Ankstukai Adomas ir Rokas rugsėjį švęs pirmąjį gimtadienį. Jų mama Vaida prisipažįsta, kad kartais nejauku pasakyti, jog vos sulaukus 4 mėn. (t. y. 1 mėn. koreguoto amžiaus) pradėjo mažylių primaitinimą, tačiau yra tikra, kad tai geriausia, ką galėjo pasiūlyti mažyliams. Vaikučių kelias į pasaulį buvo nelengvas, laimingi dvynių tėvai vadina berniukus auksiniais vaikais, kurie nėra turėję pilvo dieglių, beveik neverkia ir yra visiškai ramūs.
Nors Vaida sako, kad berniukai labai skirtingi, čia pat pripažįsta, kad sugebėjo maksimaliai pasilengvinti sau mamiškąją buitį, todėl berniukai užmiega vienu metu, leidžia mamai atsipūsti, nėra itin reiklūs dėmesiui. Ir nors sunkioji patirtis praeityje, Vaida prisipažįsta: sulaukusi „Tavo vaiko“ skambučio, vėl naktį grįžo į košmarus, kurie ištisus mėnesius vargino po mažylių atėjimo į pasaulį.
Karantininė nėštumo žinia
Pernai pavasarį Vaida su mama bei jos drauge svečiavosi Maltoje. Grįžtant oro uoste išsigando, kai pamatė miegančius žmones ir daugybę atidėtų skrydžių. Tai buvo pirmoji artimesnė akistata su koronaviruso padiktuota nauja realybe. Laimei, pačios skrydis atidėtas nebuvo, tad kovo 12-ąją laimingai pasiekė namus. Netrukus Lietuvoje paskelbtas karantinas, tad moteris atsakingai „prisidavė“ NVSC specialistams, pasijutusi šiek tiek prasčiau. „Kadangi parvykusiems iš užsienio buvo nurodymas izoliuotis, taip ir dariau. Pakilus temperatūrai, susisiekiau su NVSC, vėliau prasidėjo stiprus pykinimas. Buvau įsitikinusi, kad, matyt, virusas pakirto. Vienu metu tiesiog miegodavau, apsigobusi antklode, tualete, nes pykindavo po 12 kartų per dieną. Tuomet vyras pasiūlė, kad gal visgi reikėtų pasidaryti nėštumo testą. Pirmąkart nuėjęs į vaistinę pirkti nėštumo testo, jis neišdrįso. Supykau. Kai nuėjo antrąkart ir vaistininkė paklausė, kokio pageidautų, tepasakė, kad duotų visokių“, – pirmąsias prielaidas apie nėštumą prisimena Vaida.
Testai nudžiugino, mat rodė teigiamą rezultatą. O tuomet porai teko naujas iššūkis – prisibelsti iki ginekologo karantino sąlygomis. Kai pagaliau gavo šansą apsilankyti, gydytoja patvirtino 11 savaičių nėštumą ir po echoskopijos pasakė: „Žinokite, du tai tikrai, bet tiksliau pasakysiu pirmadienį.“ Namo Vaida važiavo verkdama, galvodama: o kas jei ne du, o keturi? Pati sako jautusi, kad laukiasi dvynukų, nors tarp artimųjų ir giminėje jų nėra. Todėl gydytojos žodžiai dėl dviejų nenustebino. Atėjus pirmadieniui, po išsamesnės echoskopijos patvirtinta, kad bus dvyniai, tačiau Vaidai nurodyta dėl sudėtingo nėštumo kas antrą savaitę lankytis Kaune.
Kaunas–Klaipėda – kas dvi savaites
Tada prasidėjo linksmieji kalneliai: kadangi abu dvyniai augo vienoje placentoje ir nėštumas buvo laikomas sudėtingu, kaskart, atvykus į Kauną, pora girdėdavo vis skirtingą informaciją. „Vieną kartą sako – viskas gerai, kitą – teks važiuoti į Švediją (kur atliekama operacija, kad dvyniai augtų tolygiai), mat nustatytas transfuzijos sindromas. Vyras turėjo nepanaudotą kelto bilietą, kurį planavome pakeisti bilietais į Švediją, jau buvome susitaikę su mintimi, kad grįžę vėl turėsime izoliuotis, ir tada mums medikai sako, kad dar reiktų luktelėti, nes tarp vaikiukų 27 proc. skirtumas (pavojinga riba yra 30 proc. dvynių svorio skirtumas)“, – prisimena moteris. Ji sako nuolat buvusi uostamiesčio ir Kauno medikų priežiūroje. Pati nėštumo metu baisiai ištino, tad vos įkišdavo koją į dviem dydžiais didesnius nei įprasta batus.
