Psichologai įžvelgia abipusę partnerių kaltę.„Su vyru susituokę esame jau 5 m. Iki santuokos draugavome dar porą. Auginame du vaikus – ketverių dukrytę ir pusantrų sūnų. Vyras – rūpestingas ir mylintis tėvas, darbštus namų ūkyje, eina atsakingas pareigas darbe. Viskas būtų kaip ir gerai, bet… jis labai valdingas. Kol draugavome, tai lyg ir netrukdė. Priešingai, džiaugiausi, kad maniškis – vyriškas, kad už jo – kaip už mūro sienos. Susituokus ir gimus vaikams viskas pradėjo keistis.
Pastaruoju metu nuolat jaučiu vyro kontrolę: ne taip pagaminau vakarienę, negerai išlyginau marškinius, netinkamai auklėju vaikus, nes esu jiems nuolaidesnė, linkusi tartis. Jo žodis visada būna paskutinis, vaikai net nedrįsta prasižioti.
Norėdama kur nors išeiti privalau kone išsimaldauti leidimo, nes tuoj pasipila priekaištai, kad esu neatsakinga motina, kad man svarbiau draugės ar apsilankymas pas kirpėją nei šeima. Jei vis dėlto pavyksta ištrūkti iš namų, kas pusvalandį turiu informuoti, kas ir kaip, kada grįšiu. Vyras sprendžia net tokius dalykus, tarkim, ką valgysime pietums, kur atostogausime, kokiais tapetais klijuosime vaikų kambario sienas ar ką turėčiau vilkėti. Netgi žindyti nustojau tada, kai jis sugalvojo, kad jau metas.
Jei bandau dėl ko nors paprieštarauti, turėti savo nuomonę, lieku kalta, nes neva galvoju tik apie save, o ne apie mūsų šeimą. Ir jis geba taip stipriai mane tuo įtikinti, jog aš paskui dar kurį laiką griaužiuosi, kad galbūt iš tiesų pasielgiau netinkamai, neatsakingai. Pavargau nuo tokio gyvenimo, jaučiuosi nevisavertė, nebepasitikiu savo jėgomis, be to, man labai neramu dėl vaikų, kokį šeimos modelio pavyzdį mato.“
Skaitytoja Daiva
Konsultuoja klinikinė psichologė psichoterapeutė Marija Vaštakė
Pasak psichologės, aprašyta situacija – gan dažnas šeimos modelis. Ilgainiui tokios poros arba vienas kuris partnerių (dažniausiai tas, kuris linkęs nusileisti) neretai praveria psichoterapeuto kabineto duris.
„Man labai patinka prancūzų filosofo Michelio Foucault‘o mintis, kad valdingumas nėra vien tik A valdžia virš B, valdingumą, valdžią kuria abu situacijos dalyviai, tai tampa jų tarpusavio bendravimo, santykių kūrimo būdu, – tvirtina. – Aprašyta situacija skamba kaip pagalbos šauksmas, noras suprasti, kas vyksta, bet skamba šiek tiek vienpusiškai. Nėra keliami klausimai: „O kiek aš pati esu atsakinga už tokią padėtį, kiek čia mano atsakomybės, kaip būti su tuo, o gal nebūti?..“
Kas paprastai lemia vyro valdingumą? Ar įmanoma iš anksto, dar tik pradėjus bendrauti su žmogumi, pastebėti šią savybę? Kaip valdingumo nesupainioti su vyriškumu?
Dažniausiai valdingais vyrais tampa valdingų mamų sūnūs, bet nebūtinai. Kad vyras kaip tik toks, kokia bus santykių raida, iš anksto nuspėti sunku, nes draugystės pradžioje žmonės paprastai demonstruoja pageidaujamas savybes, trokšta būti priimti. Tad neigiami charakterio bruožai neretai atsiskleidžia kur kas vėliau. Žinoma, pasitaiko, kad noras vyrauti, kontroliuoti matomas ir iš karto. Jis būdingas žmonėms, kurie išgyvena nevisavertiškumo jausmą, kurie bijo būti atstumti, jiems nutrūkę santykiai asocijuojasi su jų pasaulio griūtimi, todėl jie stengiasi viską valdyti, kontroliuoti, nes taip tikisi išvengti vienišumo. Tačiau giliai viduje vis tiek lieka vieniši, nes kontrolė riboja laisvę, spontaniškumą, o tai trukdo kurti artimus, atvirus santykius. Kur ta tvirtumo, vyriškumo ir valdingumo riba? Manau, ją mes jaučiame ir nustatome kiekvienas pagal save.
Kokios moterys renkasi valdingus vyrus? Valdingiems, kontroliuoti linkusiems vyrams patinka tvarka, kad viskas būtų aišku, apibrėžta, „sudėliota“. Tai atsispindi įvairiose jų gyvenimo srityse ir sukuria saugumo jausmą. Šalia valdingo vyro paprastai atsiduria tokia moteris, kuri nori jaustis saugiai ir užtikrintai, kuri yra psichologiškai silpnesnė, linkusi nusileisti. Šeimoje valdingi vyrai dažnai būna despotai, tačiau yra ir kita medalio pusė – jų namai yra lyg tvirtovė, kurioje viskas sustyguota ir aišku. Valdingi vyrai turi ir gerų savybių – jie linkę kurti stabilius ilgalaikius santykius, tad moterims, kurios jaučia tokį poreikį, tai būna labai patrauklu.
