Mamos laimę tikrai galima nupirkti už pinigus! Na bent man džiaugsmo padaugėjo namuose atsiradus keliems pagalbininkams, padėjusiems mudviejų su Augustu kasdienybėje.
Sutinku su nuomone, kad didesnioji dalis vaikų parduotuvėse siūlomų įvairiausių kūdikiškų įrenginių labiau sukurta mamoms, o ne jų atžaloms. Tačiau čia tikrai nieko bloga – juk kai laiminga mama, laiminga visa šeima!
Ir tikrai, jei ne šie keli dalykėliai, būčiau buvus kur kas dažniau nepatenkinta, kad ko nors nespėjau ar negalėjau.
Nesiūlau jų primygtinai – būtų protingiausia prieš perkant juos išbandyti – gal kūdikėlį auginanti draugė galėtų ką paskolinti kelioms dienoms? Mažieji jau nuo ankstyvų dienų skiriasi savo norais ir poreikiais.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Iki ašarų jautri šiaulietės išpažintis, kodėl ji ryžosi įsivaikinti mergaitę
Kas nutinka, kai mama ir tėtis skirtingai auklėja vaiką
3 originalios idėjos švenčių stalui
Taigi, kam aš esu dėkinga už savo prašviesėjusią kasdienybę.
Gultukas šiandien tarnauja tik kaip tokia “tramdomoji priemonė” man maudantis – prisegu kėdutėje Augustą, pasistatau šalia ir va šitaip galiu pasimėgauti rytinio dušo malonumais! Žinoma, mažojo kantrybė ne begalinė, bet trumpam jį sulaikyti galima. O kiek pyragų iškepta, vakarienių padaryta kėdutės dėka, kai Augustas dar nebuvo toks mobilus! Įtaisydavau mažąjį šalia virtuvėje, ir šis neprieštaraudamas stebėjo virtuvines mamos raganystes. Gultukas – puikus reikalas, dažniau atlaisvinantis mamos rankas.
Nešynė taip pat tapo geru pagalbininku buityje – įsodini mažiuką, šiam šilta, jauku prisiglaudus ir dar nepaprastai įdomu stebint, kai mamos rankos gamina maistą, siurbliuoja ar šluosto dulkes. Nešynė labai pagelbėdavo dar ir tuomet, kai pasivažinėjimų metu – kaip taisyklė – atsiduriam tolimiausiam taške nuo namų, mažasis atsibunda, pradeda priekaištauti, o nusiramina vieninteliu būdu – nešamas rankose. Ir tie keli kilometrai, viena ranka laikant mažąjį, kita stumiant vežimuką, ne itin malonus pasivaikščiojimų būdas.
Lavinamąjį kilimėlį pirkau nelabai tikėdama jo nauda, bet šio dėka mažasis pradėjo vartytis! Augustui buvo kokie 4 mėnesiai, kai kokį kartą kitą per dieną ant vieno ar kito šoniuko apsiversdavo. Tik tobulėti šiuo klausimu nesiskubino – tų kelių kartų per dieną jam pilnai pakako. Ir kaip mes išsižiojom, kai paguldėm jį ant kilimėlio! Tą patį vakarą, paakintas aplinkui sukabinėtų žaislų, atrado vartymosi džiaugsmą ir per vakarą išnaudojo kokių kelių savaičių apsivertimų limitą. Tiesa, kilimėlį mažasis užmiršo, kai pradėjo ropoti. Tačiau aš šitam išradimui liksiu labai dėkinga!
Maniežą įsigijome visai nesenai, ir tik todėl, jog savaitę reikėjo pagyventi ne namuose, o Augusto lovelės išrinkinėti ir vėl atgal dėlioti nenorėjom. Na taip, po šio trumpo persikraustymo maniežas stovi nenaudojamas, tačiau nei kiek nesigailiu jo įsigijusi – prireikus kur išvažiuoti su nakvyne, nereikės mažojo svetimoje lovoje apkamšinėti kalnu pagalvių ar kas dešimt minučių tikrinti, ar tik netyčia per miegus nepradėjo vartytis.
Augustas turi du vežimus – sportinuką, kuris kiek didokas, tad naudojamas pasivaikščiojimams aplink namus ir automobilinį vežimuką – skėtuką. Ir šitas sprendimas – turėti vežimuką automobilyje – labai palengvino kasdienybę. Nes atrodydavau gan komiškai vienoje rankoje laikydama Augustą, o kita bandydama sulankstyti vežimuką – po kiekvieno ižvažiavimo reikėdavo jį pargabenti į namus. Žinoma, skėtukui iki zipio patogumo atžvilgiu dar labai toli, bet skėtukas mums jau pasitarnavo atostogų metu, į kurias leidomės lėktuvu.