučiau, kad trūksta visai nedaug, ir gimdymas prasidės. Be to, iki namų – nemenkas kelio gabalas, apie 40 min., nenorėjau vėl patirti tokių skausmų kaip pirmąsyk. Taigi važiuoti namo kategoriškai atsisakiau. Ginekologas neprieštaravo ir mane tuoj pat paguldė į ligoninę. Atvyko dar viena draugė manęs palaikyti, jos abi padėjo sutvarkyti visus formalumus. Na, o vyras jau laukė oro uoste mano patvirtinimo, ar reikia grįžti, ar ne. Pasakiau, kad grįžtų. Ir neklydau – gimdymas į priekį ėjo greitai, sąrėmiai vis dažnėjo ir stiprėjo. Priežiūra, kaip ir praėjusį kartą, buvo aukščiausio lygio. Akušeris ir seselės ateidavo pasiteirauti, kaip jaučiuosi, turbūt kas kokias penkias minutes.
Vyras spėjo atvykti, man nuleido vandenis ir padarė anesteziją (jau buvo prasidėję stiproki sąrėmių skausmai). Gimdymas buvo greitas. Kaip sakė personalas, tai buvo vienas gražiausių gimdymų. Mes ir vėl verkėme iš laimės išvydę savo antrąjį sūnų – jis buvo idealus, kaip ir pirmasis. Tuoj pat bandėme įžiūrėti, į ką labiau panašus. Laikydama ant krūtinės ką tik gimusį sūnų galvojau, kad norėčiau dar kartą išgyventi šį nuostabų, kupiną meilės ir laimės, gimdymo ir vaikelio gimimo momentą. Pirmąją naktį ligoninėje vyras praleido su manimi ir savo antruoju sūnumi. Pamaitintas mažylis buvo labai ramus ir leido pailsėti. Ryte vyras turėjo išskristi vėl.
Abu kartus gimdėte su anestezija – kaip Ispanijoje į tai žiūri medikai, ar patys siūlo, ar kaip tik bando atkalbėti ir ragina gimdyti natūraliai, be epidurinės nejautros?
Dėl skausmo malšinimo gimdymo metu yra įvairių nuomonių ir tendencijų. Privačiose ligoninėse galima rinktis, niekas nebando pakeisti nuomonės. Bet didžioji dalis mamų, gimdžiusių valstybinėse ligoninėse, sako, kad ir norėjo, epidurinės nejautros negavo, čia propaguojamas natūralūs gimdymas.
Jeigu vėl tektų gimdyti ir jei būtų galimybė, rinkčiausi Ispaniją, privačią ligoninę, nes ir priežiūra, ir sąlygos būti tik su savo pačiais artimiausiais pirmosiomis kūdikio gimimo valandomis ir dienomis man yra labai svarbūs dalykai.
Akivaizdu, kad Jūsų nėštumai buvo kruopščiai prižiūrimi, atlikti visi reikiami tyrimai. O kaip valstybinėse ligoninėse, ar daromi tie patys tyrimai kaip ir privačiose?
Valstybės gydymo įstaigose daromi tie patys minėti tyrimai, tik ultragarsinis tyrimas – vieną kartą kas tris mėnesius (trys per visą nėštumą: pirmasis – 12 savaitę). O gimdant skirtumas tas, kad epidurinės nejautros, kaip minėjau, neskuba suteikti, o tada jau kartais būna ir per vėlu – gimdos kaklelis pernelyg daug atsivėręs.
Minite privačias ligonines – tikriausiai tai brangu? Kiek Jums atsiėjo nėštumų priežiūra ir gimdymai?
Visi atlikti tyrimai, procedūros, gimdymai, ligoninė, priežiūra mums nieko nekainavo dėl turimo medicininio draudimo. Ispanijoje kai kurie darbuotojai vietoj socialinio draudimo gauna privatų draudimą, mokesčiai nuo algos nuskaitomi vienodai. Į šį draudimą gali būti įtraukti žmona (jeigu nedirba) ir vaikai. Tad tokiu privačiu draudimu mes ir naudojomės.
Ačiū už pokalbį!
