Bendraudami su mamomis pastebė, kad ne viena jų susižavėjusi prancūziškuoju vaikų auklėjimo būdu. Lietuvoje kaip grybai po lietaus „dygsta” knygos, kuriose rašoma, kad prancūziukai gerai miega, viską valgo ir neverkia. Ar tai tiesa? Konsultuoja vaikų ligų gydytoja Rūta Maciulevičienė.
„Mano giminaitė gyvena Prancūzijoje, neseniai ji pagimdė antrą vaikelį. Kūdikis dar nespėjo apsiprasti su mama, o jam seselė į burnytę įkišo pirštelį, – pasakoja gydytoja Rūta Maciulevičienė. – Kai jauna mama pareikalavo ištraukti pirštelį, seselė supyko, nes Prancūzijoje normalu, kai kūdikis save ramina čiulpdamas ne mamos krūtį, o savo pirštelį. Ne visada Vakarų šalių patirtis yra sektina“. Pasidomėkime, kuo gi taip žavi kai kurias mamas prancūziškasis auklėjimas ir kas nutylima knygose.
I (ne) tiesa: jokių miego bėdų
Prancūzų vaikai nuo pat kūdikystės gerai miega. Tėvai nežino, kas tai nemiga, nes jų kūdikiai nuo keturių mėnesių amžiaus ramiausiai miega savo kambariuose ir išmiega iki ryto nežadindami tėvų.
„Pažįstu ne vieną prancūzų šeimą ir išties jų vaikai naktimis miega nuo kūdikystės, – sako gydytoja. – Kadangi nedaug prancūzių žindo savo kūdikius, jie gavę mišinuko jaučiasi sotesni ir rečiau keliasi. Mes esame pratusios vos suverkusį kūdikį priglausti, nuraminti, o štai prancūzės nelabai kreipia dėmesio į verkiantį mažylį ir šis išmoksta nurimti pats.
Dažniausiai išties nuo 2 ar 4 mėn. amžiaus jų kūdikiai jau miega savo kambariuose ir netrikdo tėvų miego. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Nė vienas žinduolis nepalieka naktį savo kūdikio, nes intuityviai jaučia, kad mažylis yra bejėgis ir kai nėra šalia mamos, jaučiasi labai nesaugus. Tai viena priežasčių, dėl kurios prancūzų vaikai labai ilgai šlapinasi į lovą, tačiau tėvai (bent tie, kuriuos pažįstu) nekreipia į tai dėmesio ir laiko tai normaliu reiškiniu. Pasak prancūzų, savaime ateis metas, kai vaikas į lovą nesišlapins.
Nesijaudina prancūzai net ir tada, jeigu mokyklinukas naktimis pasišlapina į lovą, nors reikėtų labai sunerimti. Jeigu nėra kitų sveikatos bėdų, ko gero, vaikas šlapinasi į kelnes iš didelės įtampos. Man toks prancūzų požiūris į kūdikį labai žiaurus, nes jam be galo reikalinga mama. Ji turėtų miegoti su savo kūdikiu arba šalia prisistūmusi jo lovelę visą žindymo periodą“.
II (ne) tiesa: į darbą grįžta anksti
Prancūzės į darbą grįžta anksti, mat valstybėje funkcionuoja puikus darželių tinklas, tad be jokio vargo net ir dviejų mėnesių kūdikį galima palikti lopšelyje, o mamai nereikia nutraukti karjeros.
„Išties prancūzės į darbą sugrįžta labai anksti. Daugelis mamų palieka lopšeliuose jau keturių ar net ir dviejų mėnesių kūdikius bei išskuba į darbą. Tačiau labai ankstyvas kūdikio atskyrimas nuo mamos gali turėti liūdnus padarinius.
Paliktas kūdikis jaučiasi labai nesaugus ir tai didžiausia baimė bei psichologinė trauma, kurią žmogus gali patirti per visą savo gyvenimą. Kūdikio atskyrimo nuo mamos neurozė yra įvardyta kaip liga, kurios padarinius žmogus jaučia visą gyvenimą. Jis niekada negali jaustis pasitikintis savimi, vystytis kaip visavertė asmenybė, – sako R.Maciulevičienė. – Pasikartosiu: nė vienas žinduolis nepalieka savo bejėgio kūdikio kitų priežiūrai. Tai nepriimtina nei civilizuotoms, nei necivilizuotoms šalims.
Net ir pačios primityviausios tautelės, nemačiusios nieko, išskyrus savo siaurą aplinką, nenumeta kūdikių ir nebėga ieškoti kitos veiklos. Manau, jeigu nėra galimybių auginti savo vaiko bent iki metų, verčiau jo išvis negimdyti, o pasirinkti karjerą. Žiauru palikti kūdikį svetimam žmogui tuo metu, kai jis yra pažeidžiamiausias, kai nesupranta, kad yra atskira asmenybė, o mano, kad jis – mamos tęsinys.
