Kaip jaučiasi vaikas, kuris nežino, kodėl jam sunku susikaupti, kodėl jį erzina garsai, prisilietimai ar kitų žmonių žodžiai? Kaip atrodo pasaulis per vaiko, turinčio nediagnozuotą ADHD ar autizmo spektro bruožų, akis? Šiame straipsnyje kviečiame pažvelgti į vaikų ir paauglių vidinį pasaulį – tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Be filtrų, be diagnozių, be pagražinimų. Tikros mintys, gilūs jausmai ir nuoširdūs žodžiai, išsakyti jų pačių lūpomis. Nes tik išgirdę galime pradėti suprasti, o supratimas – pirmas žingsnis į priėmimą ir pagalbą.
– Aš dažnai jaučiuosi taip, lyg kažkas viduje nuolatos įjungia stipriausią minčių marmalynės režime. Mano galvoje nuolat sukasi mintys, net kai noriu mastyti. It kartais atrodo, kad mano kūnas turi savo planų – jis nori judėti, šokinėti, liesti daiktus, nors visi aplink sako „sėdėk ramiai ir netrukdyk klasiokams“. Tai mane pykdo, nes aš pats nesuprantu, kodėl negaliu tiesiog būti toks kaip visi ir išjungti tą keistuolį savyje.
Norite pakalbėti apie jausmus? Ha ha! aš juos jaučiu taip, lyg manyje gyventų šimtas skirtingų vaikų, jie visi jaučia kažką vienu metu, o aš turiu atlaikyti tai, nesuprasdamas savęs visiškai ir dar būti paklusniu, susikaupti, dirbti pamokoje, daryti namų darbus ar bendrauti su draugais! Man pasisekė, kad mano draugai beveik visi irgi tokie. Kartais tai nuostabu – aš galiu būti laimingas, jausti stiprų džiaugsmą be priežasties, bet kartais tai labai sunku, nes pyktis, liūdesys ar baimė apima staigiai kaip jūros banga, ir aš nežinau, kaip tai sustabdyti, nemoku paaiškinti tėvams ar draugams.
Pastebėjau, kad dažnai nesuprantu kitų žmonių. Jie sako dalykus, kurie yra be galo nuobodūs ir sudėtingi, arba daro dalykus, kurie mane erzina, nes aš jų negaliu suvokti, kam reikia pavyzdžiui maudosi duše kasdien, juk vanduo toks šlapias, fui.
Kartais tiesiog nežinau, kaip bendrauti: tiek taisyklių, ribų, vis kažką padarau blogai ir gaunu barti . Dažnai jaučiuosi lyg būčiau kitame pasaulyje pats vienas, bet užtai ten tylu, nėra tiek garso, šviesų ir kvapų. O šiame pasaulyje visi į mane žiūri, šnekina, siūlo, kviečia, bet tuo pačiu šūkauja, liečia mane, kalba nesąmones ir aš smarkai supykstu.
Mokykloje ar namuose aš tikrai noriu padaryti viską teisingai, bet pamirštu užduotis, pamirštu taisykles, arba tiesiog negaliu susikaupti. Tai mane gąsdina, nes aš bijau, kad kiti galvos, jog esu „blogas vaikas“, „visiems trukdau“ ar „tinginys“. Aš toks nesu, bet dažnai tai girdžiu.
Kartais aš jaučiu, kad mano emocijos ir pojūčiai yra daug stipresni nei kitų vaikų. Net maži triukšmai gali mane labai trikdyti ir tada be šansų man susikaupti. Kartais noriu pabėgti nuo visko, bet ne visada galiu, ar paaiškinti suaugusiems kodėl man to taip reikia.
