Prasidėjus mokinių priėmimui į Vilniaus mokyklas tėvai, ypač ieškantys pirmosios mokyklos savo atžalai, susiduria su lig šiol viena sunkiausių užduočių – kaip parinkti savo vaikui tinkamiausią mokyklą.
Didelę patirtį turinti gimnazijos direktorė sako, kad mokyklos ieškančius tėvus galima suskirstyti į tris grupes, ir pasidalino savo patarimais, į kuriuos atsižvelgus tiek tėvų, tiek būsimųjų mokinių gyvenimas gali tapti lengvesnis.
„Visi mes esame skirtingi, bet visi norime geriausio savo vaikams. Kokia bus vaiko adaptacija mokykloje, emocinė savijauta ir net mokymosi rezultatai, labai priklauso nuo tėvų požiūrio“, – pastebi Irena Baranauskienė, „Saulės“ privačios gimnazijos direktorė, ir įvardija tris pagrindinius tėvų tipus bei patarimus kiekvienam iš jų.
Pirmasis tipas: „Duokite mano vaikui kuo didesnį krūvį“, arba Tėvai su itin dideliais lūkesčiais
Šiam tipui galima priskirti tėvus, kurie kelia savo vaikams itin didelius tikslus. Tai tėvai, kuriems vienas svarbiausių dalykų yra jų vaikų pasiekimai mokykloje. Nors jų vaikai dar tik mokosi sklandžiai reikšti mintis gimtąja kalba, jie jau nuo pirmos klasės pageidauja dvikalbio ugdymo programų bei daugelio kitų dalykų, kurie dar nėra tinkami pradinukui. Dažnai iš šių tėvų sulaukiame klausimo, ar tikrai jų vaikai mokykloje gaus didelį krūvį – manoma, kad tik tuomet pasiekimai bus aukšti ir atžala galės aplenkti bendraamžius.
Šios grupės tėvams labai svarbus net ir ugdymo įstaigos pavadinimas: manoma, kad jei mokykla vadinasi, pvz., licėjumi, tai iš karto reiškia aukštesnę kokybę. Iš šių šeimų dažniausiai jaučiame nerimą ir baimę, kas laukia jų vaikų ir kaip jie gyvens ateityje, jei per mažai ko nors išmoks.
Patarimas:
Save iš šio teksto atpažinusiems tėvams gimnazijos vadovė pataria „neperspausti“, nes jei vaikui kelsite pernelyg didelius lūkesčius, užaugęs toks vaikas gali turėti žemą savivertę, nemokėti pasidžiaugti sėkme, nesijausti saugus. Per dideli tėvų lūkesčiai, nors ir skatinami gerų norų, vaikui kelia įtampą, nuolatinį jausmą, kad jis per mažai stengiasi ir nėra toks, kokį jį nori matyti tėvai. Atrodytų, kad tai turėtų didinti motyvaciją mokytis, bet iš tikrųjų nutinka priešingai – motyvacija siekti rezultatų ilgainiui tik mažėja. Tai skatina blogai jaustis ir tėvus, kurie neretai pradeda dar labiau spausti vaiką, ir mokytojus. Taip susidaro užburtas ratas, kuris niekur neveda. Tad labai svarbu neskubėti, nereikalauti iš savo vaiko visko čia ir dabar – pajauskite savo vaiko individualius poreikius, pamiršę savo lūkesčius įvertinkite jo galimybes. Tuomet neretai pagerėja ne tik vaiko savijauta mokykloje, bet tarsi savaime ateina ir taip laukiami pasiekimai.
