Ar įmanoma gimdyti be skausmo? Ir – be vaistų? Moterys, pasirinkusios sąmoningą nėštumą ir gimdymą, teigia, kad tikrai įmanoma. Viena iš jų – Gintarė, trijų vaikų mama.
„Mums įkalta į galvą: gimdymas – tai skausmas. Didžiulis, baisus, sunkus. Žinoma, tuo patikime, nes juk taip gimdė mama, taip gimdė močiutė. Guodžiamės: laimei, yra vaistų, epidurinė nejautra, gal kaip nors tą skausmą pavyks sudoroti, na, kaip nors… Bet gimdymas nebūtinai turi būti kančia fizine prasme, gimdyti galima ir su šypsena. Be jokių epidurų. Taip, tam reikia ilgai ir sąmoningai ruoštis, reikia įdėti pastangų ir laiko. O to daryti dažniausiai mes nenorime. Ne pasiteisinimas, kad laiko trūksta, visi mes jo turime vienodai, tik prioritetai mūsų skiriasi. Užduokim sau klausimą, kas svarbiau šiuo momentu, – ar televizorių pažiūrėti, ar pasidomėti sklandžiu gimdymu. Ne lengviau, patogiau, o – svarbiau. Būkime atviros pačios su savimi”, – pokalbį pradeda Gintarė ir priduria, kad pati dar tik mokosi sąmoningo gimdymo, kad laukdamasi ketvirto (o jį planuoja visai netolimoje ateityje) jau žinos, ką daryti kitaip.
Gimdyti – mentališkai
Pokalbio apie gimdymą su šypsena, kaip jį įvardija mūsų pašnekovė, susitikome ankstų rytą – Gintarė turi tris vaikus ir, kaip pati juokauja, ryte dar sugeba blaiviai mąstyti. Pirmuosius du gimdė, anot jos, „tradiciškai”. Klausiu, kas yra, jos supratimu, tradicinis gimdymas. „Tai toks, kai tu važiuoji į gimdymo namus kupina baimių, abejonių, sumišusių su džiugesiu ir nekantrumu. Kai atsiduodi visiškai gydytojų valiai ir darai, ką tau sako, nes juk jie „žino geriau”. Kai tave paguldo ant stalo, apraizgo laidais ir neleidžia net pajudėti. Kai galiausiai suleidžia nejautrą ir tu kažkaip pagimdai. Abu mano gimdymai buvo panašūs. Sąrėmiai abu kartus buvo labai skausmingi, gavus epidurą viskas tarsi nuslūgo. Pačiai nieko nereikia daryti, viską padaro už tave, net kūno pojūčius sureguliuoja. O kūno pojūčiai sąlygoja ir mintis, ir jausmus. Trečią gimdyti ryžausi kitaip.”
Gintarė pasakoja gimus antram vaikui ėmėsi po truputį domėtis sąmoningumu, sėkmingu gyvenimu, sveika mityba, bandė įvairias dvasines praktikas. Jai to reikėjo, kad pati jaustųsi geriau, tvirčiau, kad nepasiduotų po gimdymo apimančioms dviprasmiškoms nuotaikoms. Keičiant gyvenimo ir mąstymo būdą ėmė keistis ir jos aplinka – vis dažniau susitikdavo su įdomiais žmonėmis, kurie perduodavo savo praktikų žinias, pasidalydavo patarimais, įžvalgomis, patirtimi. Viena iš sutiktų moterų užsiminė apie sąmoningą gimdymą. Gintarė ėmė tuo domėtis.
„Tada išgirdau apie mentalinį gimdymo būdą. Pasitelkus neurolingvistinį programavimą (NLP) galima ne tik išvengti skausmo, bet ir padėti sau, kad nėštumo bei gimdymo eiga vyktų sklandžiai. Kas tas neurolingvistinis programavimas? Neuro – tai nervų sistema, jutiminiai kanalai, lingvistinis – verbalinė ir neverbalinė kalbos išraiška, o programavimas – sujungus šiuos du dalykus įdiegimas tų elgesio modelių, kokių norime.
Smegenų plovimas?
Gintarė sako, kad moteris turi tiesiog žinoti ir besąlygiškai tikėti, kad ji gali pagimdyti sklandžiai. Jei liks nors viena menkutė abejonė, taip nenutiks, taigi pasiruošimas reikalauja tiek laiko, tik pastangų, tiek kantrybės. Ir ruoštis reikia pradėti ne prieš pat gimdymą, o dar… iki pastojant. Nes laiko tam gali prireikti daug. Juk ne vienus metus į galvas buvo kalamos nuostatos, kad gimdymas yra kančia, tad atsikratyti to per mėnesį – nelabai realu… Kita vertus, Gintarė mano, kad mokytis sąmoningo gimdymo niekad nevėlu, tad, jei apie jį moteris sužino jau pastojusi ir nori įsigilinti, gali drąsiai to imtis.
