Prieš savaitę prašėme tėvelių, kurie dalyvavo gimdyme, pasidalinti savo patyrimais. Juos galite rasti ČIA.O ką apie vyrų buvimą šalia tokią intymią akimirką galvoja pačios gimdyvės?
Net dešimt mamyčių sutiko pasidalinti savo nuomonėmis. Visi už ir prieš tiesiai iš patyrusių mamyčių lūpų.
Elena (31), dviejų vaikų mama
Mano vyras dalyvavo ir labai džiaugiuosi, nes labai palaike tiek fiziškai, tiek morališkai. Iš tiesų po gimdymo savo vyrą pamilau iš naujo ir daug labiau pradėjom vertinti vienas kitą. Žinoma, kaip ir dauguma, pirmą kartą gimdančių, bijojau kaip jis reaguos, kai po sąrėmių prasidės gimdymas. Buvome sutarę, kad jei jam nepatiks, tuomet išeis, bet jis pasiliko ir pats tuo labai džiaugėsi. Jam ši dalis buvo pati gražiausia ir prasmingiausia, todėl sakė, kad nieko gražiau turbūt gyvenime nėra, nei pamatyti, kaip tavo stebuklėlis ateina į šį pasaulį.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Fotoreportažas iš gimdymo namuose ir vandenyje
Kada tinkamiausias metas susilaukti vaikų?
Jurga (38), trijų vaikų mama
Kai gimdžiau pirmą savo vaiką, vyrams ką tik buvo pradėta leisti dalyvauti gimdymuose, tačiau 1994 metais mūsų miestelyje tai dar buvo retenybė. Įkalbinėti dukters vyro dalyvauti gimdyme nereikėjo, jis pats pasisiūlė. Tuomet vyrus dar rengdavo baltais drabužiais – dėl higienos, tad kai ilgaplaukis vyras pasirodė gimdymo namuose, seselės išsižiojo: „Žiūrėkit, Jėzus Kristus”. Nežinojau, ką reiškia gimdyti be vyro, bet, man atrodo, kad jo dalyvavimas man buvo labiau svarbus emociškai, o ne praktiškai. Bandė palaikyti už rankos ir t.t., bet būčiau pagimdžiusi ir be to. Vis dėlto, kaip pats sakė, jo ryšys su dukra ypatingas, gal dėl to, kad buvo su ja nuo pirmos minutės.
Kitus du vaikus po ilgokos pertraukos irgi gimdžiau su vyru, bet jau kitu. Jis irgi norėjo dalyvauti, bet akivaizdžiai jaudinosi, kad nepasidarytų bloga ar nebūtų kitokių „nevyriškumo” apraiškų, dėl to išsyk susitarėme, kad bus su manimi per sąrėmius, o „pačioje pabaigoje” palauks už durų.
Kadangi vidurinėlis gimė vos nuvykus į gimdymo namus – net dokumentus personalas paskui surašė, tai vyrui nelabai buvo to dalyvavimo gimdyme. Pamatęs įrankius atstumiančią slaugytoją, skubiai mane pabučiavo ir dingo už durų. Svarbiausias jo buvimas buvo gimus lėliukui. Kai jį slaugutė vėl pakvietė į palatą, buvo labai gera matyti jo emocijas ir džiaugsmą, kai laikė už rankytės prausiamą vaikiuką ir paėmė ant rankų.
Gimstant trečiajam vaikeliui vyro vaidmuo gimdykloje buvo svarbus ir prieš gimdymą, nes skirtingai nei ankstesnius kartus, ligoninėje teko būti jau per sąrėmius. Skausmai buvo labai intensyvūs, tad vyras daug man padėjo masažuodamas nugarą. Gyvenime nepamiršiu, kaip klūpėdamas ant plytelėmis išklotų operacinės grindų šluostė kojas. Su didžiausiu nuolankumu ir meile. Kai buvo labai sunku, palaikė raminančiu žvilgsniu, o kai labai labai – pradėjo melstis.
Apibendrindama galėčiau pasakyti, kad man nėra labai svarbu, kiek ir kaip gimstančio žmogaus tėvas būna jo gimimo metu. Svarbiausia, kad kartu. Nors kai gimdžiau antrą ir trečią kartą, su sena gera daktare juokavome: „ir gerai, kad per patį kūdikio stūmimą būsime vienos – ne vyrų tai reikalas!”
Daiva (26), vieno vaiko mama
Maniškis buvo su manim iki pat gimdymo, labai džiaugiuosi, kad buvo šalia, nors mačiau, kad jam tikrai nebuvo lengva. Dar dabar atsimenu, kai jis šalia manęs atsisėdęs sau po nosimi burbėjo: „Kažkokia nesąmonė, šitaip leisti kankintis žmonai, o aš dar apie antrą galvojau”. Bet kai prasidėjo stūmimas, aš pati vyrą išvariau už durų, nors akušerė net nusistebėjo. Laukė, laukė, kentėjo kartu su manimi, o per patį finalą buvo išprašytas lauk. Bet man taip buvo geriau, galėjau geriau susitelkti ties pagrindiniu darbu. Kai tik užgimė sūnelis, vyras jau buvo gimdykloje.
