Tyrimų duomenimis, devyni iš dešimties lietuvių smurto artimoje aplinkoje nepateisina, tačiau kas penktas prisipažįsta susiduriantis su smurtu šeimoje. Anot Moterų informacijos centro konsultantės Nomedos Cibarauskienės, nė vienas žmogus nenori būti žeminamas, skaudinamas, mušamas ar prievartaujamas, tačiau tokiose situacijose gali atsidurti kiekvienas.
„Smurtas yra sąmoningas veiksmas. Mes patys renkamės – smurtaujame, išeiname iš patalpos ar kalbamės. Smurtaujame, kai nemokame valdyti savo agresijos, nemokame susitvarkyti su neigiamais jausmais, nenubrėžiame savo ribų, nejaučiame kitų žmonių ribų. Tada yra naudojamas smurtas – psichologinis, fizinis, ekonominis“, – sako N. Cibarauskienė.
Ekspertė pabrėžia, kad, priešingai negu manoma, alkoholis nėra smurto priežastis – jis yra veiksnys, kuris suaktyvina agresijos priepuolius. Jeigu pats alkoholis būtų smurto priežastis, žmonės, kurie vartoja alkoholį, smurtautų, tačiau – taip nėra.
Smurtas yra kito pažeminimas
Pasak Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos vadovės Jūratės Tamašauskienės, visuomenėje vyrauja stereotipas, kad nepakenks vaikui fizinė bausmė, nes „aš mažas gavau „beržinės košės“ ir man nepakenkė“. Šį stereotipą galima naikinti tik duodant suvokimą ir žinias, kaip jaučiasi vaikas, kada prieš šį naudojama prievarta. „Beržinė košė“, tai yra įbauginimas. Kai baudžiamas vaikas, jis yra bauginamas, žeminamas, atimamas jo orumas, su juo nesielgiama kaip su sau lygiu.
„Kai vaikas mato, kad per baimę, per fizinę bausmę sprendžiami sunkumai, formuojamas elgesys, kuris užaugus tampa svarbiu jo santykiui su kitais žmonėmis. Tyrimai rodo, kad dalis vaikų, kurie patyrė smurtą iš savo tėvų, tokį toksišką santykį atsineša į savo šeimą“, – teigia J. Tamašauskienė.
VšĮ „Paramos vaikams centras“ psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė dr. Ieva Daniūnaitė pabrėžia, kad visuomenės nuostatos į smurtą prieš vaikus keičiasi. Vis rečiau suaugusieji pateisina smurtą prieš vaiką kaip auklėjimo priemonę.
„Didelė dalis tėvų yra susirūpinę ir siekia keisti savo elgesį, kurti stiprų ir artimą ryšį su savo vaikais. Kad išvengtų vaikus žalojančio elgesio, tėvams labai svarbu stebėti savo nuotaiką, streso lygį, stengtis pasirūpinti savo savijauta, nusiraminti sunkiose situacijose“, – sako I. Daniūnaitė.
Konfliktai yra sprendžiami
Moterų informacijos centro, vykdančio specializuotos kompleksinės pagalbos centro funkciją, konsultantės Nomedos Cibarauskienės teigimu, konfliktas – dar nėra toksiški santykiai. „Konflikte esantys žmonės yra vienodame santykyje. Tai reiškia, kad kito žmogaus mes nebijome, galime pasakyti, kodėl taip galvojame, ką galvojame, prieštarauti, netgi galime inicijuoti konfliktą ar jį užbaigti. Tuo tarpu, kada yra toksiški, smurtiniai santykiai su agresoriumi, vengiama bet kokio nuomonių nesutapimo, bijoma išsakyti savo nuomonę, prisiderinama, vengiama būti savimi“, – vardija ji.
Toksiškus santykius patiriantis asmuo jaučiasi „žemesnis“ ir nori būti „žemesnis ir mažiau matomas“, nes bijomasi išprovokuoti konfliktą, kuris baigsis mušimu. Tokiu atveju matosi, kad vienas žmogus turi didesnę galią, kontroliuoja. Kada sutuoktiniai atsiklausia vienas kito, ar gali kažkur išeiti, arba turi grįžti namo, nes kitas supyks, bus blogai, tai jau yra toksinio santykio simptomas. Sveikuose santykiuose yra planuojama, tariamasi, nebijoma.
Geriausia pagalba – pokalbis
Jei draugė ar kolegė darbe papasakoja apie toksišką santykį su „antrąja puse“, ekspertė pataria pasikalbėti taikant „atspindėjimo“ principą.
