Mums parašiusi mama Vilija važiuodama gimdyti antrojo vaikučio, nė neįtarė, kokie išbandymai jos laukia. Atviras, nuoširdus ir kitus tėvus drąsinantis mūsų skaitytojos laiškas.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!
Pirmieji gimdymo ženklai
Antrasis nėštumas buvo visiškai sklandus. Kai laukiausi pirmojo vaikelio, tinau, kilo aukštas kraujo spaudimas, priaugau labai daug svorio. Šį kartą viskas ėjosi lyg sviestu patepta, jaučiausi gerai, netinau, buvau aktyvi, lankiau baseiną, sveikai maitinausi, visi tyrimai buvo geri.
Kai nėštumui jau buvo 38,5 savaitės vieną dieną pajaučiau, kad kažkas lyg vyksta. Bet kadangi pirmas gimdymas buvo skatintas, o nieko labai neskaudėjo, tai dar nuvykau į kirpyklą, sutvarkiau kitus reikalus. Bet kai vakare vyras pasiūlė pažiūrėti kokį nors filmą, pasakiau, kad geriau eisiu pailsėti dėl visa ko…
Naktį pabudau nuo reguliarių sąrėmių, kurie kartojosi maždaug kas 7 minutes. Vyrui pasiūliau važiuoti, kad patikrintų, jei dar bus ne laikas, grįšime namo. Palikome pirmą sūnų seneliui ir išvažiavome.
Kol priimamajame užsimiegojusi sesutė pildė dokumentus, aš vaikštinėjau ir kvėpavau. Užmečiau akį į laikrodį – sąrėmiai kas tris minutes. Akušerė nuvedė į gimdyklą, paruošė mane ir klausia, ar norėsiu nuskausminimo. Atsakiau, kad nežinau, jei atsidarymas dar tik kokie 4 cm, tada norėsiu turbūt, nes jau suriesdavo stiprokai. Akušerė patikrino kaklelį ir visa tik persimainiusi, sako: “Vaikeli tu jau gimdai, gimdos kaklelis visiškai atsidaręs”. Ji greit padėjo kažkokius popierius į šalį, užsirišo prijuostę ir liepė stumti. Beje, vyras, kol man tikrino, buvo išėjęs už durų. Jaudinosi, nes pirmas gimdymas buvo ilgas ir sunkus, jam buvo sunku, kad negali padėti. Kai išgirdo, kad jau gimdau, labai nustebo ir apsidžiaugė, kad nereiks kentėti žiūrint į besikankinančią žmoną. Po trijų stūmimų pajutau nerealų palengvėjimą ir pamačiau mūsų gimusį sūnelį. Apėmė neapsakoma euforija. Tai supras tik gimdžiusios moterys.
Susirūpinę medikų veidai
Tik kažkodėl akušerės veidas buvo sunerimęs ir nedavė man sūnelio ant krūtinės, nors prieš tai žadėjo, kad duos. Supratau, kad kažkas ne taip… Greit atlėkė vaikų neonatologai (nežinau, kada spėjo juos iškviesti), apžiūrinėjo sūnelį, kalbėjo kažką apie judančias kojas. Nesupratau, kas vyksta – kaip gali nejudėti vaiko kojos???
Visą gimdymą priėmė šauni akušerė, paskui atėjo budėjusi gydytoja, aš jos paklausiau, kas negerai? Ji, rinkdama žodžius, pradėjo sakyti, kad vaikelis gimė su atviru stuburu ir šleivom pėdutėm, kad reikės chirurgų pagalbos. Man, dar vis apimtai hormonų sukeltos euforijos, viskas neatrodė labai blogai. Gaila, kad reiks chirurgų pagalbos, bet nieko tokio, ištversime. Vaikelį supakavo, davė man pabučiuoti ir išnešė į Naujagimių intensyvios priežiūros palatą. Kol atsigavau po gimdymo, kalbėjau su akušere visa pakylėta, bet akušerės akyse ir balso tembre jaučiau užuojautą ir nerimą. Nesupratau kodėl, juk viskas bus gerai…
Kitą dieną atvyko neurochirurgas ir pradėjo pasakoti, kas yra mūsų ką tik gimusiam vaikeliui. Jis gimė su Spina Bifida, t.y. nervinio vamzdelio defektu. Jį reikės operuoti tuoj pat, t. y., pirmą gyvenimo parą. Vėliau, ko gero, prasidės hidrocefalija, nežinia, ar jis galės vaikščioti, nes jo pėdutės yra paralyžuotos, jis visą gyvenimą turės šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimų. Klausiau ir man žemė slydo iš po kojų. Nepamenu, kaip grįžau į palatą, kaip drebančiu balsu ir rankom skambinau vyrui. Tą akimirką atrodė, kad gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu. Niekas neplanuoja neįgalaus vaiko… Visi tyrimai buvo puikūs, jaučiausi puikiai. Kodėl??? Šis klausimas kilo ir kilo. Paskui vyras uždraudė kelti sau šį klausimą, nes jis visiškai beprasmis. Supratau tai, bet vis tiek klausiau, kodėl, kodėl mums, už ką?
