Mamų paklausėme apie jų gimdymo patirtis – cezario pjvūvio ir natūralaus gimdymo. Ar jos pastebi šių būdų pliusų ir minusų.
9 m. dukrytės ir 10 mėn. dvynukų mama: „Patyriau abu būdus“
Pirmagimę pagimdžiau pati, o dvynukai gimė po planuotos cezario operacijos. Abu kartus nebuvo jokių komplikacijų. Kalbant apie psichologinę būseną, prieš operaciją jaučiausi ramesnė, nebuvo jokio varginančio laukimo: „Na, kada gi pagaliau?“ Tačiau operacijos minusų matau nemažai: praėjo daugiau laiko, kol atsigavau, liko randas. Čia kalbu apie moters fizinius pojūčius, o psichika kiekvienos skirtinga, man, pvz., „cezaris“ nebuvo pralaimėjimas, o tiesiog tikrovė, kai kitos galimybės nėra. Supratau, kad ši operacija atliekama daugiau nei pusei moterų, kurios susilaukia dvynukų, trynukų. Jei būtų buvusi galimybė rinktis, būčiau pasirinkusi natūralų gimdymą.
Skirtumų tarp natūraliai ir po operacijos gimusių vaikų nepastebėjau – visi mano vaikai sveiki, vystosi irgi panašiai. Sklandančiais mitais stengiuosi nesidomėti, jokios neigiamos informacijos nei iš anksto, nei po operacijos neieškojau ir visai nematau prasmės ieškoti.
2 m. 10 mėn. mergaitės mama: „Pooperacinis laikotarpis buvo sunkus“
Per nėštumą apie cezario operaciją negalvojau, ruošiausi gimdyti natūraliai. Tik su draugėmis kartais pakalbėdavome, kad su baime laukiame gimdymo ir kad „cezaris“ galbūt lengvesnė ir ne tokia skausminga procedūra. Dabar nuomonę esu pakeitusi, nes per operaciją mane labai pykino, o pooperacinis periodas buvo skausmingas, kaip ir po bet kurios rimtos operacijos. Atėjus 40-ai nėštumo savaitei, dukrytė visai nesiruošė į šį pasaulį, 41-ą savaitę pradėjome kas antrą dieną važinėti pas gydytoją. Buvo 42 nėštumo savaitės, kai atvažiavus apžiūros gydytojas pasakė, kad gimdymo veiklos jokios, kaklelis kietas ir uždaras, bet daugiau nebelauks ir operuos, kai tik atsiras laisva operacinė. Taip po trijų valandų ir gimė mažylė. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ji buvo labai nerami, mažai miegodavo ir beveik nenulipdavo nuo rankų. Manau, kad tai galėjo lemti sunkus nėštumo laikotarpis (toksikozė, gresiantis persileidimas, įtemptas protinis darbas), o ne jos gimimo būdas. Manau, kad kai Dievas nusprendžia šeimai padovanoti kūdikį, iškart nusprendžia, ir koks tai bus žmogus, t. y. jo charakteris, temperamentas. Turiu tvirtą nuomonę, kad nereikia skatinti savanoriškų cezario operacijų, mat gimdymas visoje gamtoje yra natūralus procesas.
1 m. 7 mėn. berniuko mama, laukiasi antro: „Tikiuosi, ir šįkart pavyks pagimdyti pačiai“
Sūnų pagimdžiau pati. Bet manau, kad planuok neplanavęs, tik gydytojas nuspręs, ar reikia cezario pjūvio, ar moteris pagimdys pati. Manau, jį reikėtų daryti tik tuo atveju, jei nėra kitos išeities, o ne tam, kad neskaudėtų ar tai tiesiog madinga… Jei lygintume abu gimdymo būdus, manau, minusų daugiau, jei operuoja: nelengva judėti, negalima sunkiau kilnoti. Be to, lieka randų, o raumenys sunkiau grįžta į pradinę padėtį. Vienu žodžiu, mamos sveikata prastesnė, negu natūraliai pagimdžiusios. Vaiko raidai, sveikatai ir visam jo vystymuisi įtakos turi tėvai, jų priežiūra, auklėjimas, bendravimas, o ne gimdymo būdas. O temperamentas yra paveldimas. Šiuo metu jau 7 mėn. laukiuosi antro vaikelio. Kol kas viskas einasi kaip sviestu patepta, tikiuosi, ir gimdymas bus natūralus, be komplikacijų. Kad ir kaip pakryptų gimdymo eiga (nuo natūralaus iki cezario), mano didžiausias noras, kad mažylis gimtų sveikas. Manau, tai labiausiai turėtų rūpėti būsimoms mamoms.
4 mėn. dukrytės mama: „Buvau nusiteikusi gimdyti natūraliai, nenorėjau cezario“
Dukrelę pernešiojau 11 dienų. Gimdos kaklelis buvo atsivėręs tik 1 cm, tad mane paguldė į palatą ir nutarė skatinti gimdymo veiklą. Kaklelis „nepasidavė“ vaistams, nutarė prakirpti vaisiaus vandenis. Betveriant sąrėmius, pradėjo prastėti būklė: apatinis spaudimas pradėjo lygintis su viršutiniu, ėmiau mėlti, purtė šaltis. Lašinėmis jį sureguliavo. Atsivėrus kakleliui 4 cm sulaukiau epidūrinės nejautros. Netrukus ėmė silpnėti vaiko širdies tonai, ėmė ruošti operacinę. Buvau nusiteikusi gimdyti natūraliai, nenorėjau cezario, apie jį net negalvojau, nes nėštumas buvo lengvas, sportavau iki paskutinių dienų. Prasidėjo operacija, viską stebėjau virš galvos kabančioje veidrodinėje lempoje. Jutau, kaip ištraukė dukrytę, girdėjau pirmą jos pasisveikinimą su pasauliu. Po gimdymo labai kraujavau, toliau nieko nepamenu, nes mane užmigdė. Kitą dieną iš pat ryto kojos buvo kaip kaladės, liepė stotis ir vaikščioti, kad nekrešėtų kraujas. Skausmas buvo beprotiškas.
Gimusi dukrytė gavo 9 balų įvertinimą, o namo išleido po 2 parų. Vienu didžiausiu „cezario“ minusu įvardyčiau tai, kad lėčiau atsiranda pieno. Dėl to moteris patiria įtampą ir praradusi viltį gali griebtis mišinukų. Aš pieno pirmomis dienomis neturėjau, bėgo priešpienis, bet vis dėlto tikėjau, kad jo atsiras. Namie pirmą savaitę primaitindavau mišinuku iš švirkštuko. Pienas atsirado tik 6 dieną! Nematau jokių operacijos privalumų. Dabar man yra pasakyta: „Jei bus antras vaikas, vėl operacija. Patikėkite, ši mintis tikrai nedžiugina.“