Kai mama dingsta, kūdikis jaučiasi taip, tarsi kas nors būtų atplėšęs jo paties dalelę. Niekas neturi teisės iš kūdikio atimti mamą ir versti jį kentėti nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Per pirmuosius dvejus metus užsimezga labai stiprus mamos ir vaiko emocinis ryšys, kuris lemia, kad vėliau jis sugeba lengvai apsiprasti bet kokioje aplinkoje, sugeba būti aktyvus žmogus, sukurti darnią šeimą, sulaukti mylimų vaikų. Tai labai svarbūs dalykai ir dėl jų, manau, verta sau pasakyti, kad darbas palauks, nes dabar svarbesnis yra kūdikis“.
III (ne) tiesa: jie visada palaukia
Prancūzų vaikai gerai išauklėti. Jie nesiožiuoja, nekelia skandalų, moka palaukti.
„Netikiu šia teze. Mačiau ne vieną, kurie lygiai kaip ir lietuvių vaikai bijo gydytojos, puola ant žemės ir raitosi, apžiūrimi verkia, spardosi ir kandžiojasi, – sako gydytoja. – Man atrodo, kad vaikų raida yra vienoda ir visų tautų mažyliams būdingi ožiukai, nerimas ir baimės“.
IV (ne) tiesa: gyvenimas – malonumas
Prancūzės gyvena dėl savęs. Gyvenimas turi teikti malonumo, o žindymas vargina, tad prancūzės arba išvis nežindo savo kūdikio arba žindo jį labai trumpai.
„Išties reta kuri prancūzė ilgiau negu kelis mėnesius žindo savo kūdikį. Jeigu kuri pasiryžta žindyti iki metų, visuomenė mano, kad tokia mama susirgo depresija arba kokia nors psichikos liga. Iš tiesų iki pusantrų–dvejų metų maitinti vaikutį yra normalu ir fiziologiška. Vaikučiui reikia ir mamos pieno, ir prisilietimo prie odos“, – sako gydytoja.
V (ne) tiesa: jie valgo viską
Prancūzų vaikai nėra išrankūs maistui. Jie valgo viską, kas padėta ant stalo. Jeigu nenori – jų reikalas, pavalgys, kai išalks. Prancūzai primaitinti kūdikius pradeda nuo daržovių, kad šie netaptų išrankūs maistui, vėliau leidžia paskanauti kitų maisto produktų.
„Tai, ko gero, vienintelis teiginys, su kuriuo bent jau iš dalies sutikčiau. Manau, tiek kūdikiui, tiek vaikui valgyti reikia duoti tada, kai jis išalkęs, o užkandžiauti geriau nepratinti. Aišku, jeigu mažylis sveikas. Pritariu, kad nuo mažų dienų vaikutis mokytųsi valgyti gražiai, sėdėdamas prie stalo. Sunku pakomentuoti prancūziškas vaikų maitinimo tradicijas, mat kiekviena šalis šiek tiek kitaip žiūri į kūdikių primaitinimą. Viduržemio jūros šalyse pusės metų kūdikiai jau valgo maistą nuo bendro stalo.
Pas mus nuo 6 mėn. primaitinami atskirai išvirtomis košėmis. Vis dėlto tokiam mažam kūdikiui duodami maisto turime būti tikri, kad jame nėra dažiklių, konservantų, skonį gerinančių medžiagų – tai svarbu, kad nepažeistume jo kepenų ir kitų vidaus organų.“
Kas nutylėta apie prancūziškąjį auklėjimą?
„Manau, toks auklėjimas lemia, kad Prancūzijoje ne tik kūdikiai, bet ir mokyklą lankantys vaikai čiulpia pirštą. Pamenu vieną aštuonerių metų prancūzaitę, kuri atėjo pas mane su tėvais. Abu tėvai – mokytojai, puikiai išsilavinę, aktyviai dirbantys žmonės, o jų duktė per visą apžiūrą čiulpė pirštą.
Man buvo sunku jai gerklę apžiūrėti, nes be pirštelio burnoje ji jautėsi nesaugiai ir labai verkė. Kai vaikas neturi mamos šalia, kai niekas nepaiso jo poreikių, išmoksta nusiraminti pats – čiulpdamas pirštą. Manau, šimtąkart geriau kūdikiui duoti čiulptuką, nes su juo atėjus laikui galima atsisveikinti, papasakoti, kad čiulptuką reikia padovanoti žuvytėms, pelytėms ar pan., o pirštas visada čia pat.
Mačiau ne vieną deformuotą nuo čiulpimo pirštą, tačiau Prancūzijoje tokios tradicijos, ten niekas nesistebi, kai mokyklinukai vaikšto su pirštu burnoje. Jeigu mes Lietuvoje pamatome, kad mokyklinukas čiulpia pirštą, esame įsitikinę, kad jis serga, turi didelių emocinių bėdų. Mums tai nepriimtina taip pat, kaip išleisti vaiką į gatvę be kelnių.“