Širdyje buvo gedulas, gedulas sveiko vaiko ir gedulas visam būsimam mano ir mūsų šeimos gyvenimui. Neįsivaizdavau, kas dabar mūsų laukia. Tiksliau, įsivaizdavau viską labai niūriom spalvom. Nežinojau, kaip žiūrėti į tą vaikelį, kaip jį glausti ir kaip mylėti.
Be viso šito, slaugytojos, kurios prižiūrėjo vaikelius inkubatoriuose, buvo tikrai grubios. Kai nelabai pavyko pirmom dienom nusitraukti priešpienio, pasakė: „Gal tu nevark dėl tiek…” Ir su tokia pašaipa visada žiūrėdavo į tuos atneštus kelis lašelius priešpienio. Vieną kartą su pasišaipymu man pasakė: „Mažai pas tave to pieno, nieko čia nebus”. Ėmiau ir pratrūkau intensyvios priežiūros naujagimių palatoje. Verkiau balsu ir šaukiau, kad iš kur bus pas mane to pieno, kai tiek streso išgyvenu, o jūs dar šaipotės. O aš net neabejojau, kad žindysiu, nes pirmą vaikelį maitinau iki 1,5 metukų. Dar kitą dieną, kai atėjau pas savo mažylį vėl su keliais lašais priešpienio, girdėjau, kaip kabinete kita sesutė specialiai garsiai, kad aš girdėčiau, pasišaipė iš manęs. Buvo labai labai liūdna, nes gi nei viena mama savo noru čia neguli. Visos, jei tik galėtų, važiuotų namo po trijų dienų, deja…
Mes gulėjome ligoninėje mėnesį. Mažylį operavo pirmą parą, paskui po savaitės operavo galvytę ir įdėjo šuntą, nes prasidėjo hidrocefalija. Po pirmos operacijos paprašiau, kad leistų man vaikelį pridėti prie krūties, nes žinojau, kad tada turėtų susitvarkyti visi reikalai su žindymu. Kaip aš apsidžiaugiau, kai tik pridėtas prie krūties, jis gražiai ir stipriai ėme žįsti. Tačiau svorio priaugdavo sunkiai. Ligoninėje gi svarbu sverti, kiek suvalgė, kiek pasišlapino, kiek priaugo. Tai vargino. Norėjau tiesiog glausti vaiką prie krūties, leisti jam žįsti, kiek nori ir kada nori, ir taip pamažu svoris augtų. Kai gydytojai pamatė, kad vaikas sunkiai priauga svorio, liepė primaitinti mišinuku. Jis visus bandytus mišinukus išvemdavo. Tada į skranduką įvedė kateterį, per kurį supildavo mišinuką. Bet vaikas žviegė, nes mišinukus išvemdavo, o krūties žįsti su kateteriu burnoj negalėjo. Pasikviečiau sesutę ir paprašiau išimti tą daiktą, nebegaliu klykdyti vaiko. Nelabai norom, bet išėmė. Tada visą naktį miegojom su mažyliu kartu ir jis vėl gražiai žindė krūtį. Pieno atsirado labai sunkiai, nes buvo daug daug streso, upeliai ašarų. Tačiau pamažu, pamažu, sūnelis priaugo svorio, pagijo po visų operacijų, ir gavom leidimą važiuoti namo.
Ypatingų vaikų pamokos tėvams
Dar kelis mėnesius negalėjau džiaugtis vaiku, nes visą vietą širdyje užėmė didžiulis didžiulis nerimas. Gal tik po pusės metų pradėjau džiaugtis savo mažyliu. Dabar jam tuoj bus 1,5 metukų. Visi vadina jį šypsenėle. Tai labai meilus, visada besišypsantis, žavus vaikas. Jis dar tik mokosi stovėti, vis dar nežinome, ar jis galės vaikščioti.
Per savo trumpą gyvenimą jis jau turėjo 4 operacijas, iš kurių trys – galvytės. Turbūt turės dar ne vieną operaciją… Taip, jo gyvenimas bus pilnas iššūkių, tačiau juk kiekvienas iš mūsų su jais susiduriame. Pati aš per šiuos pusantrų metų patyriau labai labai daug, pamačiau daugybę kitų gyvenimo spalvų, sutikau daug nuostabių žmonių ir visa tai šio, ypatingo vaikelio dėka.
Labai norėčiau apkabinti kiekvieną mamą, kuri jau augina neįgalų vaikelį ar dar tik sužinojo, kad tokį turės, ir pasakyti, kad viskas bus gerai… Tikrai…
Pamenu, kaip iš pradžių visi, norėdami paguosti, sakė, kad vėliau suprasiu, kodėl Dievas atsiuntė tokį vaikelį. Pykdavau. Nes nenorėjau suprasti, norėjau gyventi ramų gyvenimą ir nepažindama kitų gyvenimo spalvų.
Tačiau dabar jau žinau, kad viskas būna taip, kaip turi būti ir viskas vyksta su kokia nors priežastimi.
Vilija