„Taikant NLP pašalinamos psichologinės priežastys, dėl ko moteris junta didelį skausmą. Sutikim, kad pirmiausia viskas gimsta mūsų galvoje. Jei bijome, kad kas nors nutiks, tai paprastai taip ir bus. Mes auginame tą mintį, vizualizuojame, save įtikiname, kad nepasiseks ir pan. O kodėl negalėtume įtikinti ir vizualizuoti atvirkščiai – kad bus gerai, kad neskaudės, kad viskas praeis sklandžiai, kad jūs nebijote. Juk verta pamėginti, tiesa? Be to, nėštukė gali būti apmokoma (kartu su vyru!), kaip apsisaugoti nuo skausmo ir kaip elgtis užplūdus skausmui, kad jis būtų kuo mažesnis, o ne bėgti nuo jo. Ką darome mes, kai skauda? Bėgame! Įsitempiame, susigūžiame, viską užspaudžiame, kartais net kvėpuoti nustojame ir laukiame, kada praeis. Taip elgtis nereikia, nes nuo to skausmas ne tik kad nemažėja, bet sunkiau ir pačiai moteriai, ir vaikeliui ateiti.”
Taigi mentalinis gimdymo metodas paremtas įtaiga, savitaiga. Daug kas į tai žiūri gan skeptiškai… „Sakysite, smegenų plovimas? Galima tai vadinti kaip tik norite, bet esmė jo nuo to nepasikeis. Tarkim, įsivaizduokite – einate į darbo pokalbį, jums labai labai reikia to darbo. Prieš susitikdama su darbdaviu ramiai atsisėdate, įsivaizduojate, kaip sėkmingai vyksta pokalbis, kaip gaunate tą darbą, galiausiai tuo patikite ir darbą išties gaunate, nes pokalbiu metu jau jaučiatės tvirtai. Tai savęs įtikinimas. Ar jis blogas šiuo atveju? Tas pats kalbant ir apie gimdymą – įtikinkime save, kad skausmas negąsdins.
Kai pradėjau domėtis mentaliniu gimdymo būdu, draugės ėmė klausti: ar tai reiškia, kad visai neskaudės. Ne, nereiškia. Šis metodas moko pirmiausia atsikratyti gimdymo skausmo baimės, tai – ne vaistai nuo skausmo, jis tiesiog saugo nuo nemalonių potyrių, bet ne naikina patį skausmą. Svarbiausia, į ką noriu atkreipti dėmesį, – kai nebelieka baimės, pats skausmas suvokiamas, jaučiamas visai kitaip, jis nekelia tokio diskomforto, o gali būti, jei įsisąmoninama giliai ir tvirtai, kad to skausmo ir visai neliks.”
Minčių galia
„Mintys kuria mūsų gyvenimą. Tai – ne tik skambūs žodžiai. Yra atliktų tyrimų, kurie patvirtino, kad tiek mintys, tiek žodžiai atitinkamai veikia aplinką ir mus pačius. Pavyzdžiui, nustatyta, kad prakeiksmai gali pakeisti netgi… vandens struktūrą (nepamirškime, kad mūsų pačių didžiąją dalį sudaro vanduo), ir jis virsta panašus į nuodus. Ne veltui sakoma, kad geras žodis gydo, piktas – žeidžia ir sargdina. Taigi elementaru – jei mintys bus šviesios, pozityvios, kūnas jausis atsipalaidavęs, tad ir gimdymas bus sklandus..
Pavyzdžiui, gimdymo skausmą galima įsivaizduoti kaip šmėklą, ketinančią jus užvaldyti, bet galima jį vizualizuoti kaip, tarkim, teigiamos švytinčios energijos pliūpsnį – kiekvienas pasirenka jam artimiausius, priimtiniausius įsivaizdavimo būdus. Man, labai padėjo, kai vyras šalia būdamas kalbėjo apie tai, kaip čiulba paukščiai, skraido drugeliai, kaip dabar dvelkia lengvas vėjelis, kartais jis net sušukdavo kažką panašaus į tai: „Gintare, jauti, kaip kvepia nušienauta pieva po lietaus?!” Iš šono gal atrodo visiška nesąmonė, bet man nesvarbu, kaip kam atrodo, svarbu, kaip jaučiausi.”Dar labai padeda, kaip Gintarė vadina, mantros gimdymo metu. Kiekviena save pažįsta geriausiai, tad žino, kas labiausiai veikia. Galima kartoti (garsiai ar mintyse): „Dabar vaikelis ateina per mane, atveriu jam vartus, kelias laisvas ir kupinas šviesos” (ir įsivaizduoti, kaip lengvai vaikutis slysta, apsuptas šviesos srauto, kaip jam nėra jokių kliūčių ateiti, kaip jis šypsosi ir pan.). Apėmus sąrėmiui galima galvoti: „Mane užlieja banga, aš atsiveriu, nebėgu, ji padės man ir kūdikiui.” Jei skausmas visgi erzina, padeda frazė (tik ją būtinai reikia įsisąmoninti dar gerokai iki gimdymo) – kas nutiks blogiausio, jei skaudės? Vienu momentu gimdydama pajaučiau diskomfortą, lyg ir išsigandau, tada savęs paklausiau: kas dabar gali nutikti blogiausio? Nieko. Tad ko bijoti? Svarbu viena – nesistenkime pabėgti nuo skausmo, nevenkime jo, nebandykime slopinti, o kaip tik – atsiverkim jam, ir jis… taps kitoks.
