Ar bandėte kada nors ieškotis būsto, turėdami mažų vaikų? Tinklaraštį „Miesto mamos“ rašančios mamos sutiko pasidalinti savo šviežia patirtimi. O mes, tai perskaitę, nustebome: „Negi dar būna taip?“
Vieną vakarą susitikusios svetimoje svetingoje virtuvėje, su Rita dalinomės, kaip gyvenam. „Turim namus“, – pasakė ji. Tada išsiplėtė pasakoti. Aistringai. Paprašiau, kad surašytų, nes man tai skamba kaip patyrimas.
Pasakoja Rita Stanelytė: „Kad žmonės tampa kitokiais, kai susilaukia vaikų, netikėjau, kol pačiai taip neatsitiko. Bet kad dėl vaikų gali patirti diskriminaciją, netikėjau iki šios vasaros, kuomet mūsų trijų asmenų šeima, netrukus tapsianti keturių asmenų šeima, nusprendė paieškoti didesnio gyvenamojo ploto.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Emigranto atostogos Lietuvoje: apie tai, as stebina ir kraupina
Vilniuje prasidėjusioje “Mamų mugėje” – kilometrai dėvėtų rūbų ir daiktų
Trijų kambarių buto Vilniaus centre ar arčiau centro esančiuose rajonuose pradėjau lengvai dairytis dar sausio mėnesį ir, išsamiai susipažinusi su rinka, intensyviai ieškoti ėmiausi vasaros vidury. Nesibaiminau, kad ieškau kartu su studentais, nes vyliausi, kad esame kiek kitas segmentas – tiek kainos, tiek ir kokybės prasme.
Turiu pasakyti, kad rinktis buvo iš ko, tačiau ir mūsų reikalavimai buvo aukšti – kad būtų šviesus, erdvus, su liftu arba antras aukštas, patogus privažiavimas, balkonas, žaidimų aikštelė netoliese. Ir mes patys jautėmės turintys stiprias derybines pozicijas, nes esame padori šeima su vaikais, norime nuomotis mažiausiai trims metams, esame finansiškai ir socialiai stabilūs. Tačiau buvo gerokai sudėtingiau, nei galėjo atrodyti.
Kai vienas mūsų nusižiūrėtas butas buvo išnuomotas ne mums, pamanėm, kad tai nesėkmė. Kai antro buto šeimininkas, po savaitės trukusių derybų ir suderėtos kainos jo naudai, vietoj laukiamos nuomos sutarties, atsiuntė trumpą žinutę “Išnuomojau ne jums”, suvertėme kaltę šeimininko asmenybei.
Tačiau po trečio karto pradėjome įžvelgti tendenciją.
Taip, butus apžiūrėti eidavome su mūsų beveik dvimete atamane, kuri per penkias minutes spėdavo apibėgti visus kambarius ir patampyti ten gyvenančius šuniukus už uodegos. Visų be išimties šeimininkų klausdavome, ar neprieštarauja nuomininkams su vaikais, be to visuomet pabrėždavome, kad į nuomos sutartį derėtų įrašyti punktą dėl sienų perdažymo, jei ta atamanė sugalvotų persikvalifikuoti į sieninių freskų tapytoją.
Tačiau neprieštaraujantys ar tariamai vaikams tolerantiški ir labai malonūs šeimininkai ir toliau galutiniame etape pasirinkdavo ne mus. Viena ne vilniečių pora, besigirianti nuomojamą butą įsirengusi “ne iš Senukų”, atsisakė mums išnuomoti net pasiūlius didesnę kainą.
Kita įsiminusi pora – mano sutiktas blogiausias nekilnojamojo turto agentas ir labiausiai užsispyręs nuomotojas – net negalėjo tiesiai į akis pasakyti, kodėl mūsų atsisakė. Po kelių buto apžiūrų, kai jau mes apsisprendėme, kad butas mums tinka, paprašiau agento atsiųsti preliminarią sutartį derinimui.
Kai tos sutarties negavau, pati puoliau skambinti agentui ir klausti, kodėl jis delsia. O jis lyg niekur nieko man pranešė, kad šeimininkas persigalvojo ir buto nebenuomos, nes jame leis gyventi kažkokiems atvykstantiems giminaičiams. Na, labai neįtikimas pasiaiškinimas. Mano bitės kažką įtarė, o kai po kelių dienų pamačiau atnaujintą to buto skelbimą internete, aplinkiniais keliais išsiaiškinau, kad taip, šeimininkas nepanoro buto nuomoti šeimai su mažais vaikais, o agentas neturėjo drąsos nemeluoti.
Tik kelis kartus sulaukėme tiesaus neigiamo atsakymo.
Viena šeima, kurios nuomojamo buto nuotraukose akivaizdžiai matėsi buto pritaikymas vaikams – dviaukštė lova su čiuožykla, mažos rožinės kėdutės svetainėje ir besisupantis arkliukas vonioje – pareiškė, kad mūsų vaikai per maži ir atsisakė net aprodyti savo namus.
Kitas vyrukas tiesiai pareiškė, kad nenuomos buto šeimai sau vaikais, jei ta šeima neturi nuosavo nekilnojamojo turto. Pasirodo, jis buvo susidūręs su atveju, kai nemokių ir agresyvių nuomininkų negalėjo iškraustyti lauk iš savo buvo, nes jie turėjo mažamečių vaikų, o šių kraustyti į gatvę negalima. Pasak jo, mūsų valstybės įstatymai gina mažus vaikus buto savininko sąskaita. Ar tikrai taip yra? Man pasirodė keista, bet vyruko nerimą dar galėjau suprasti.
Netikėto atsitiktinumo dėka (ėjome buto apžiūrėti be lakstančios dukros, tik su pilvu), jau gyvename šviesiame saulėtame buržuaziniame daugiabutyje su visais mums reikalingais patogumais. Bet vis dar esame nustebę dėl patirtos diskriminacijos dėl to, kad turime vaikų. Pasirodo, ne man vienai teko sunki dalia – radau net kelis straipsnius, kuriuose skundžiamasi tuo pačiu:
ir čia
Tik bijau, kad keliuose Vilniaus nuomojamuose butuose gali prisiveisti pelių – žinote, kaip sako liaudies išmintis: neerzink nėščiosios, nes apeisi pelėmis…”
