Kiekvieną dieną tėvai susiduria su pasirinkimu: kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, kokį priimti sprendimą, kad jis būtų geriausias jų vaikui ir jiems patiems. Tačiau egzistuoja nematomų kliūčių, kurios trukdo priimti tinkamus sprendimus ir džiaugtis motinyste bei tėvyste. Trys patarimai tėvams, kad gyvenimas nuo šiandien būtų gražesnis.
Nenorėkite būti tobuli tėvai
Adelei vos dveji metukai, tačiau ji žino, ką reiškia turėti tobulą mamą. Nuo gimimo Adelė išbandė kelias rūšis medžiaginių ekologiškų sauskelnių („Juk tai sveikiausia”), sulaukusi trijų mėnesių pravėrė pirmosios muzikos mokyklėlės kūdikiams duris („Muzika nuo kūdikystės lavina klausą, vaiko kalbinius gebėjimus”), o namuose jos laukia visas glėbys lavinamųjų žaislų, kuriuos rūpestinga mama parsiuntė iš užsienio internetinių parduotuvių („Lietuvoje juk tokių nėra”). Adelės mama visą savo laiką skyrė mažylės priežiūrai, paskui – ir lavinimui, be to, nenorėdama būti tik „perekšle mama”, reguliariai skirdavo laiko ir sau – draugėms, parduotuvių aplankymui, manikiūrui ir vakarienei dviese su vyru restorane. Moteris perskaitė daugybę knygų, internetinių mamų forumų, ieškodama atsakymo į klausimą, kaip būti geriausia mama savo vaikui. Ji vis nuolat kažką darė, bet jautė, kad tai dar ne viskas, kad ji galėtų dar geriau, ir kad tobula mama savęs dar nepavadintų.
Tobuli tėvai yra tikra nelaimė vaikui, vien todėl, kad jie… nėra tobuli. Tobulų žmonių nebūna („nobody is perfect“). Tokius tėvus būtų galima apibūdinti kaip linkusius į perfekcionizmą, norinčius visada viską atlikti idealiai. Savo vaikui jie visada nori suteikti tai, kas jų nuomone, yra geriausia: geriausias išsilavinimas, geriausia mokykla, geriausia užklasinė veikla, geriausi draugai ir t.t.
Su tokiais tėvais augančiam vaikui yra nelengva ir neretai baigiasi visam gyvenimui gautu nepasitikėjimo ir nepilnavertiškumo jausmu: „aš nesugebu”, „nepateisinau vilčių”, „aš klystu”. Psichologai jau seniai yra pastebėję, kad tobula mama nėra tai, ko reikia vaikams. Normaliai vaiko raidai reikia pakankamai geros mamos ir tam tikros dozės nesėkmių.
Klaidų nedaro tas, kas išvis nieko nedaro. Vaiko auklėjimas – kūrybiškas, dažnai spontaniškas procesas, kurio subtilybių iš anksto nenumatysi ir nesuplanuosi. Jo metu klaidų neišvengiama, ir tai yra normalu. Pripažinus klaidas ir jas išsprendus kūrybiškai bei konstruktyviai, vaiko auklėjimas taps daug įdomesnis ir malonesnis, negu nuolatinė įtampa viską padaryti “tobulai”.
Nedarykite už vaikus to, ką jie gali patys
Vincentui penkeri metai, jis – šeimos pagrandukas, turintis 13 ir 16 metų seseris. Kai buvo visai mažas, Vincukas dažnai sirgo, dėl laringito priepuolių ligoninėje gulėjo daug kartų. „Mano ligoniukas”, – taip mama neretai pavadindavo savo sūnų. Vincentas šeimoje mėgaujasi ypatingu statusu, vyresnės sesės mažiau reikalauja tėvų dėmesio, tad visas jis skiriamas mažėliui: ir vakarais skaitomos pasakos, ir stalo žaidimai vakarais, ir pramogos savaitgaliais organizuojamos taip, kad „Vincui būtų įdomu”. Vincui mama padeda apsiauti batus, užsisegti paltą, kloja lovą rytais ir panešioja ant rankų, kai jis pavargsta. Vinco pusseserė Guoda – beveik jo bendraamžė. Ji – vienintelis vaikas šeimoje, tačiau ne pagal metus brandi. Savarankiškai apsirengia, įsipila vandens, kai nori atsigerti ir neprašoma grįžusi iš lauko prausiasi rankas. Susidūrusi su kliūtimi, Guoda pirmiausia bando ją įveikti pati, tuo tarpu Vincas nė nemėgina – juk šalia mama, kuri ir neprašyta ateis į pagalbą.
