“Man nėra laiko net dantų išsivalyti!” – pasiskundė viena kūdikio mama, kai dar tik laukiausi Augusto. Ir tai buvo tik viena iš keliolikos mamų, vienas iš tūkstančių skundų, kuriais motinystės paragavusios moterys trumpai anonsuodavo, kas manęs laukia. Bus blogai – tuo buvau įsitikinusi.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!
Ir tokios mamos, man dabar atrodo, tikrai prisideda prie prastos demografinės situacijos.
Bent aš, pasiklausiusi kone kas antros kalbų apie tai, ką reiškia auginti vaiką, bene pasigailėdavau, kad išvis nusprendžiau jų turėti. O jei bent kelias būčiau sutikusi iki planuojant tapti mama, turbūt tuos planus būčiau atidėjusi neribotam laikui.
Nebus laiko, nebus ramybės, nebus miego, nebus kavos pertraukėlių, nebus mėgstamų žurnalų, nebus pietų, nebus pagulėjimo karštoje vonioje, nebus vakarojimų mieste. Tokius ir panašius skundus išgirsdavau. O po jų dažniausiai sekdavo: “Bet vis dėlto būti mama – pats nuostabiausias dalykas!”
TAIP PAT SKAITYKITE:
Įspūdingas eksperimentas: vyrų reakcija pajutus gimdymo skausmus
Ar tikrai gimus vaikui, giminėje kažkas miršta?
Ir čia visai sutrikdavau. Išgirdus šimtą su trupučiu verkšlenimų, baksnojant į tą nekalto žvilgsnio padarėlį, guguojantį vežimėlyje, sunkiai pavykdavo patikėti tuo geru žodžiu. Vienas nekonkretus privalumas neatpirkdavo tų šimto su trupučiu išvardintų minusų.
Ir vienu metu, kai susidūrimų su tokiomis mamomis padažnėjo, mano nusiteikimas motinystei buvo toks: “Taip, bus blogai. Mažiausiai metams turėsiu pamiršti savo poreikius, norus, planus, miegą naktimis, virtuvės eksperimentus, galiausiai santuoką, ir tą. Bet juk vaikai kada nors užaugs, ar ne?”
Gimė Augustas. Pirmų akimirkų, pirmų dienų džiaugsmas – žodžiais neapsakomas jausmas. Tik supratau, kad ir kokie rūpesčiai manęs laukia auginant šį mažą padarėlį, nei vienas jų nebesvarbus.
Ir vis dėlto. Tų rūpesčių – šimtus kartų mažiau nei maniau, kur kas mažiau nei tos mamos apie juos kalbėdavo.
Praėjo mėnuo, du – nebaisu. Yra laiko ir sau, ir buičiai, ir svajonių įgyvendinimui.
Praėjo pusmetis – vis dar nebaisu. Sakyčiau, tik paprasčiau!
Nėra blogai net ir likus pusantro mėnesio iki pirmojo Augusto gimtadienio.
Ir šiandien jau drąsiai galiu paprieštarauti tiems keliems iš daugelio skundų, kuriuos dažniausiai į “Kaip sekasi?” su gailiais atodūsiais dėsto mama.
Nėra laiko. Jei manei, kad maži vaikai per dienas leidžia manieže krykštaudami krūvoje žaislų, o tu šalia besisupdama krėsle nuo ryto iki vakaro galėsi gurkšnoti kavutę ir vartyti žurnalus, taip, tada laiko tau tikrai trūks ir tokiais malonumais kasdien po pusdienį negalėsi užsiimti. Bet juk “vaiko priežiūros atostogos” atostogomis vadinasi tik dėlto, kad atostogausi nuo darbo. O vaiko priežiūra – toks pat darbas. Tačiau bent man laiko savo poreikiams prižiūrint mažąjį lieka kur kas daugiau nei tuomet, kai nuo ryto iki vakaro sėdėdavau biure. Reikia tik išmokti gyventi su kūdikiu ir derinti jau dviejų žmonių interesus. Tada laiko atsiranda ir kavai, ir žurnalui, ir skaniems pietums, ir pyragui, ir sportui, ir grožio procedūroms.