Aš nežinau, ar tai, ką jaučiu, turi vardą. Aš nesuprantu, ar aš „blogas“ ar „sugedęs“, mama sako, kad mano smegenys veikia kitaip. Ir aš labai norėčiau, kad kas nors paaiškintų, kas su manimi vyksta, nes tada viskas, kas dabar painu ir baisu, galėtų tapti suprantama. Bet kai mama pradeda pasakoti ir bando paaiškinti, aš negaliu susikaupti ir jos beveik neklausau.
Justas (klientas; 15 metų)
Amžius: 2–8 metų vaiko jausmai:
–Jaučiuosi lyg mano galvoje nuolat verda šimtas minčių, bet aš nesuprantu, kodėl negaliu jų sustabdyti ar pasiguosti mamai. Noriu bėgti, šokinėti, liesti viską aplink, nors mama ar tėtis šaukia „ar tu gali ramiai pasėdėti?!, pažaisk telefonu “. Man labai sunku. Nesu bloga, tiesiog mano kūnas ir galva kartais elgiasi kitaip nei kitų vaikų ir aš to nevaldau.
Kai jaučiuosi laiminga, tai labai laiminga – noriu šokti ir džiaugtis viskuo aplink. Bet kai mane užplūsta pyktis ar liūdesys, aš nemoku, nežinau, kaip jį sustabdyti. Kartais aš stipriai verkiu, kartais labai garsiai ir ilgai rėkiu, nors nežinau, kodėl.
Garsai, šviesos, net prisilietimai mane labai gąsdina arba erzina. Kartais noriu pabėgti kur tylu, į savo mažą pasaulį. Aš dar nežinau, kad taip jaučiasi ir kiti vaikai todėl man pastoviai atrodo, kad su manimi kažkas negerai. Jaučiuosi labai vienišas.
Man tik norisi, kad kas nors pasakytų: „Tai normalu, viskas su Tavim gerai“.
Kartais mano galva verda, o kūnas nori bėgti, šokinėti ir liesti visus ir viską. Aš noriu būti gera, bet ne visada pavyksta. Kai pyktis ar liūdesys ateina, nežinau, ką su jais daryti. Bet kai ryte reikia ruoštis į mokyklą, aš nekenčiu anksti keltis, būnu irzli, o mama liepa užsitempti tas šiurkščias pėdkelnes, dėl kurių visą dieną jaučiuosi blogai. O kai jai tai pasakau, tai visada sako „neprisigalvok“. Aš tiesiog noriu, kad mane suprastų, bet turbūt tai neįmanoma…
Monika (klientė; 7 metai)
Amžius: 8–13 metų vaiko jausmai (prieš paauglystę):
-Kartais atrodo, kad mano smegenyse viskas juda dvigubai greičiau nei kitų vaikų. Pamirštu užduotis, pamirštu taisykles, kurių reikia laikytis su draugais ir šeima nors labai stengiuosi jas prisiminti. Man baisu, kad kiti galvoja, jog esu keistuolis, kad neturėsiu draugų ir amžinai patirsiu patyčias.
Aš jau pastebiu, kad nesuprantu kitų vaikų žaidimų taisyklių ar pokalbių, ir tai mane liūdina. Noriu draugauti, bet dažnai nesuprantu, kaip tai padaryti. Kartais jaučiuosi lyg būčiau kitame pasaulyje nei visi kiti ir stebėčiau viską it filmuke.
Jaučiu, kad mano galvoje vyksta audra, o aplinkui visi lėtai, ramiai vaikšto. Pamirštu užduotis, nors labai stengiuosi, nes bijau, kad kiti pagalvos, jog esu kvailas. O dar ir nesuprantu, ką reiškia „teisingai žaisti“ ar „kas yra pasielgti teisingai“.
Garsai, kvapai, šviesa, keistos medžiagos, tekstūros ir net prisilietimai mane labai dirgina ir išmuša iš vėžių. Labai. Dažniausiai noriu pabėgti nuo visko ir pasislėpti. Aš dar nežinau, kad tai kitokia mano smegenų veikla. Jei kas nors man paaiškintų, kas tai yra ir kodėl, galbūt jausčiausi mažiau vienišas ir nesuprastas. O gal aš tiesiog nevykėlis? Norėčiau suprasti, kodėl esu toks … kitoks.
