JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Fantastinių bestselerių autorė Victoria Schwab: „Maža pasaulyje ieškojau plyšių

Fantastinių bestselerių autorė Victoria Schwab: „Maža pasaulyje ieškojau plyšių, užaugusi juos kuriu“

Stulbinanti gotikinė fantazija. Taip trumpai būtų galima apibūdinti amerikiečių rašytojos Victorios Schwab siaubo romaną jaunimui „Galantija“. „Parašiau šią knygą sau, keturiolikmetei“, – sako rašytoja ir prisipažįsta paauglystėje dažnai klaidžiodavusi savo siaubingų minčių pasaulyje.

Pirmoje „New York Times“ bestselerių sąrašo vietoje atsidūręs mistinis amerikiečių rašytojos V. Schwab romanas pasakoja apie Merilanso mergaičių mokykloje užaugusią, savo praeitį tik mamos dienoraštyje atrandančią Oliviją. Motinos dienoraštis, regis, atskleidžia vis stiprėjusią merginos beprotybę.

Vieną dieną Olivija gauna dėdės laišką, kviečiantį į šeimos dvarą – Galantiją. Nepaisydama motinos dienoraštyje įrašytų įspėjimų nesiartinti prie šios vietos, ji nuvyksta į dvarą ir patenka į tamsių paslapčių ir mirties kvapo kupiną vietą. Olivija pasiryžusi paslaptis atskleisti, tik dar nenutuokia, su kuo jai teks susidurti ir kokius pasirinkimus daryti.

Meistriškai žaisdama žodžiais, rašytoja jaunuosius skaitytojus nuo 14 metų kviečia į šešėlių karalystę ir priverčia tapti jos gyventojais. Derindama vaizduotę, gotikinio romano ir siaubo elementus, V. Schwab kuria šiurpią istoriją, primenančią liaudies pasaką, kuri moko saugotis šešėlių.

Amerikiečių rašytoja V. Schwab išgarsėjo fantastinėmis knygomis, kupinomis mistikos, antgamtiškų elementų ir kartais siaubo. Autorė kuria įvairaus amžiaus skaitytojams. Į lietuvių kalbą romaną „Galantija“ išvertė Daiva Krištopaitienė, išleido „Alma littera“. Knygą iliustravo kroatų iliustruotojas Manuelis Sumberacas.

Knygos
Knygos “Galantija” viršelis
Organizatorių archyvas

V. Schwab atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.

Jūsų „Galantija“ skaitytojus kviečia į šešėlių karalystę. Ar kada pati, savo vaizduotėje, emocijose, realiame gyvenime, esate atsidūrusi tarp šešėlių?

Puikiai žinau, kokia plonytė riba skiria mūsų pažinimą nuo to, ko negalime, nesugebame, nemokame suvokti. Ir kaip arti fizinės ar emocinės prarajos kartais tenka atsidurti. Tarp kontrolės ir chaoso yra nepaprastai trumpas brūkšnys. Apgaulinga manyti, kad tik vienoje jo pusėje esame visiškai saugūs.

Kaip manote, ar jauni žmonės gerai supranta tarp eilučių paslėptą prasmę: „Už kiekvieno šešėlio slepiasi kūnas ir jie visi kažkur susitinka…“?

Manau, kad jaunuoliai tarp eilučių paslėptas prasmes suvokia geriau nei didžioji dalis suaugusiųjų. Jau vien dėl to, kad jauni žmonės dažnai gyvena didesnių kraštutinumų pasaulyje, kuriame viskas atrodo daug sunkiau, daug baisiau ir daug blogiau, nei yra iš tikrųjų. Ir jie kol kas dar nėra išmokę apsimesti, kad visa tai, ką jie išgyvena, iš tiesų yra paprasta ir lengva.

Parašyti knygas, kokias rašote jūs, reikia nepaprastos fantazijos. Kas tą fantaziją sudėjo jums į galvą?

Nuo pat vaikystės jaučiausi sveika tik tada, kai nukrypdavau nuo tikrovės, sugalvodavau kažką, ko nėra realiame gyvenime, kas neįmanoma. Būdama maža pasaulyje ieškojau plyšių. Užaugusi juos kuriu.

Jūsų knygų veikėjai išgyvena daugybę emocijų – nuo pačių gražiausių iki pačių bjauriausių. Ar personažų emocijos irgi sugalvotos, ar skolinate jas iš savęs?