Kamilė (34), vieno vaiko mama
Aš gailėjausi, kad vyras dalyvavo gimdyme. Kadangi mūsų santykiai prastėjo šviesos greičiu, tai aš vis pagalvoju, jog be reikalo tas mano vyras matė tokių intymių dalykų. Be to, dabar jis galvoja, kad gimdymas yra visiškas niekis, t.y., nieko baisaus nes, kad ir kaip skaudėjo, aš nė karto necyptelėjau, jau tokia esu. Ir dar nepasakyčiau, kad man labai padėjo savo buvimu. Tas jo glostymas mane erzino, nes skausmą man geriau yra ištverti vienai. Be to, gydytojų visko klausinėjo, kaip koks pirmo kurso medicinos studentas. Taigi, daugiau tikrai negimdyčiau prie jokio vyro.
Laura (35), trijų vaikų mama
Ar vyrui dalyvauti gimdyme, priklauso tik nuo jo noro ir supratimo. Mano vyrui nekilo nė mažiausia abejonė, ar dalyvauti visų mūsų vaikučių gimdymuose. Kad jis dalyvaus, neabejojau ir aš. Kas gi kitas leis iki mėlynių suspausti ranką, kai prasideda sąrėmiai, arba su kuo paplepėti pertraukose tarp sąrėmių, juk pradžioje gimdymo būna taip nuobodu. Tačiau labai svarbu, kad vyras žinotų, kaip gali padėti mylimai moteriai ir ką reikia daryti. Mano vyras antrame gimdyme atliko pusę darbo kartu su manim: jis primindavo man, kada ir kaip atsipalaiduoti, masažavo mano nugarą, kėlė mane stūmimo metu. Šį gimdymą atsimenu kaip nuostabiausią dalyką pasaulyje.
Agnė (30), dviejų vaikų mama
Mano vyras gimdyme dalyvavo, galiu lyginti, nes pirmą vaiką gimdžiau viena, antrą – kartu su vyru. Tai su juo man buvo daug lengviau, net ir tas rankos palaikymas buvo svarbus. Jis nukreipdavo mintis, kai reikėdavo gydytoją pakviesdavo, kažkaip savo žodžiais ramino. Bet…daug kas priklauso nuo vyro. Jeigu jam viskas baisu, tai geriau net neimti, o jeigu žinai, kad jis nepasišlykštės, ir pats nori dalyvauti, tai kodėl gi ne. Juk jis vis tiek nieko nemato, kaip kas ten vyksta. Kartu pradėjome, kartu ir paleidžiame į pasaulį.
Vaida (24), vieno vaiko mama
Mano vyras buvo šalia tik, kol sąrėmiai buvo. Kai jau pradėjau gimdyti, jis išėjo (buvome taip susitarę). Ir džiaugiuosi, kad nebuvo, kadangi komplikuotas gimdymas buvo, reikėjo kirpti… Juk gimdymo metu nelabai gali visko sukontroliuoti, būna moterys pradeda tuštintis, jei kerpa – būna daug kraujo – mažokai ten romantikos ir žavesio. Bet čia kiekvienos poros susitarimo reikalas. Mes buvome taip abu nusprendę, jei kas kitaip sutaria, valio, svarbu abiems gerai.
Erika (27), vieno vaiko mama
Maniškis dalyvavo gimdyme ir aš labai džiaugiuosi, nes man labai padėjo. Per sąrėmius nugarą masažavo, padėjo atsigulti, atsisėsti, žodžiu, nė minutei nepaliko vienos. Per patį gimdymą laikė už rankos, padėjo man ištverti visus gimdymo skausmus, jaučiausi saugiau, kai vyras buvo šalia.
Rita (36), dviejų vaikų mama
Mano nuomone, vyras PRIVALO dalyvauti gimdyme. Vien dėl moralinės pagalbos, palaikymo. O nedalyvavimas dėl tokiu priežasčių, kaip „bijau”, „nemalonu” – tolygus išdavystei. Bent jau aš nebegalėčiau gyventi su vyru, jei jis taip pasielgtų – vaiką gaminti malonu, o moterį sunkiu momentu palaikyti jau nebe. Tai kaip aš galėčiau juo pasitikėti – gal jam ir sauskelnes vaikui pakeist bus bjauru ir naktimis atsikelt dėl verkiančio vaiko nemalonu, ir pamaitint nepatiks? Tai kam tada toks vyras?
Miglė (29), vieno vaiko mama
Dėl vyro dalyvavimo gimdyme sakau visus „už”. Pirma, tai labai didelė pagalba žmonai, nes gimdymo metu, būna akimirkų, kai svarbiausias dalykas koks gali būti – vyro laikymas už rankos. Antra, yra visiška nesamonė, kad po dalyvavimo gimdyme vyras žmonos atžvilgiu atšala ir joje mato tik mamą. Aišku, čia tikriausiai priklauso nuo vyro, bet maniškis su manimi buvo nuo gimdymo pradžios iki išrašymo iš ligoninės, jau net nekalbu, kaip visus devynis mėnesius kalbėjosi su pilvuko gyventoju, o santykiuose, bent jau kol kas, atšalimu net nekvepia. Nežinau, ar tai turėjo reikšmes (manau, kad turėjo), bet dabar žiūrėdama kaip gražiai jie sutaria ir kokie yra artimi, negaliu nesidžiaugti, kad jis buvo su manimi kartu!