Rolandas (klientas; 12 metų)
Amžius: 13–18 metų paauglio jausmai
-Visad jaučiuosi lyg mano smegenys tiesiog tyčia nenori bendradarbiauti tiek moksluose, tiek santykiuose, absoliučiai viskame, o kūnas – kaip pagedęs variklis – veikia kada jam patogu, o ne man. Noriu daryti daug dalykų, bet negaliu susikaupti, viskas aplink nervina. Mokykloje ar namuose dažnai jaučiuosi nesuprastas ir nepriimtas. Visi galvoja, kad esu tinginys ir anti-socialus, bet iš tikrųjų aš tiesiog negaliu kitaip, aš „veikiu“ kitaip ir visai ne taip, kaip norėčiau. Kai mane kažkur kviečia, aš noriu varyti, bet tiesiog negaliu, lyg paralyžiuotas, mano kūnas atsisako judėti, o smegenys generuoja pačius baisiausius scenarijus, įkyrios mintys iš jaudulio priverčia galop parašyti, kad „negaliu dalyvauti“.
Man sunku suprasti kitų žmonių emocijas. Kartais noriu suprasti, ką jie jaučia, bet nežinau, kaip tai padaryti. Socialinės situacijos ar pokalbiai kartais atrodo kaip nesuvokiama mįslė. Aš noriu būti priimtas, bet dažnai būnu atstumtas ir jaučiu, kad manęs mokykloje nemėgsta. O ir ne tik mokykloje. Juk aš pats savęs nepriimu.
24/7 jaučiuosi kitoks. Garsai, šviesa, kvapai, prisilietimai – viskas dar smarkiau dirgina nei vaikystėje. Jei žinočiau, kad tai ADHD ar autizmas, galbūt jausčiausi ne toks vienišas, bandyčiau tapti bendruomenės dalimi, o dabar geriausias mano draugas yra kompas.
Mano galvoje nuolatinės lenktynės, o kūnas nenustygsta vietoje: maluosi, sukuosi, lankstau pirštus. Noriu susitelkti ties kažkuo, bet negaliu, tiesiog negaliu, tai tas pats, kas padėti ranką ant įkaitusios viryklės disko – techniškai aš galiu tai padaryti, bet nenoriu skausmo, o daryti dalykus dažnai esant būtent tokioje absoliučiai identiškoje ir absurdiškoje būsenoje.
Kas liečia romantinius santykius, man labai nesiseka. Jeigu tik man patinka žmogus, aš tampu visiškai išsitaškęs. Vieną dieną pasakoju per daug ir paskui pusę nakties graužiuosi, kitą dieną išvis nekalbu, o jau nekalbu apie nerimą esant šalia to žmogaus. Širdis per gerklę lenda, prarandu visus ir taip prastus socialinius įgūdžius. O jeigu esu įsimylėjęs, visas gyvenimas sustoja: nesitvarkau, nesimokau, su niekuo nebendrauju, negaliu valgyti ar miegoti, visą laiką būnu apsėstas ir galop žmogų atbaidau ir tada nekenčiu savęs ir ilgai tiesiog egzistuoju.
Aš dar nežinau, kad tai ADHD ar/ir autizmas. Jei žinočiau, galbūt jausčiausi mažiau vienišas, galbūt galėčiau save pagaliau priimti, būti bendruomenės dalimi.
Šarūnas(klientas, 17 metų)
Mergaičių perspektyva
Amžius: 13–18 metai
-Pasaulis man yra per daug nesuprantamas.
