Vaikai nėra patogi publika. Jie nesistengs nuslėpti spektaklio metu užklupusio nuobodulio ir nesijuoks iš mandagumo, kad aktoriai pasijaustų geriau. Išlaikyti mažamečių vaikų dėmesį dažnai yra tikras iššūkis, o vienas puikiausių būdų – leisti jiems veikti patiems. Tik pagalvokite, koks nuostabus potyris yra tapti spektaklio dalimi ir teatro stebuklą pačiupti savomis rankomis!
Teatro vaikams “Vėjų teatras” naujas spektaklis “Miške”, kurtas M. K. Čiurlionio to paties pavadinimo muzikinės poemos motyvais, kviečia 18 mėn – 3 metų vaikus į laisvą tyrinėjimą ir teatro žaidimą – čia aprėpiami visi žiūrovų pojūčiai, skatinama stebėti, įsiklausyti, paliesti ir užuosti.
Apie teatro žaidimą, vaikus ir vaidybą mažiesiems skirtuose spektakliuose pasakoja aktorės Saulė Sakalauskaitė ir Gabrielė Ladygaitė.
Kuo jus žavi vaikai? Jei pabandytumėte pažvelgti į save jų akimis, ką pamatytumėte?
Saulė: Mane labiausiai žavi vaikų vaizduotė, tikėjimas ir mokėjimas žaisti. Jų neabejingumas. Vaidinant matai vaikų savijautą, nes jie dar neslėpia savo jausmų. Tai labai brangu, nes spektaklio metu tarp žiūrovo ir aktoriaus lengviau susikuria nuoširdus ryšys.
Sunku į save pažvelgti iš šono. Tačiau norėčiau, kad vaikai mane matytų kaip burtininkę, paslapties kūrėją ir žaidimų bendrininkę.
Gabrielė: Vaikai mato dvi milžines, turbūt. Spektaklio “Miškas” metu lengva pasijust vaiku, įsitraukti į žaidimą kaip vaikystėje. Čia žaidžiame visi – mes, vaikai, ir jų tėveliai.
Vaikai mane žavi savo tiesa. Todėl jie, kaip publika, šiek tiek gąsdina – reakcija į tave gali būti bet kokia, niekas neapsimetinės, kad įdomu, jei bus neįdomu.
Regis, tiek daug kalbame apie vaikų emocinį intelektą, kultūros svarbą jų gyvenime. Ar jaučiate, kad per pastaruosius keletą metų pakito požiūris į vaikų teatrą, į jį žiūrima rimčiau?
Saulė
: Kalbant apie ikimokyklinio amžiaus vaikų sąlyti su teatru – spektakliais ar teatro užsiėmimais – pokytį galima įžvelgti. Džiugu, kad vaikai turi galimybę susipažinti su teatru nuo mažų dienų, patirti tą stebuklą. Mane džiugina, kai matau į spektaklį su seneliais atėjusius vaikus. Prisimenu, kaip mane pačią seneliai vesdavosi į Lietuvos Nacionalinį operos ir baleto teatrą, tai vieni šilčiausių vaikystės prisiminimų. Dėl to manau, kad teatras vaikams svarbus ne tik dėl kultūrinio, bet ir dėl socialinio poveikio. Gal vaikystėje matytų spektaklių jie ir neatsimins, bet geras jausmas tikrai išliks.
Gabrielė: Vaidyba spektaklyje vaikams man – naujas potyris. Tačiau dirbant su spektaklio režisiere Egle Kižaite pastebėjau, kad jos, ir apskritai Vėjų Teatro bei Teatro Pradžia požiūris į spektaklius yra rimtas. Norint kurti vaikams, ypač tokiems mažulyčiams, reikia gerai suprasti jų pasaulio suvokimą. O Eglė, manau, ieško ir randa puikiausių būdų tas žinias panaudoti, pasidalinti su mumis, bei sukurti kažką mielo širdžiai vaikams ir netgi jų tėvams.
Ar galite papasakoti apie „Miško“ kūrimo procesą? Inspiracijų ieškojote girioje?