Trūksta miego. Augustui galiu kabinti medalį už tai, kad bemiegių naktų tebuvo tik pirmąsias savaites ir dar kelias naktis ligoms užklupus, tad kasryt atsibusdavau žvali. O paburnodavau tik tuos kelis kartus, kai mažasis sugalvodavo atsikelti kokią 6 valandą ryto. Gal neturėčiau teisės įrodinėti, kad mamoms miego trūksta ne dėl vaikų, o dėl jų pačių kaltės. Tačiau vienas “bet”: kūdikiai iki metų amžiaus per parą miega vidutiniškai 10-14 valandų. Žinoma, ne visi mažyliai didžiąją dalį jų išmiega naktį, bet kodėl gi kartu su mažuoju nenusnūsti pietų miego, jei naktį jis neleido sudėti bluosto? Sakai, laukia neplauti indai, nepagaminta vakarienė, nenuvalytos dulkės? Tada čia jau tau rinktis – miegas ar visa kita veikla.
Užsisėdėjau namuose. Kūdikis gal ir sumažina tavo socialinio gyvenimo galimybes, tačiau nuolat sėdėti namuose – čia jau tavo, o ne mažojo pasirinkimas. Pradedant būreliais patiems mažiausiesiems – jų begalės didesniuose miestuose (pavyzdžiui, baseinas arba muzikos mokyklėlė), kur linksma ne tik mažyliams, bet ir mamoms. Apsilankymai kavinėse – ne viena jų su žaidimų aikštelėmis mažiesiems. Pasivaikščiojimai senamiestyje, išvykos į parkus, apsipirkinėjimas – šiems reikalams vežimėlis tikrai netrukdo. Žinoma, kiekviena išvyka su mažuoju – iššūkis. Bet iššūkiai tam ir reikalingi, kad juos įveiktumėm.
Pablogėjo santykiai su vyru. Taip, tiesa, naujagimis – nemenkas sukrėtimas dviejų žmonių santykiuose. Tačiau vaikas negali tapti nesutarimų priežastimi, jis tik indikatorius jau prastų santykių, išryškinantis tarpusavio skirtumus, požiūrius į vienas kitą, ateities vizijas. Tad jei iki tol, kol atsirado trečias žmogus šeimoje, į šias problemas numodavai ranka, taip, jos visu gražumu išsiskleis gimus kūdikiui. Tačiau tik nuo tėvų priklauso – ar įveikti save ir spręsti iškilusius sunkumus, ar lengva ranka numoti ir laukti, kol problemos išssispręs savaime.
Nebegaliu užsiimti mėgstama veikla. Jei tikrai nori, galimybių ir laiko saviems interesams tikrai atsiras. Juk mažiausiai kelias valandas per dieną, kol mažylis miega, gali skirti laiko tik sau. Ir dar bent valandą ar ir kelias, tikiu, tau gali padovanoti ir vyras
Negaliu sakyti, kad gyvenimas su kūdikiu – nenutrūkstama harmonija, rožinė idilė. Labiau jau kiekviena diena – kaip naujas iššūkis. Tačiau jai pasibaigus, džiaugiesi ne tik dėl naujų mažojo pasiekimų, jo šypsenų, bet ir savęs – kiekviena diena suteikia tokią krūvą pamokų, kad tik spėk mokytis. Tereikia į jas pažvelgti su lašeliu optimizmo.
O štai keli patarimai, ką daryti, kad tos kasdienybės pamokos būtų malonesnės:
Atsisakyk laiką suvalgančių užsiėmimų. Nevardysiu, kas tie laiko graužikai, tačiau visokių silpnybių, pripažink, kiekviena turime. Ir vietoj jų veik tai, ko, kaip sakai, “laiko niekada nelieka”.
Kiekviename kambaryje mažajam įrenk po mažą žaidimų aikštelę ar bent paberk kelis žaislus. Kad ir kur bebūtum, kad ir ką darytum – mažasis visad turės ką veikti.
Išmok daryti kelis darbus vienu metu. Deja, tai neišvengiama. Bet juk toks sugebėjimas – nerealus iššūkis! Ir bent man nemažai pasitikėjimo savimi suteikia, kai vienu metu, kad ir šią minutę, sugebu prižiūrėti po lentynas besiknaisiojantį mažąjį, pamaišyti virtuvėje troškinamą vakarienę ir taip, dar ir rašyti.
Susirask pomėgį ir skirk jam kasdien bent truputį savo laiko. Patikėk, padeda į kasdienybę pažvelgti kiek šviežesnėmis akimis.
Išnaudok kūdikiškus technikos stebuklus. Jau rašiau, kaip mūsų su Augusto dienas praskaidrino keli gudrūs išradimai.
Straipsnio autorė – Augusto mama ir tinklaraštininkė Laura.