Aš maža, tad mąstau ir kalbu paprastai, bet viską jaučiu labai giliai. Dalykai man rūpi čia ir dabar: piešinys, žaislas, batukai, balsas už durų. Garsai — žingsniai, radijas, suaugusiųjų juokas — gali sudaryti vieną didelį, bauginantį burbulą. Šviesa kartais akina, drabužių etiketė graužia, o rankos tiesiog nori liesti: tekstūras, grindis, sienas. Kai liepia „sėdėt ramiai“, aš stengiuosi, bet kūnas vis tiek daro savo — kojos linguoja, pirštai juda, o galvoje sukasi noras kažką veikti.
Jei staiga supykstu, emocija trenkia stipriai ir be instrukcijų — ji pilna ašarų, riksmo, greito sprendimo kaip nurimti. Juk tokios manęs tėvai tikrai nemylės. Aš jiems esu problema.
Ne visada suprantu, kodėl tėvų žodžiai kartais taip skauda: „nesityčiok“, „ramiau“, „tyliau“, „eik pažaisk viena“.
Man atrodo, kad aš netikras, bet gyvas. Aš noriu apkabinimo, aiškių žodžių: „viskas bus gerai“, „aš tave suprantu“ ir galų gale „mes tave mylim“, bet šią frazę girdžiu vis rėčiau, nes esu našta.
O mokymosi pradžia: raidės, skaičiai, susikaupimas, man atrodo kaip žaidimas su per daug taisyklių, kurių nežinau: reikia klausytis ilgo paaiškinimo, sulaukti savo eilės, išsėdėti, neatsilikti, bet ir nepasakyti kažko blogo, kai pykstu — ir visa tai mano kūnui ir protui yra gerokai per daug.
Draugystė man yra trumpi susitikimai: pasidalinti žaislu, kartu pabėgioti, pažaisti žaidimą. Dažnai kyla sunkumų dalinantis, nes manau, kad niekas neturėtų liesti mano daiktų arba staiga piktai sureaguoju dėl to ir kiti vaikai iškart mano kad aš kaprizinga ir išlepinta. Blogai auklėjama. Dėl to tėvams dažnai būna gėda.
Labai svarbu, kad tėvai stebėtų, kaip greitai aš prarandu emocijų pusiausvyras ir kaip man reikia švelnumo, kad nusiraminti. Labai reikia aiškios rutinos, ramaus tono kalbant ir saugumo jausmo. Bet kaip jiems tai žinoti, kai nežinome, kas man yra…
Amžius: 13–18 metai
-Mano galvoje triukšmas, kuriame sunku suvokti pradžią ir pabaigą.
Mano amžius yra perėjimas: aš jau mokausi skaityti ir rašyti, formuoju santykius su bendraamžiais, pradedu pati lyginti save su kitais. Mano viduje pastoviai vyksta judesys: mintys šokinėja nuo pamokos prie pokalbio, nuo namų darbų prie žaidimo internete. Dėl to aš pamirštu užrašus, atsinešu neužbaigtas užduotis, dalį darbų palieku tik pusiau padarytus. Iš šalies tai gali atrodyti kaip tinginystė ar neatsakingumas, bet iš tiesų tai nuolatinė kova su dėmesio nekontroliavimu ir vykdomosios funkcijos sutrikimais.
Mokykloje triukšmas ir daug dirgiklių — laiptų girgždėjimas, maisto kvapas, lakstantys klasiokai gali blokuoti gebėjimą prisiminti instrukcijas ar užduotis, tuo labiau, kaip jas įvykdyti. Mokytojos pastaba „vėl kažkur skraidai“ labai skaudina. Staigioji mano reakcija: gėda, abejonės savimi, slėpimasis nuo visko ir visų. Man pačiai nežmoniškai sunku išmokti socialinių „nerašytų taisyklių“ — kada juoktis, kada tylėti, kaip žaisti grupėje taip, kad tave priimtų, kad netrukdyčiau ir nepertraukinėčiau. Aš galiu leptelėti kažką „ne į temą“, per daug prisišnekėti arba išvis nutilti ir nepratarti nė žodžio, ir todėl rizikuoju tapti patyčių ar atstūmimo objektu.