Saulė
: Tai buvo įdomus ir visai kitoks kūrybinis spektaklio procesas su labai šaunia komanda. Režisierės idėja kartu pasivaikščioti po mišką pasiteisino. Pajutome atmosferą, tyrinėjome augalus ir vabaliukus, ieškojome miško gėrybių, klausėmės garsų, džiaugėmės miško kvapais. Užgimė draugystė. Be to, per pasivaikščiojimus įvyko svarbus atradimas – stengiamės ne atkurti mišką scenoje, tačiau kviesti vaikus žaisti mišką, mokytis kartu tyrinėti, bei džiaugtis miško dovanomis.
Gabrielė: Miške praleidome turbūt pusę spektaklio kūrimo laiko. Ir kokių akimirkų apturėjom! Vaikščiojome kartu su scenografe Šarūne ir mokėmės, kas yra kas.
Šio spektaklio esmė – pojūčiai, veiksmas su vaikais ir jų tėvais, vaidyba pasislenka į antrą planą. Ką tada daro aktoriaus ego?
Saulė
: Ilsisi! Iš tiesų man patinka išmėginti skirtingas teatro rūšis, skirtingus būdus veikti scenoje. Tuomet jauti, kaip plečiasi galimybės, išmoksti vertingas pamokas, atrandi ką ir toliau naudosi savo veikloje. Nesakyčiau, kad vaidyba pasislenka į antrą planą, ji tiesiog kitokios formos.
Gabrielė: Esu šio proceso metu pagalvojusi apie tai. Bet čia kaip pažiūrėsi – tai tiesiog kitokia kūrybos forma, o teatre jų yra visokių. Kūrimo procesas man vyksta spektaklio metu. Čia ir dabar. Kai mane ir Saule supa mažyliai… Sunku tai įvardinti žodžiais, bet būtent tą akimirka kūryba skleidžiasi savo visu grožiu. Santykyje su jais.
Ką reiškia vaidinti vaikams? Jų juk lengvai neapgausi, jei pasidarys nuobodu – nesistengs to iš mandagumo nuslėpti.
Saulė
: Būti čia ir dabar, labai gyvai reaguoti į publiką. Vaidinant vaikams labai daug nulemia bendra atmosfera, nuotaika salėje, nes šiuose spektakliuose nėra „ketvirtos sienos“ – nuolatos vyksta komunikacija, bendradarbiavimas. Tai išties pareikalauja daug energijos ir dėmesingumo. Vaikų tikrai neapgausi, tačiau ir nebandom to daryti. Mums naudinga, kai žiūrovai reaguoja taip, kaip jaučia. Po spektaklio visada aiškiai žinai, ar gerai jis praėjo, ar blogai, jauti, kurios vietos veika, o kurios – nelabai.
Kas jums pačioms spektakliuose vaikams – jautru?
Gabrielė: Neseniai pradėjau dubliuoti kolegę kitame Vėjų Teatro spektaklyje „Baisiai gražu“. Pažiūrėjus spektaklio įrašą ir paklausius dainų (šis spektaklis turi išleistą CD, paklausyti – būtina!) – negalėjau nustoti verkusi. Pasakiau Eglei, kad gali būti bėdų. Ir tikrai – pirmojo spektaklio dieną mes su kolega Pijumi jau scenoje, renkasi vaikai. Užgęsta šviesos, reikia pradėti, pirma frazė – mano, o aš kalbėti negaliu, nes stoviu ir graudinuosi. Turėjo labai keistai atrodyt. Bet nieko negalėjau padaryti – palietė iki širdies gelmių, ir viskas. Saulė: Kiekvieną spektaklį būna jautrių akimirkų! Kai vaikai nusijuokia, linguoja į muziką, šoka, nustemba – visa tai yra brangios akimirkos. Vaidinant jauti besimezgantį ryšį su mažaisiais žiūrovais. Jie tiki tavo kuriamu pasauliu, tad turi būti labai jautrus, atviras, pastebėti kiekvieną ir istoriją kurti kartu. Būna, prasišypsai visą spektaklį tiek, kad po to žandikaulį skauda.
