Šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai susiduria su daugybe emocinių iššūkių – nuo išorinės įtampos iki vidinių konfliktų, kuriuos dažnai sunku išreikšti žodžiais. Vienas iš veiksmingų būdų stiprinti jų emocinį intelektą – kūrybinė veikla, ypač dailė. Per piešinį, spalvą ar kompoziciją atsiveria jausmai, vidiniai konfliktai, netgi santykiai su aplinka.
Kaip paskatinti juos pažvelgti į savo vidų? Kaip padėti jiems pasijausti laisvesniems, tikresniems?
Dailininkė, grafikė Vilija Galdikaitė, 20 metų Sostinės vaikų ir jaunimo centre HOBIVERSE dirbanti neformaliojo ugdymo mokytoja, turi atsakymą. Vienos iš 10 HOBIVERSE veikiančių vaizduojamųjų menų studijų vadovė ragina išbandyti kūrybą. Ji kviečia vaikus atsistoti prie molberto, paimti į rankas teptuką, dažus ir panėrus į save, spalvomis išlieti tai, kas glūdi viduje.
„Dailė – nėra tik spalvos ant lapo. Jaunajam menininkui tai tarsi durys į savo vidų, jausmų pažinimą, vidinę pusiausvyrą ir empatišką reagavimąį kitų emocijas. Spalvos tampa nuotaikų, o linijos – jausmų išraiška. Per kūrybą lavėja ne tik ranka, bet ir širdis”, – sako grafikė V. Galdikaitė.
Neformalusis vaiko ugdymasis per dailę – tai būdas augti visapusiškai, pasirenkat tą stilių, kuris labiausiai artimas: tapybą, grafiką ar komiksus, gatvės ar šiuolaikinį Japonijos meną. Kiekviena jų – kvietimas patirti, atrasti, pažinti.
Piešinys – kaip emocinis dienoraštis
Vilija Galdikaitė įsitikinusi: pažvelgus į piešinį, galima suprasti, kaip vaikas jaučiasi bei ką nutyli – pažinti jo emocinę būseną, paslėptus išgyvenimus, net baimes.
„Ryškios, chaotiškos spalvos, įspaustos linijos, kampuotas objektų išdėstymas – visa tai gali byloti apie įtampą, nerimą, vidinius išgyvenimus. Tuo metu švelnūs tonai ir harmoninga kompozicija dažnai liudija apie ramybę ir pasitikėjimą savimi. Piešinys – tarsi dienoraštis. Įsižiūrėję į savo kūrinį ir su juo išbuvę, geriau savo emocijas supranta ir patys vaikai bei jaunuoliai”, – akcentuoja grafikė.
Dailė atskleidžia ir vaiko asmenybę. Energingi ir impulsyvūs vaikai bei jaunuoliai užpildo lapą didelėmis formomis, ryškiomis linijomis ir spalvomis – raudona, mėlyna ir neonine. Ramesni – kuria smulkiomis linijomis, pasitelkia pastelinius atspalvius, jų darbuose – daug erdvės ir šviesos.
„Kartais net uždaresni, santūrūs vaikai atsiveria kūryboje taip, kad nustebina ne tik aplinkinius, bet ir patys save”, – šypsosi mokytoja.
Kiekvienam amžiui – savas pasaulis
Vaikų amžius taip pat turi didelę įtaką jų kūrybai. 8–11 metų vaikai atviresni pokalbiams, jų darbuose dažnai vaizduojami šeimos nariai, augintiniai, gamta. Tokie kūriniai tampa tiltu į šeimos istorijas ir emocijas.
Vyresniųjų – paauglių darbuose žymiai dagiau sudėtingų psichologinių temų. Taip pat daug savo individualumo, išskirtinumo paieškų.
„Dailė jiems tampa scena, kurioje jaunuoliai drąsiai reiškia tai, kas „verda” viduje. Užsidarę gyvenime, piešiniuose jie– labai atviri. Kūryba jiems tampa savotiška išpažintimi – piešiniuose atsiranda daugiau dramos ir maišto bei protestų. Savo išgyvenimus jie slepia po neoninėmis spalvomis, dramatiškomis linijomis ir neįtikėtinais siužetais. Ir tai yra gerai, nes ne kiekvienas jaunuolis moka ar nori kalbėti apie savo jausmus. Ypač paauglystėje.”, – sako specialistė.
Laisvė reikštis, jausti, būti
Vaikystėje ir paauglystėje labai svarbu turėti erdvę, kurioje galima būti savimi, laisvai rinktis klysti ir bandyti iš naujo. Tokia erdve gali tapti dailės užsiėmimai, kurie, kaip ir bet kuri kita neformaliojo ugdymo veikla, suteikia tą laisvę. Vaikai ir jaunuoliai išdrįsta parodyti save, nebebijo išsiskirti, nebemato būtinybės slėptis telefonuose.