Namų tvarkymasis ir laiko planavimas — dar viena sritis, kur susiduriu su kitų nepasitenkinimu ir nesibaigiančiais priekaištais. Jei mergaitė negali susitvarkyti kambario arba nuolat pamiršta užduotis, tėvai reaguoja barimu ir pamokslais. Tai kuria kaltės jausmą: „aš nesu gera dukra“, „aš kažkuo prastesnė už kitus“, „kodėl aš tokia nevykėlė?“. Vakare, sutemus, mintys nesustoja: apmąstymai apie praėjusią dieną, nerimas dėl ateinančios dienos, smegenų užuominos apie neišvengiamas nesėkmes, kurios verčia užsidaryti savyje ir triuškina savivertę.
Miego sutrikimai mano amžiuje yra neišvengiami. Prieš miegą galvoje sukasi net mažiausios detalės: „ar įsidėjau sąsiuvinius?“, „kaip nuoširdžiai elgiausi su drauge, o ji mane atstūmė?“ — todėl užmigti labai sunku, o keltis reikia kaip visada anksti. Dienos eigoje nuovargis didėja, emocinis atsparumas silpsta.
Romantinės užuomazgos jau vyksta ir tai kelia papildomą stresą: kaip priartėti prie kito žmogaus, kada parodyti savo emocijas bei jausmus, kaip susitvarkyti su galimu atstūmimu, kurio taip bijau.
Apsisaugojimo mechanizmas: daug mergaičių, tame tarpe ir aš, tokio amžiaus pabėga į savo sukurtus fantazijų pasaulius, piešimą, slaptas užrašų knygeles, kuriose jos jaučiasi saugios. Taip pat formuojasi maskavimo įgūdžiai: bandymas elgtis taip, kaip nori kiti, kad priimtų į savo ratą. Tai turi būti trumpalaikis įrankis kitaip ilgainiui kaukės pradeda varginti, juk tai dar vienas darbas ir slopinimas tikrosios „aš“.
Amžius: 13–18 metai
-Aš matau pasaulį per didelį stiklą: matau, kaip kiti gyvena, bet man regis, aš ten negaliu prisijungti.
Vyresnė mano kaip merginos patirtis yra daugiasluoksnė: čia susiduria tapatybė, akademinės atsakomybės, socialinė įtampa ir pirmosios rimtesnės romantiškos patirtys. Mintys dažnai groja kaip pastrigusi plokštelė: viena eilutė planuoja ateitį, kita analizuoja vakarykščius pokalbius, trečia bando valdyti dėmesį pamokose. Dėl to užduotys lieka neužbaigtos, pažymiai blogi, o kritika iš mokytojų ar tėvų stingdo.
Socialinėse situacijose jaučiu intensyvų manęs stebėjimą: žvilgsniai, šnabždesiai, komentarai internete sustiprina gėdos ir nerimo jausmus. Aš galiu stengtis „prisiderinti“ prie draugių rato, bet dažnai neturiu intuicijos, kada būti atvirai, kada nutylėti. Spontaniškas arba „neteisingas“ elgesys gali lemti draugystes ir privesti prie savi-izoliacijos. Patyčių, sarkazmo, ironijos nesupratimas, nemokėjimas skaityti „tarp eilučių“ palieka gilias žymes savivertei.
Romantiniai santykiai šiame amžiuje tampa dideliu emociniu iššūkiu. Aš labai noriu artumo ir kartu bijau taip, kad aptemsta akyse. Jautrumas prisilietimams, nerimas dėl kito reakcijų, baimė, kad „per daug“ arba „per mažai“ kalbu — visa tai komplikuoja santykių klestėjimą. Jei santykis nutrūksta dėl nesusikalbėjimo ar mano neprognozuojamo elgesio, tai gali man palikti didžiulę traumą ir labai ilgam.