Savo suplanuotų simbolinių vestuvių išvakarėse apsilankė pas medikus ir buvo nuspręsta trejetui dienų paguldyti dėl išsamesnio ištyrimo Kaune. Tad netrukus po šventinės vakarienės ir vedybų fotosesijos botanikos sode buvo paguldyta į Kauno klinikas, kuriose planuotos trys dienos virto ištisais trimis mėnesiais. Moteriai nustatyta daug nėščiųjų pavojaus indikacijų – preeklampsija, gestacinis diabetas ir daug kitų.
Manė, jog nebelaiko šlapimo
Begulint klinikose, moters būklė pagerėjo, praėjo tyrimai ir kai jau ją buvo pažadėta išleisti namo, lyg tyčia atėjo tyrimų rezultatai, kad baltymo norma viršijama net 6 kartus. Teko nustumti šalin nuosavo verslo planus ir likti medikų priežiūroje. Vieną dieną moteris pajuto, kad per kojas bėga vanduo. „Palatos kaimynės miegojo, o man taip gėda buvo, pamaniau, kad nebelaikau šlapimo. Pakilau ir ant grindų šliūkštelėjo vanduo. Tuomet šoko ištikta paspaudžiau mygtuką, atlėkė personalas, mane pasodino į ratukus, o aš atsimenu, kaip nejauku: mane veža, vandenys bėga, o iš paskos valytoja eina su šluota valydama. Tuo metu mano nėštumui buvo 29 savaitės. Visa drebėjau, tačiau po apžiūros buvau sugrąžinta į palatą, mane patikino, kad gimdymas neprasidėjo, patarta stebėti savo situaciją pačiai, mažiau vaikščioti, o kai klausiau, ar vaikiukams nepritrūks vandenų, patikino, kad viskas gerai, atsigamina vandenys ir nebūtina per parą nuo vandenų nubėgimo pagimdyti, gali būti ir po dviejų savaičių“, – prisimena dvynukų mama.
Tuomet sakė nenorėjusi nei valgyti, nei gerti, keletą dienų bijojo ką nors įsidėti į burną, kad nereikėtų eiti iki tualeto, nes, vos dedant žingsnį, tekėdavo vandenys, tad jausdavosi nejaukiai. Kadangi palatos kaimynės keisdavosi dažnai ir naujokėms vis kildavo klausimų, moteris sako besislėpusi po antklode, kad tik niekas nekalbintų ir nedrumstų ramybės. Sako visas tas dienas jautusi maudimą, tačiau buvo tikinama, kad viskas kontroliuojama. Kai eilinės apžiūros metu vienas rezidentas pasiūlė nuvežti ją į gimdyklą pasakęs: „Man atrodo, jai tikrai skauda. Šiandien gimdykloje nėra eilių, laisviau, pabus, jei ne – vakare parsivešime“, Vaidai tepasakė pasiimti telefoną ir vandens – vis tiek netrukus sugrįš į skyrių. Visi daiktai liko palatoje.
Gimdote!
Kai į gimdyklą sugužėjo daugiau nei 10 specialistų, buvo atvežti inkubatoriai, Vaida paklausė, kas čia vyksta, ir išgirdo: „Gimdote.“ Pati sako visą nėštumą žinojusi, kad vaikiukai netaisyklingoje padėtyje, vienas ant kito, todėl galvojusi, kad pasaulį jie išvys po cezario pjūvio operacijos. „Sakau jiems: bet man sakė, kad negimdau. O kaip čia bus? Aš pati? Akušerė patikina, kad mažyliai puikiai įsitaisę ir startui pasiruošę, man stresas begalinis. Prašau ko nors nuo skausmo, sako – per vėlu. O įdomiausia dalis, kad visame tame sąmyšyje man dar bando paimti kraujo iš venos. Kai vienas gydytojas aiškina, kad jau stumti reikia, kažkas dar bando pataikyti man į veną ir prašo nejudėti. Absoliučiai tragikomiška situacija. Kiek kankinausi – nežinau, vieną šiaip ne taip išstūmiau, antras – daug lengviau, nes jau suvokiau, kaip elgtis. O tada man dar sako – stumk. O man prieš akis ta gydytoja, kur sakė: „Na, du tai tikrai“, galvoju: tai kas dabar – du pagimdžiau, negi trečias? Uf, tada paaiškina, kad placentą irgi reikia pagimdyti. Ačiū Dievui“, – savo gimdymą prisimena Vaida. Tiesa, ant krūtinės mažylių jai neuždėjo, jie skubiai nunešti į sterilią aplinką, o mamai leista pamatyti vos akies kampučiu, išvežant juos į Intensyvios terapijos skyrių. Mama sako tąkart net neatsimenanti, ar jie verkė gimę.