Pernelyg didelis vaiko saugojimas, globojimas šiais laikais pasitaiko išties dažnai. Tėvai, norintys vaiką apsaugoti nuo visų galimų pasaulio nemalonių, neretai augina jį lyg šiltnamyje – padarydami už jį tai, ką jis pats lengvai sugebėtų, nesuteikdami jam veiksmų ir minčių laisvės.
Be abejo, tėvai geriausiai pažįsta savo vaikus ir, žinodami jų silpnybes, gali pasaugoti juos nuo galimos grėsmės, tačiau vaikai nusipelno mūsų pasitikėjimo. Vaikas turi pats pažinti aplinkinį pasaulį, galbūt, kartais klysdamas ir vėl bandydamas, tačiau pats. Tai būtina jo sveikos raidos sąlyga. Bandydamas savo galimybes vaikas didina pasitikėjimą savimi.
Būkite nuoseklūs ir nekeiskite susitarimo
Trejų metų Kamilės mama su dukryte apsilankė profilaktinio pasitikrinimo pas akių ligų gydytoją. Mažylės akys sveikos, kitą vizitą gydytoja paskyrė prieš mokyklą. Mama nepraleido progos pasikonsultuoti su gydytoja dėl televizoriaus ir telefono naudojimo – kiek laiko leisti vaikui būti prie šių prietaisų? Gydytoja tik patvirtino tai, ką Kamilės mama buvo girdėjusi – ikimokyklinio amžiaus vaikams geriausia prie telefono, televizoriaus ir kompiuterio iš viso praleisti iki valandos. Tarkim, jei pusvalandį žiūrėjo filmuką per televizorių, dar galima leisti 15 minučių pažaisti telefonu ir kompiuteriu. Moteris grįžo namo nusiteikusi laikytis šių rekomendacijų. Vyras, išklausęs jos nuomonę, nei pritarė, nei prieštaravo. Paprastai ryte nubudus, mama įjungdavo TV, ir kol gamindavo pusryčius, mažylė jį žiūrėdavo. Savaitgaliais šis laikas pailgėdavo kone kelis kartus, nes ryte visi kanalai rodo animacinius filmukus vaikams. Išmanusis telefonas būdavo duodamas tada, kai mama norėdavo su kuo nors pasikalbėti telefonu, pabūti prie kompiuterio ar automobilyje kur nors važiuojant. Pirmą dieną laikytis nusistatymo buvo nesunku, nors mergaitė ir prašė įjungti televizorių vėliau, tačiau jau po savaitės pasiryžimas išblėso. Sunku buvo riboti laiką, kai buvo susiformavę kiti įpročiai, be to, mama neatsilaikė Kamilės zirzimui ir norui gauti tai, ką ji buvo pratusi gauti kasdien.
Būti nuosekliems, laikytis duoto žodžio, rasti sutarimą su antrąja puse, kad abiejų mintys ir auklėjimas būtų vieningas yra iš tiesų nelengva užduotis. „Na, gerai, nusileisiu, bet tik šį vienintelį kartą”, – dažniausiai galvoja mama ar tėtis, laužydami savo pačių sukurtas taisykles. Tačiau po šio „vienintelio” karto ateina kitas „vienintelis”, ir dar, ir dar…
Vieną dieną tėvai aprėkia vaiką už jo poelgį, kitą dieną to tarsi nepastebi. Jie grasina, kad „jeigu taip, tai…”, tačiau niekada neįvykdo savo pažado. Vaikas labai greitai pastebi tokį tėvų elgesio nenuoseklumą, ir tai turi neigiamos įtakos jo pasaulėžiūros formavimuisi. Vaiko elgesys turi turėti aiškias ribas, svarbu, kad įvykdžius reikalavimus, jis būtų pagirtas, neįvykdžius jų, žinotų, kokios loginės pasekmės jo laukia. Tėtis ir mama turi būti vieningi ir nuoseklūs. Nustatant elgesio taisykles, reikia nepamiršti, kad jos turi atitikti vaiko amžių, negali būti per griežtos. Vaikui augant, ribos turi būti peržiūrėtos – juk kas tiko dvimečiui, nebūtinai tiks ketverių ar vyresniam vaikui.