Sensoriniai iššūkiai (garsi muzika, intensyvūs kvapai, dirginantys drabužiai, šviesos blyksniai) gali sukelti tiek emocinius, pykčio protrūkius, tiek visišką užsidarymą savyje. Protrūkis sukelia pyktį, verksmą, stiprias kūno reakcijas į tokią mano būseną, o užsidarymas — tylą, norą pasislėpti, negalėjimą bendrauti su niekuo. Abi būsenos nežmoniškai skaudžios, nes aplinka jas dažnai supranta klaidingai, kaip kokius „kaprizus“ arba „bandymą gauti dėmesio“.
Miego ir energijos trūkumas — nuolatinis palydovas. Naktimis mintys sukasi apie ateitį, nesėkmes, buvusias ir būsimas klaidas. Tai susilpnina akademinį ir emocinį progresą. Tėvų spaudimas „stoti mokytis, susitvarkyti gyvenimą, susiplanuoti ateitį“ atrodo geranoriškas, bet dažnai neatitinka to, kaip veikia mano smegenys: dėmesys, gebėjimai ir energija. Konfliktai su tėvais dėl tvarkos, laiko planavimo ar pažymių tik augina gilesnį kaltės jausmą ir izoliaciją. Laikau save jų našta, problema, o gal net ir klaida.
Ką darau, kad išgyvenčiau? maskuojuosi: parodau „normalų“ netikrą savo veidą, šypsausi, imituoju jog man įdomu kalbėtis apie nieką, nors viduje jaučiuosi suirzusi ir išsekusi. Kartais ieškau vienatvės kampelio — saugios erdvės, kur galiu svajoti, rašyti, piešti, klausytis muzikos be kitų dirgiklių. Taip susikuriu savo pasaulį, kuris leidžia man atgauti jėgas ir bandyti gyventi toliau.
Berniukų perspektyva
Amžius: 2-8 metai
-Mano pasaulis labai triukšmingas. Kartais per daug triukšmingas. Visi šaukia, juokiasi, kalba vienu metu, o aš negebu susigaudyti, kurio iš jų klausytis. Garsai smogia į ausis kaip maži plaktukai. Šviesa – per ryški, drabužių etiketė graužia kaklą, o mama sako, kad aš dramatizuoju ir prašo nustoti apsimetinėti. Bet tai tikra. Aš noriu nusivilkti rūbus, nusiauti ir bėgti basas, būti lauke, kur vėjas pučia taip, kaip man patinka.
Kai sėdžiu prie stalo, kojos pačios juda, kruta , rankos vis ieško, ką veikti. Aš noriu klausytis, bet mano mintys šokinėja ir dėl to negaliu ties niekuo susikaupti. Mama kartoja „sėdėk ramiai“, bet man atrodo, kad mano kūnas veikia atskirai nuo manęs. Aš nesu nepaklusnus – tiesiog man sunku būti savimi ir patikti kitiems.
Kai kas nors pyksta, man pasidaro labai liūdna. Nuo riksmų draskosi širdį. Pradedu nevaldomai pykti. Nežinau, ką su tuo pykčiu daryti – jis lyg kamuolys krūtinėje, kuris auga ir spaudžia. Aš verkšlenu, o tada tėtis sako: „vaikinai neverkia, baik bliaut“. Bet ką daryti, jei mano vidus pilnas ašarų?
Kartais galvoju, kad gal aš kitoks.Sugedęs. Kiti vaikai moka sėdėti, klausytis, laukti, žaisti. Aš – ne. Bet kai kas nors mane apkabina, kai sako: „tu tiesiog jautrus berniukas“ – aš patikiu, kad galbūt su manimi kada nors bus viskas gerai.