Sakyčiau taip: iš savęs pasiskolinu emocijų sėklą, vėliau iš jos personažams išauginu kur kas stipresnes, patrakusias, kartais laukines emocijas, kurios dera prie pasakojimo.

Kai skaitai jūsų istorijas, atrodo, kad emocinis gyvenimas šeimose per šimtmečius beveik nesikeičia. Ir vis dėlto šiuolaikinės technologijos išryškina tikrų jausmų ir emocijų trūkumą bei ilgesį. Ar galvojate apie tai rašydama?

Būtent dėl šios priežasties mano knygos yra sąmoninga priešprieša šiuolaikinėms technologijoms. Gyvenimas su technologijomis ir šiandien egzistuojantis begalinis pasitikėjimas jomis yra ne tas laukas, kurį norėčiau tyrinėti.

Rašydama knygas, skaičiau, keliaujate į vietas, kur turėtų vykti jūsų knygos veiksmas. Kodėl jums svarbu pajusti tą vietą ir tai, kas joje vyko prieš daugelį metų?

Jei tik galiu, stengiuosi aplankyti vietą, apie kurią rašau. Turiu pamatyti, ko negaliu mintyse įsivaizduoti, sau nusipiešti. Pamatyti taip, kad vėliau mano sakiniuose galėtų matyti ir skaitytojas. Privalau suvokti detales, kaip jas suvokia vietos gyventojai, pastebėti smulkmenas, kurias pastebi atvykėliai.

Romaną „Galantija“ parašėte per karantiną Prancūzijoje, savo šeimos name. Suvaržyta laisvė padeda ar trukdo kūrybai?

Nesu tikra nei dėl vieno, nei dėl kito. Niekada nesužinosiu, ar mano romanas būtų buvęs kitoks, jei būčiau jį rašiusi kitomis aplinkybėmis. Kontekstas paprastai veikia kūrėją, taigi, neabejotinai veikia ir mūsų kūrinius.

„Namai yra tai, ką pasirenki“, – rašote „Galantijoje“. Ką jūs pasirinkote savo namais?

Turiu dvejus namus. Vieni yra Škotijoje, kur praleidžiu didžiąją savo laiko dalį, kiti – Prancūzijoje, kur gyvena mano šeima. Namai man vieta, kur visada atrasiu savo širdį ir pailsinsiu kaulus. Vieta, kurioje niekada nesijausiu svečiu, kurioje esu tarsi siūlas, įaustas į audinį.

Vis laukiau progos paklausti kurio nors garsaus rašytojo, kodėl tiek daug jų gyvena Škotijoje? Ar ši šalis rašytojus kažkaip ypatingai veikia?

Galiu kalbėti tik už save – Škotija man atrodo labai įkvepianti vieta. Ne tik architektūra, pastatai, ne tik klimatas su nuolatiniu vėju, į krantus besitaškančia, šėlstančia Šiaurės jūra, bet ir paprasti, žavūs žmonės. Be to, čia gyvendama aš penkiomis valandomis lenkiu Niujorką, taigi, rašyti visada baigiu dar prieš prabundant Amerikos leidėjams.

Esate pripratusi prie apdovanojimų, geriausiųjų rinkimų ir sąrašų viršūnių. Ką jums tai duoda, be finansinės išraiškos, žinoma?

Populiarumas suteikia laisvės būti keistai. Ir kiekvieną kartą, išleidus naują knygą, vis labiau pasitempti, stiebtis aukštyn, keistis. Didžiausias nusivylimas, kai autorius sėkmę paverčia saugumu. Kai nustojęs augti saugiai ilsisi šešėlyje to, ką buvo pasiekęs. Aš nenoriu tos pačios istorijos papasakoti du kartus. Noriu, kad sėkmė paskatintų mane drąsai padaryti ką nors kvailo ir šiek tiek pavojingo.

Viename iš savo interviu įkvėpimą prilyginote patiekalui, kurio gamybai reikia ne vieno ingrediento. Jei iš visų savo įkvėpimų sukurtumėte patiekalą, koks jis būtų?

Desertas. Dekadentiškas saldumynas. Pavyzdžiui, sluoksniuotas juodojo šokolado pyragas su aviečių įdaru.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI