Susilaukus pirmagimio, vienas populiariausių klausimų būna štai toks: “Tai kada planuosite antrą?” Vienos mamos antro lėliuko nori kuo greičiau, kad daugmaž vienu metu galėtų “atkentėti visus vargus”. Kitos apie antrą vaikelį svajoja jau nuo to momento, kai ant rankų paėmė pirmagimį, mat joms motinystė suteikia didžiulį malonumą. Paprastai antrojo vaiko vėliau sulaukia tos šeimos, kurių pirmagimiai – sunkaus temperamento, nes joms reikia daugiau laiko atsigauti. Įtakos turi ir tai, kokio amžiaus moteris susilaukė pirmojo: vyresnė mama paprastai labai ilgai nedelsia, nes jaučia, kad tiksi biologinis laikrodis… Be to, atsiranda rūpestis dėl pirmagimio, tad neretai atkreipiamas dėmesys į psichologų rekomendacijas, kurie sako, kad pirmo vaiko savijautai ir vaikų ryšiui palankiausias yra trejų ketverių metų skirtumas.
Kai antragimis gimsta po 3–4 m., pirmagimiui lengviau, nes jo kalbiniai gebėjimai jau yra gana geri, tad gali išreikšti savo emocijas žodžiais, o ne veiksmais ar regresija, t. y. grįžimu į ankstesnio tarpsnio elgesį, kai nori segėti sauskelnes, gerti iš buteliuko ir pan. Kartais tėvai sako, kad mažesniam vaikui tarsi lengviau priimti naujagimį, nes nepavydi, nepyksta, nelabai lyg ir supranta, kas vyksta, tačiau jis ir supranta, ir pavydi, ir pyksta, bet turi mažiau galimybių išreikšti jausmus. Psichoanalitikai mano, kad tokiu atveju stiprūs negatyvūs jausmai užstringa pasąmonėje ir vėliau gali padaryti žalos asmenybei.
Trimečiui keturmečiui tėvai vis dar yra svarbiausi pasaulyje, bet jau nėra visas jo pasaulis. Tikėtina, kad tokio amžiaus vaikas jau eina į darželį, turi draugų ir kitokių kontaktų, taigi, ne visas jo pasaulis gimus broliui ar sesei pasikeičia: yra vietų už namų ribų, kur tas pasaulis ir gyvenimas yra vis dar toks pats, koks ir buvo. Tai teikia saugumo, vaikui lengviau ištverti pokyčius.
Kai tarp vaikų labai didelis amžiaus skirtumas, penkeri ar šešeri metai, iš esmės abu vaikai kaip asmenybės auga jau kaip vienturčiai. Taigi, gimęs brolis ar sesė pirmagimio asmenybės labai stipriai neįtakoja, nes asmenybė smarkiausiai formuojasi iki penkerių metų. Pirmagimio nuvertimas nuo sosto, nukarūnavimas neišvengiamas, tačiau esant dideliam amžiaus skirtumui nėra toks skausmingas.
Jei svajojate apie pametinukus, tokių mažylių tėvai paprastai sako, jog vieną vaiką jiems auginti buvo kur kas sunkiau nei ūgtelėjusius pametinukus. Su panašaus amžiaus bendraminčiu vaikai randa bendrų interesų, geba ilgai žaisti vaidybinius žaidimus, imituoti suaugusiųjų pasaulį. Jie geriau ir greičiau išmoksta komunikuoti, lanksčiai spręsti problemas, konkuruoti, mat šalia turi bendraamžį. Jiems nereikia „geriausio draugo“, nes jie turi brolį ar sesę, kuriuo gali pasitikėti. Esant tokiam menkam amžiaus skirtumui, ir pavydo problema ištirps lengviau: didesnis vaikas suvoks gimusį mažylį kaip gyvą lėlę.
Įprastai paaugę pametinukai geriau adaptuojasi naujoje aplinkoje, puikiai sutaria su bendraamžiais. Tačiau auginant pametinukus yra ir iššūkių, apie kuriuos jau rašėme straipsnyje “Pametinukų vargai ir džiaugsmai”.