Amžius: 8–13 metai
-Mokykla – lyg mūšio laukas. Ryte jaučiuosi pasimetęs – nežinau, kur mano kuprinė, ar padariau namų darbus, ar pasiėmiau penalą. Mokytoja sako, kad esu išsiblaškęs, nors aš tiesiog bandau išlaikyti mintis vienoje vietoje. Bet jos vis tiek pabėga. Viena mintis apie užduotį, kita apie tai, ką vakar pasakė draugas, trečia – kad noriu į lauką.
Klasėje – tiek daug balsų, tiek daug judesio. Aš girdžiu viską – kėdžių girgždesį, net laikrodžio tiksėjimą. Kiti to net nepastebi, o man atrodo, kad viskas susilieja į vieną triukšmo debesį. Ir tada pamirštu klausytis. Pamirštu, ką sakė. Pamirštu net ką turėjau daryti.
Draugystės… Aš noriu turėti draugų, bet man sunku suprasti socialines taisykles. Kartais pasakau ką nors ne vietoje ir ne laiku, juokiuosi netinkamu metu, užduodu per daug klausimų, nenustodamas kalbu apie viską su nepažįstamais vaikais, o tada naktį negaliu užmigti ir to pamiršti. Vaikai žiūri keistai, nusisuka ir eina kažką veikti – žinoma, manęs nekviečia ir lieku vienas tada jaučiuosi lyg būčiau padaręs kažką blogo, bet nesuprantu ką. Kartais grįžtu namo ir jaučiu, kaip viduje viskas plyšta ir skauda – ne tą fizinį skausmą, o tą, kuris tyliai graužia krūtinę.
Mama sako: „tiesiog labiau pasistenk, tu visko nori, bet nieko dėl to nedarai“. Aš stengiuosi, tik niekas nemato, kiek jėgų tai kainuoja. Stengiuosi susitvarkyti kambarį – bet pradedu vieną kampą, tada randu seną žaislą, tada prisimenu, kad noriu piešti, tada pamirštu, ką dariau. Kai mama užeina ir pamato netvarką, ji nusivilia, numoja ranka ir išeina. Aš irgi nusiviliu savimi ir verkiu.
Vakare sunku užmigti. Mintys niekada nesustoja. Galvoju apie tai, ką pasakiau, kaip turėjau pasielgti, kodėl vėl viskas blogai, dar viena bloga diena. Jaučiuosi tarsi pasaulis turėtų kažkokį planą, apie kurį man niekas nenori pasakoti. Jei kas nors man pasakytų, kad mano smegenys tiesiog dirba kitaip, gal aš pagaliau nustojau save kaltinti ir savęs nekęsti.
Amžius: 13–18 metų
-Aš pavargau nuo to, kad visko manyje per daug ir tuo pačiu – nieko prasmingo. Per daug minčių, per daug jausmų, per daug tylos po to, kai padarau klaidą. Aplink visi atrodo suprantantys pasaulį, o aš tarsi stoviu už stiklo – matau, kaip jie kalba, juokiasi, flirtuoja, gyvena, bet negaliu prisijungti.
Pamokose stengiuosi, bet mano galva išvien perjunginėja kanalus – vieną akimirką aš čia, kitą – kažkur kitur. Mokytoja žiūri į mane su ironija veide: „vėl varnas šaudai, tu mokyklos nepabaigsi“. Nors aš tiesiog pavargau nuo nuolatinės kovos su savimi.
Santykiai… Mergina man šypsosi, o aš nežinau, ką daryti. Noriu pasakyti kažką gražaus, bet žodžiai užstringa. Bijau būti per arti, bet kai ji nueina – tuštuma ryja mane iš vidaus. Nesu šaltas, tik kartais bijau, kad mano jausmai per intensyvūs, tad tvardausi, nes kitaip išgąsdinsiu.
