Bipolinis afektinis sutrikimas – tikrai labai dažnas Lietuvoje, sako „Asmens sveikatos klinikos“ gydytoja psichiatrė Jolita Žurauskienė. Tik, anot gydytojos, neretai šis sutrikimas painiojamas su kitais nuotaikos, šizofreninio spektro sutrikimais arba apskritai nėra diagnozuojamas – kelis kartus per dieną drastiškai kintančios nuotaikos „nurašomos“ asmens charakterio ypatumams.
Nediagnozuota liga nėra gydoma, tad progresuoja, o smegenyse vyksta negrįžtami pakitimai. Universalus patarimas įtarusiems, jog artimasis gali turėti bipolinį afektinį sutrikimą tėra vienas – kuo greičiau kreiptis į specialistus.
Liga pasireiškia paauglystėje
Paklausta, kaip atskirti, ar asmuo serga bipoliniu afektiniu sutrikimu, gydytoja psichiatrė ragina pirmiausia stebėti paauglius. „Pirmieji bipolinio sutrikimo požymiai dažniausiai pasireiškia paauglystėje, kai vyksta hormoniniai pokyčiai. Jį turintys vaikai būna kitokie: liūdnesni, užsidarę arba kaip tik labai aktyvūs, tarsi turintys kažką panašaus į dėmesio aktyvumo sutrikimą. Bipolinį sutrikimą besigydantys suaugusieji dažnai įvardija paauglystėje staiga atsiradusias baimes, nerimą, liūdną nuotaiką, sutrikusį miegą. Arba kaip tik plūstelėjusį adrenaliną, negalėjimą rasti sau vietos, didžiulį norą bendrauti, ieškoti pažinčių. Dažnas prisipažįsta tuo metu pradėjęs rūkyti, paragavęs alkoholio ar net narkotikų – norėdamas tą adrenaliną išlaikyti arba atsikratyti baimių, liūdesio“, – pasakoja J. Žurauskienė.
Gydytojos psichiatrės teigimu, psichotropinių medžiagų vartojimas arba panašias chemines reakcijas smegenyse sukelianti veikla – lošimai, intensyvi sportinė veikla, lydima papildų, steroidų vartojimo, besaikis pirkimas, valgymas ir kt. – gali byloti apie šį sutrikimą. Būklę pabloginti gali ir sunkus stresas, sunki infekcija, kitos ligos, galvos traumos.
Jeigu paauglystėje sutrikimas ir nepasireiškė, jis gali atsirasti 20–30 metų, patyrus didesnį stresą, susirgus, ar kai imama vartoti alkoholį, narkotikus, rūkyti, lošti ar aktyviai užsiiminėti adrenaliną sukeliančiomis veiklomis. „Bipolinį sutrikimą turintis žmogus neturi saiko. Dėl to priklausomybės dažniausiai eina išvien su liga“, – sako gydytoja.
Yra kelių tipų, visi – gydomi
Bipolinis afektinis sutrikimas gali būti trijų tipų ir visi jie, gydytojos psichiatrės J. Žurauskienės teigimu, yra gydomi. Pirmasis dažniausiai pasireiškia manija ir pakilimu. „Manijos apimtas žmogus turi daug energijos, planų, kai kuriais atvejais jį gali užvaldyti net kliedesinės idėjos, nereikėti miego ir valgio. Jis paprastai negali sukoncentruoti dėmesio, protinė ir fizinė veikla yra mažo produktyvumo, chaotiška. Vedamas didžiulio entuziazmo žmogus gali visa galva nerti į sportą ar seksualinius santykius, sudaryti nepasvertų kontraktų, prisiskolinti pinigų“, – vardija pavyzdžius J. Žurauskienė.
Antrasis bipolinio sutrikimo tipas – kai vyrauja depresijos, gerokai sunkesnės ir gilesnės nei paprasta depresija, atsiranda minčių apie gyvenimo beprasmybę, savižudybę. Trečiasis tipas – tarpinis, mišrus, tipas, kuomet labai greitai – daug kartų per dieną – žmogui gali keistis nuotaikos. „Viskas būna gerai ir staiga krenta nuotaika. Svarbus požymis – tiek pakylėjimas, tiek liūdna nuotaika dažnai eina su pykčiu“, – sako psichiatrė.
Svarbiausia – gydytis
Liūdinantis faktas – bipolinis sutrikimas yra progresuojanti liga. Jos gylis ir sudėtingumas priklauso nuo to, ar laiku buvo suteiktas tinkamas gydymas ir, svarbiausia, ar pats žmogus vartoja jam paskirtus vaistus, lanko psichoterapiją, nevartoja psichotropinių medžiagų, mat besigydantis žmogus turi būti visiškai blaivus. Tačiau gydytojų psichiatrų atlikti tyrimai rodo, kad tvarkingai vaistus vartoja tik apie 20–30 proc. pacientų.
„Manijos apimtą žmogų labai sunku pagauti ir priversti gydytis. Depresijos stadijoje, jausdamasis blogai, žmogus lengviau pasiduoda kreiptis pagalbos, vartoti vaistus. Kiekvienas priepuolis, paūmėjimas yra didžiulis stresas smegenims, kurių metu atsiranda negrįžtamų pakitimų, vyksta smegenų atrofija. Negydant ar netinkamai gydant ligą senatvėje dėl smegenų jungčių žūties dažnai pasireiškia demencijos – silpnaprotystės – simptomų“, – dalinasi gydytoja J. Žurauskienė.
Nebijoti kviesti pagalbą ar atsitraukti
Įtarusiems, jog artimasis gali sirgti bipoliniu sutrikimu, svarbu žinoti, kad tai – liga. Bendraujant su sergančiuoju reikia turėti daug kantrybės, tolerancijos ir pastabumo. O pamačius pablogėjimo būseną – kuo greičiau padėti žmogui patekti pas specialistą. „Pastebėjus stiprų pablogėjimą reikia būtinai kviesti greitąją pagalbą ir policiją. Nebijoti, kaip tai atrodys kaimynams, ar to, kad sergantysis pyks, kaltins. Pagalba turi būti suteikta tokia, kaip ir kad žmogui patyrus infarktą, insultą. Savaime simptomai nepraeis ir klaidinga galvoti kitaip“, – konstatuoja J. Žurauskienė. Ir primena, kad sergančiųjų artimieji taip pat visada laukiami pasitarti, kokių veiksmų geriausia imtis, juk kiekvienas atvejis individualus.
Gydytojos psichiatrės teigimu, tikrai yra atvejų, kuomet artimiesiems patariama tiesiog atsitraukti – lygiai taip pat kaip nuo savo ligos nepripažįstančio alkoholiko ir narkomano. „Jeigu pats žmogus nepripažįsta savo ligos ir nenori gydytis, padėti jam labai sunku, o kuo liga labiau progresuoja – tuo sunkiau. Geriausia į specialistus kreiptis pastebėjus pirmuosius bipolinio sutrikimo požymius. Tinkamai pritaikius vaistus, lankant psichoterapiją, žmogus gali gyventi visiškai normaliai – kurti šeimą, dirbti“, – sako gydytoja psichiatrė.