Nuo ko pradėti?
Tarkime, labai noriu pagimdyti be skausmo, ką daryti, nuo ko pradėti?
„Pirmiausia suvokti, kad skausmas gal ir užklys, bet dėl to nesijausite blogai, – šypsosi Gintarė. – Kaip jau minėjau, mentalinis gimdymo būdas pasitelkus neurolingvistinį programavimą – tai ne vaistai nuo skausmo. Kitas dalykas, be kurio nieko nebus, – noras ir tikėjimas, kad galite. O tada jau galima važiuoti pirmyn!”
Gintarė siūlo savo sudarytą atmintinę, kuri galbūt padės susidomėjusioms šiuo metodu:
Patikėti, kad galite. „Skaičiau straipsnį, kuriame buvo labai taiklus palyginimas apie žmogų, galintį vaikščioti žarijomis. Vieni gali, kiti – ne. Kodėl? Juk visi mes sukurti iš tokių pačių audinių, visi turime odą, visi galime jausti skausmą. Arba ne. Tiesiog tie, kurie gali, įtikino save, kad jie tai padarys.”
Prisiimti atsakomybę. Kaip praeis gimdymas, pirmiausia priklauso ne nuo personalo, ne nuo turimos aparatūros, bet – nuo pačios moters, jos sąmoningumo, įsitikinimų, pasiruošimo ir nusiteikimo.
Detaliai susipažinti su gimdymo eiga, fiziologiniais procesais ir pan. Bus lengviau įsivaizduoti, kas kuriuo metu vyksta.
Priimti skausmą kaip galimą neišvengiamą gimdymo sąlygą. Gimdymo skausmas – ne bausmė, ne kančia, pats savaime jis nepavojingas.
Pasitelkti ir kitus būdus, padedančius apsisaugoti nuo skausmo. Tai masažas, vyro palaikymas, judėjimas, tinkamos pozos ieškojimas, taisyklingas kvėpavimas, atsipalaidavimas (muzika, vanduo, aromaterapija ir pan.)…
Tartis su gydytojais. Manęs viena moteris paklausė: „Tai ką, jei gimdysiu pasitelkusi mentalinį metodą, jau negalėsiu iš anksto tartis nė su vienu gydytoju?..” Atsakiau, kad kaip niekada būtina tartis! Tik tarimosi turinys jau bus kitoks (šypsosi). Dėl ko mes paprastai tariamės? Kad padarytų viską, jog neskaudėtų arba skaudėtų mažiau. Dabar tai darysime pačios. Labai svarbu rasti tokį gydytoją, kuriam jūsų pasirinktas gimdymo būdas neatrodytų nesąmonė, kuris suprastų ir prijaustų tam, ką darote, kuris padėtų ir būtų sąjungininkas, kuris ne lieptų gulėti apraizgytai laideliais, o skatintų norą tinkamą poziciją surasti pačiam kūnui. Tad tokį gydytoją reiktų susirasti gerokai iš anksto, su juo ne kartą susitikti, viską aptarti ir, pageidautina, turėti detalų gimdymo planą.
Ieškoti pagalbos. Jei norite įsigilinti į mentalinio gimdymo metodiką ir ją praktikuoti, tai verta daryti su specialistais – jie turi jus vesti, nukreipti ir to išmokyti. Labai verta pasikalbėti ir su dulomis, kurios renkasi sąmoningą gimdymą. Apie gimdymą su šypsena kalba ir R. Šemeta. Man asmeniškai labai padėjo keturių vaikų mama ir sveiko gyvenimo būdo propaguotoja Renata Venslovienė. Kiekviena, tikiu, atras savąjį kelią pati. Nepamirškime, kad mes nesame tik fizinis kūnas.