Antrasis tipas: „Ar mokykloje vis dar užduoda namų darbų?“ arba Tėvai, kuriems svarbiausia – nevaržyti vaikų laisvės
Šiam tipui galima būtų priskirti tėvus, kurie yra visiška pirmosios tėvų grupės priešingybė. Šie tėvai, rinkdamiesi mokyklą, neretai nustemba išgirdę, kad šiuolaikinėje mokykloje vis dar užduodami namų darbai, o vaikai privalo skaityti knygas ir užbaigti užduotis iki galo, net jei jos jiems neįdomios ar nepatinka. Šios grupės tėvus neramina mokyklos taisyklės ir nustatyta vidaus tvarka. Jie tai supranta kaip vaiko asmenybės varžymą ir pageidauja absoliučios pasirinkimo laisvės vaikui.
Šie tėvai dažnai klausia, ar jie galės pasirinkti norimus mokytojus savo vaikams (ir paprastai nori kuo jaunesnių), taip pat jie labai nustemba sužinoję, kad pamokų metu mokiniai sėdi mediniuose (nors ir moderniuose bei ergonomiškuose) suoluose – t.y. visai kaip jų laikais. Paklausus, kur vaikai turėtų sėdėti, jie atsako – galbūt ant sėdmaišių, sofų ar pufų.
Patarimas:
Šiai tėvų grupei I. Baranauskienė pataria pasvarstyti, ar jie tinkamai parengė savo vaiką mokyklai, ar būsimasis mokinys turi šeimoje ne tik teises, bet ir pareigas, ar geba derinti savo interesus su kitais, gerbia aplinkinius. Mokyklos lankymo pradžia – tai naujas etapas vaiko gyvenime ir tinkamiausias laikas taisyti padarytas klaidas, nubrėžti aiškias ribas, mokyti taisyklių, pagarbos, ugdyti atsakomybę ir kantrybę. Norint, kad vaikas mokykloje jaustųsi gerai, labai svarbu jam padėti suprasti, kad bendra veikla mokykloje turi savas taisykles ir jų privalu laikytis. Taip pat labai svarbu pasitikėti mokytojais – jie jūsų vaikui nori geriausio ir tik dirbdami vieningai su mokytojais galite padėti vaikui eiti tobulėjimo keliu.
Trečiasis tipas: Tėvai, kurie iš mokyklos tikisi nei per daug, nei per mažai, arba Kai laimi vaikas
Šiai grupei galima priskirti tėvus, kurie aiškiai žino, ko nori: rinkdamiesi mokyklą jie dažniausiai būna gerai išanalizavę įstaigos veiklą, susirinkę rekomendacijas, gerai pažįsta savo vaikus ir adekvačiai vertina jų galimybes. Šie tėvai geba greitai įvertinti esmę ir yra gera atrama vaikui, be to, puikiai sutaria su mokytojais (supranta, kad kiekvienas iš mūsų turime dirbti savo darbą), nes jų tikslai sutampa, o tada laimi vaikas. Atėję į pirmą susitikimą mokykloje šiam tipui priskiriami tėvai stengiasi išsiaiškinti, ar tikrai sutampa jų šeimos ir ugdymo įstaigos vertybės, kokia yra mokyklos vidaus tvarka, vertina darbą, atsakomybę, mokslą. Iš tokių šeimų atėję vaikai yra įpratinti dirbti, žino šeimos lūkesčius, yra savarankiškesni, laikosi taisyklių, yra empatiški, gerbia aplinkinius.
Patarimas:
Tokie tėvai, kaip pastebi gimnazijos vadovė, prieš atvesdami vaiką į mokyklą jau būna padarę didelį paruošiamąjį darbą visomis prasmės, tad ir jų vaikų adaptacija mokykloje būna kur kas sklandesnė ir greitesnė. Šių šeimų vaikai pasižymi aukšta saviverte, tolerantiškumu, o nuoseklus šeimos ir mokyklos bendras darbas sudaro puikias sąlygas ugdytis talentui. Vienintelis patarimas, kurį galima būtų duoti šio tipo tėvams – toliau tęsti tai, kas pradėta. Glaudus tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas yra pats tiesiausias kelias į laimingo, savarankiško ir atsakingo žmogaus ugdymą.