Draugai planuoja vakarėlius, o aš galvoju, ar galėsiu ištverti tą triukšmą. Balsai, muzika, kvapai – visa tai atima iš manęs galimybę linksmintis ir atsipalaiduoti. Todėl dažnai pasirenku tylą. Bet ta tyla virsta vienatve, ir tada klausiu savęs: „Kodėl aš toks? Kodėl negaliu būti kaip visi? Kodėl nenuvariau į vakarėlį, gal būtų buvę viskas gerai?“
Namie – amžina kova su tėvais. Jie nori, kad suaugčiau, kad planuočiau, kad susitvarkyčiau gyvenimą. Aš bandau. Bet viduje – nuovargis, chaosas, nerimas, panikos atakos, o dėl žemos savivertės ne tik mokykloje esu liurbis, bet ir tiesiogiai bijau tėvų ir viską nutyliu. Jie mano, kad esu tinginys, kuriam niekas nerūpi, bet jie nežino, kad kasdien kovoju su savimi.
Naktimis ilgai žiūriu į lubas. Mintys keičiasi viena po kitos sekundžių greičiu – apie ateitį, apie praeitį, apie visas nesėkmes. Galvoju, kad jei kas nors būtų pasakęs: „Tu ne blogas, tu tiesiog kitoks“, – gal būčiau galėjęs patikėti, kad turiu vietą šiame pasaulyje. Bet kol kas – tiesiog bandau išgyventi dieną taip, kad kuo mažiau skaudėtų.
Padėka tėveliams! (ką itin svarbu žinoti skaitytojams)
Vaikai ir paaugliai, apie kuriuos rašau, dažnai nežino, kad jų sunkumai yra kontroliuojami ir kad jie turi daugybę super galių, nors jie patys mano, kad viskas, kas blogai yra jų asmenybės trūkumai. Jie nežino, kaip įvardinti savo patirtis, todėl savęs kaltinimas, gėda, kaltė ir bandymai „prisitaikyti“ dažnai tampa kasdienybe. Straipsnyje svarbu pabrėžti: tai, ką matome: pamirštus sąsiuvinius, išsiblaškymą, pykčio protrūkius ar užsidarymą — nėra jūsų vaiko „protiniai defektai“. Tai signalai, kad jiems reikia aiškesnių struktūrų, jautresnio palaikymo, fizinio ir moralinio švelnumo ir supratingų pokalbių.
Praktiniai žingsniai, kuriuos gali žengti suaugusieji: aiškios tvarkos ir rutinos sukūrimas kartu, trumpesnės ir konkrečios instrukcijos, galimybė pajudėti besimokant (trumpos pertraukėlės mankštai), saugumo jausmas namuose, kur vaikas gali nusiraminti. Pokalbiai be kaltinimų ir pykčių, orientuoti į jausmų įvardijimą garsiai („Matau, kad tau sunku, noriu padėti, kaip galiu tai padaryti“). Taip pat svarbu leisti vaikams išsakyti savo patirtis savais žodžiais — tai mažina gėdą ir kaltę, padeda formuoti savęs supratimą.
Jeigu skaitytojas mato šiose eilutėse savo vaiko bruožus, nori padėti savo vaikui, kalbėti apie jo(s) jausmus ir iš tiesų jais rūpintis — šis straipsnis Jums! Jis kelia empatiją ir informuoja apie požymius pagal amžių, kas padeda suprasti, ką vaikai iš tikro jaučia, kai dar neturi savo diagnozės, bet gyvena su nematomais sunkumais. Nebūkite abejingi, ištyrimas, raidos centras, ar apsilankymas kainuoja (laiko, nervų, pinigų) daug mažiau nei vaiko skausmas. Bet džiugu pranešti, kad vis daugiau vaikų ir paauglių jau turi diagnozes, gauna reikiamą pagalbą ir gali lengviau kvėpuoti. Širdingai dėl to sveikinu visus tėvelius, globėjus ir žmones, kurie palaiko vaiką šiame procese, Jūs nuostabūs!
Su meile
S.