„Kai žmogus sako: „Vakar mane sumušė, prieš mėnesį – irgi, gėda vaikščioti su mėlynėmis, nežinau, kas čia vyksta“, pirmiausia reikėtų „atspindėti“ tai, ką kalba pats žmogus, klausiant tokių klausimų: Aš girdžiu, kad tu nebe pirmą kartą esi sumušama, gal gali plačiau papasakoti apie tai, kas vyksta? Kaip tu jautiesi dėl to? Kaip tu manai, kiek ilgai tu būsi tokiuose santykiuose? Kaip manai, kaip gali pasibaigti tie santykiai po dar vieno smurtinio išpuolio? Gal tau reikia pagalbos?“, – pataria N. Cibarauskienė.
Jei žmogus sako, kad pagalbos nereikia, negalime spausti žmogaus, galime tik pasakyti, kad matome, kaip jam sunku ir pasiūlyti išklausyti, kai tik toks poreikis atsiras. Kitas būdas – pasiūlyti pasikonsultuoti su Specializuotos kompleksinės pagalbos centru. Jame galima anonimiškai, konfidencialiai, neprisistatant, o tik papasakojant situaciją, pasikonsultuoti. Tokiame centre galima konsultuotis su teisininkais, psichologais. Jei matosi, kad šeimoje būti nebesaugu, galima pasiūlyti apsigyventi miesto krizių centre.
„Jei vaikas papasakoja apie patiriamą smurtą, labai svarbu jį ramiai ir palaikančiai išklausyti, juo tikėti ir padėti gauti reikiamą pagalbą. Smurto prieš vaiką atvejais padėti gali policija ir vaiko teisių apsaugos skyriai. Jei tėvai yra pasimetę dėl situacijos, kai skriaudžia jų vaiką, jie visuomet gali paskambinti pasitarti į Tėvų liniją“, – priduria psichologė I. Daniūnaitė.
Svarbu nepalikti vieno
Eksperčių teigimu, smurtas artimoje aplinkoje – labai svarbus trauminis įvykis. Trauma vyksta ne viešoje vietoje, ne išorėje, o vyksta pačioje artimiausioje aplinkoje, kuri turėtų būti saugi ir vyksta iš žmogaus, kuris turėtų saugoti ir ginti. Tai sukuria gėdos jausmą, neigimą, kaltę, stiprų savivertės netekimą, bejėgystę.
„Kai pavagia kažkieno automobilį, visa laiptinė žino, visi vyrai žino, planuoja kaip eis gaudyti vagių, būna drąsūs, guodžia. Tuo tarpu, kai kalbame apie smurtą artimoje aplinkoje, laiptinėje žmonės apie tai nekalba arba tai daro paslapčia. Tai yra tam tikra stigma, tabu, patyręs smurtą žmogus tarsi išstumiamas iš bendruomenės“, – sako N. Cibarauskienė.
Labai svarbu, kad smurtą patiriantis asmuo turėtų sociumą, kuriame galėtų būti savimi ir galėtų išpildyti savo poreikius, pavyzdžiui, dainuoti, lankyti dailės užsiėmimus, savitarpio pagalbos grupes, išeiti iš namų ir pabūti kitoje aplinkoje, kur atrastų save, pažintų save ir savo poreikius. Mat, esant toksiškiems santykiams, smurtautojas apriboja bendravimą, uždaro, tampa vieninteliu asmens, patiriančio smurtą, „draugu“.
„Čia svarbus socialinių darbuotojų vaidmuo. Iš vienos pusės socialiniai darbuotojai turi gebėti atpažinti smurto artimoje aplinkoje požymius, o iš kitos – turi turėti gebėjimų telkti visų visuomenės suinteresuotų šalių pagalbą, atsiradus problemoms, nes jie dirba su rizikoje esančiomis šeimomis“, – teigia J. Tamašauskienė.
Smurto artimoje aplinkoje atveju galima kreiptis pagalbos:
- į policiją telefonu 112;
- Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą telefonu 8 700 55516;
- Smurto prieš vaikus atvejais į Vaiko teisių apsaugos skyrių;
- Pagalbos moterims liniją telefonu 8 800 66366;
- Tėvų liniją 8 800 90012.
Kviečiame į atvirą nuotolinę paskaitą!
Socialinių paslaugų srities darbuotojų Profesinių kompetencijų tobulinimo centras kviečia į atvirą nuotolinę paskaitą „Atviroje aplinkoje be smurto: saugią Lietuvą kuriančios socialinės paslaugos“.
Paskaita vyks š. m. kovo 21 d., 8.15-13.15 val.
Renginio programoje:
- Dr. Ieva Daniūnaitė, „Paramos vaikams centro“ psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė kalbės apie smurto prieš vaikus atpažinimą ir pagalbos priemones.
- Specializuotos kompleksinės pagalbos konsultantė Nomeda Cibarauskienė dalinsis smurto artimoje aplinkoje pagalbos teikimo mechanizmais ir gerosiomis praktikomis.
- Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė Jūratė Tamašauskienė pristatys Profesinių kompetencijų tobulinimo centro veiklos kryptis.
Renginio transliacijos nuoroda: https://www.bit.ly/Be_Smurto