Mama išdavė paslaptį
Adomas gimė 1 482 g, Rokas – 1 220 g. Nustatyta, kad bevandenis laikotarpis truko 87 valandas, tačiau daugiau klausimų prašyta neuždavinėti, ypač „kas būtų, jeigu“. Dar nėštumo metu Vaidai teko išgirsti įvairių replikų, pavyzdžiui: „Nesitikėk, kad viskas jau čia gerai, jei pavyks išsaugoti vieną, bus labai gerai. Ir antras klausimas – ar bus sveikas?“ Vis dėlto šiandien šeima džiaugiasi, kad tam, kuriam prognozavo neateiti į šį pasaulį, puikiai sekasi aplenkti brolį.
„Kai pagimdžiau, paskambinau savo mamai, bet tik tada ji turėjo drąsos man pasakyti, ką aš pati žinojau nuo paauglystės, nes apie tai buvo prasitarusi močiutė. Mano mama taip pat buvo pagimdžiusi ankstuką, tiesa, anuomet 24 savaičių mažyliai beveik neturėjo šansų išgyventi, todėl jei mirdavo, praėjus vos kelioms valandoms po gimimo, dokumentuose buvo įrašomas persileidimas. Būtent tokią patirtį buvo išgyvenusi mano mama, todėl anūkų gimimą ji su kolegomis paminėjo ir sveikinimus, tapus močiute, priėmė tik tuomet, kai jau mes su mažaisiais vykome namo“, – prisimena Vaida.
Iššūkiai, ašaros, košmarai ir sustojęs kvėpavimas
Adomo ir Roko mama sako pirmosiomis dienomis jautusi didžiulę įtampą, niekaip nepavykdavo nusitraukti pienuko, o tas lašelis išspausto priešpienio sudžiūdavo neatneštas dar iki reanimacijos. Ašarų būta labai daug. Naktiniai košmariški sapnai tęsėsi kelis mėnesius ir niekaip neapleido.
Nors po kelių dienų Intensyvios terapijos skyriuje mažyliai, maitinami per zonduką, su inkubatoriais buvo atvežti į palatą, taip trokštos ramybės mamai tai neatnešė. Vos po kelių valandų ji pastebėjo, kad 100 proc. deguonies rodę aparatai staiga ėmė kristi, siekė vos 30 proc. Skubiai iškvietusi personalą, mama prisimena panikos minutes, kai atrodė, kad Adomas miršta jos akyse – nekvėpavo, nejudėjo. Uždėjus deguonies kaukytę, pradėjo kilti deguonies rodikliai. Nuo tos akimirkos Vaida bijojusi net užsnūsti, vos supypsėjus aparatams, puldavo tikrinti, ar viskas gerai: „O jie pypsi nuolat, net jei viskas gerai. Be galo išvargau. Kartais neatsimindavau – pamaitinau mažylius ar ne, miegoti bijojau, užsnūdusi nesuprasdavau, kiek laiko praėjo.“ Visa laimė, kad broliai buvo labai ramučiai ir ėjo stipryn. Tad po poros savaičių buvo perkelti iš inkubatoriaus į šildomas loveles, vėliau – į paprastas. Kai pasiekė 34 savaičių amžių, po išsamaus instruktažo, ką daryti, iškilus kritinei situacijai, Adomas, būdamas 2 300 g, o Rokas – 1 900 g, pagaliau išleisti namo.
Nepriekaištingi vaikai
Tėtis ketino mėnesį pabūti namie ir pagelbėti Vaidai su dvynukais, tačiau jau po savaitės pora pamatė, kad dviem namuose nėra prasmės būti, nes moteris puikiai ir viena susitvarkė: sūnūs valgė puikiai, miegojo tobulai, o verksmą, labiau panašų į zirzimą, tėvai išgirsdavo tik tada, kai jie imdavo trinti akytes ir norėjo miego. „Nebijau sakyti, kad pati pasidariau taip, jog man būtų patogu ir neapsikraučiau. Neturiu pakankamai rankų, kad abu vienu metu galėčiau nešioti, tad net kai imdavo zirzlioti, nepuldavau iškart bėgti raminti. Kartais tų poros minučių užtekdavo, kad užmigtų savarankiškai. Net kai ateidavau, nepuldavau kelti ant rankų, paimdavau abu už rankyčių, paglostydavau, pašnekindavau, todėl drąsiai galiu sakyti: turiu neįnoringus, meilius ir labai gerus vaikus. Nesu pavargusi, viską suspėju. Kartais baugu kam nors pasakyti, visokių reakcijų būna, kai pasakau, kad primaitinimą su gydytojos leidimu pradėjome keturių mėnesių ir sekasi puikiai. Taigi, kiekvienam vaikui ir kiekvienai mamai savas kelias. Ir mūsų yra toks: mielas, tikras ir artimas“, – pokalbį pabaigia Vaida.