Ar tiesa, kad jei moteris nuolat nusileidžia savo valdingajai antrajai pusei, ilgainiui išties pradeda jaustis nevisavertė?
Jei bando priešintis – prasideda konfliktai, jų daugėja ir jie tik aštrėja. Kaip derėtų bendrauti su valdingu sutuoktiniu, kad atmosfera šeimoje abiem būtų priimtina? Yra moterų, kurios nusileidžia visada savo vyrui ir dėl to nesi
jaučia blogai, neišgyvena nuoskaudų. Tačiau yra tokių, kurios nusileisdamos partneriui išgyvena neigiamus jausmus: susierzinimą, pyktį, pagiežą, nuoskaudą, tačiau tų jausmų neparodo, juos kaupia viduje. Ilgainiui blogos emocijos išsilieja dviguba ar triguba jėga – tuomet konfliktai neišvengiami.
Su valdingu vyru kaip ir su bet kuriuo kitu žmogumi galima ir netgi būtina kalbėtis apie tai, kas nepatinka, netenkina, kelia stiprius jausmus. Tik kalbėtis reikia „čia“ ir „dabar“, iš karto, kai iškyla situacija, kuri verčia jaustis nepatogiai. Aiškiai, su konkrečiais pavyzdžiais ar faktais, įvardijus savo jausmus, išdėsčius, kas nepatinka, reikia tartis, ką galima daryti kitaip, ką galima keisti.
Vyras, kuriam rūpi santykiai, kad ir koks jo charakteris, įsiklausys į mylimo žmogaus pastabas ir stengsis ieškoti sutarimo. Tačiau moterys, iš anksto nusprendusios, kad nieko pakeisti neįmanoma, dažnai nuleidžia rankas ir tyli. Tylėdamos išgyvena blogus jausmus, kenčia, tad santykiai ilgainiui atšąla, o neretai ir suyra. Antra vertus, moteris neretai nesupranta, kad gali ir turi kalbėtis su sutuoktiniu apie tai, kas jos netenkina, ir įvardyti priežastį, kad nepatinka, jog sutuoktinis už viską prisiima atsakomybę pats vienas. O būti už nieką neatsakingai, ypač jei kas nors nepasisekė ar nepavyko, tai juk labai patrauklu ir patogu.
Valdingumas ir psichologinis ar fizinis smurtas – riba itin plona. Ar įmanoma jos neperžengti?
Valdingi, kontroliuoti mėgstantys žmonės nemoka valdyti savo jausmų. Skamba paradoksaliai, tačiau tie, kurie viską gyvenime bando kontroliuoti, stengiasi valdyti ir savo emocijas. Bet šių pažaboti ir „užrakinti“ neįmanoma, nebent labai neilgam. Santykiai, kai kažkas vyksta ne pagal planą, neatitinka susikurtos schemos ir valdingai asmenybei kelia prieštaringus jausmus.
Galbūt kelis kartus juos užgniaužti ir pavyksta (kad partneriui kažkas netinka ar nepatinka, bet jis to nenori įvardyti garsiai, rodo jo kūno kalba: įsitempę veido bei kūno raumenys, kitoks nei įprastai balsas, kalbėjimo maniera ir pan.), bet visada būna paskutinis lašas, kai jie prasiveržia. Ir dažniausiai su trenksmu. Kas moteriai neleidžia nutraukti santykių, kurie jos netenkina? Ogi priklausomybė nuo kito žmogaus. Tokie santykiai patys savaime yra traumuojantys. Nuo kito priklausomas žmogus nejaučia savęs kaip atskiro asmens, negyvena savo gyvenimo. Pasaulis „griūva“ jau vien pagalvojus apie tai, kad sutuoktinio daugiau nebebus jo gyvenime, nebebus esamos tvarkos.
Koks psichologinis klimatas, turint itin valdingą tėvą (ar vieną gimdytojų), gaubia vaikus? Kokią tai daro įtaką jų vystymuisi, asmenybės brandai?
Valdingų tėvų atžaloms paprastai labai sunku atsiskirti, pradėti gyventi savarankiškai. Išėję iš tėvų namų, jie jaučiasi „įmesti“ į pasaulį, šis atrodo nekontroliuojamas, neapibrėžtas, nenuspėjamas, be jokių garantijų, ką jiems suteikdavo tėvai. Labai dažnai tokie vaikai patys pradeda kontroliuoti ir struktūrizuoti savo gyvenimą, daro jį labiau nuspėjamą ir apibrėžtą.
Nepakęsdami gyvenimo chaoso, jie siekia pedantiškos tvarkos darbe, namuose, o sutikę savo antrąją pusę ir bijodami, kad santykiai gali baigtis, pradeda juos valdyti, kontroliuoti. Visa tai rodo bėdos dydį – neapibrėžtumo, chaotiško gyvenimo netoleranciją (o žmogaus gyvenimas jau pats iš principo yra chaotiškas ir nenuspėjamas).
Kaltas be kaltės?
Valdingas žmogus, kad ir kurios jis lyties būtų, tampa savo iliuzijų įkaitu. Neretai jį lydi nuolatinis kaltės jausmas. Valdingi žmonės sunkiau pakelia nesėkmes, mat jų iliuzija sako, kad jie viską gali valdyti, tad nesisekti tiesiog negali. O nesėkmių būna, nes noras viską valdyti – tik iliuzija. Situacija tampa absurdiška, mat valdingas asmuo nori prisiimti atsakomybę net už tuos dalykus, kurie nuo jo nepriklauso, nepripažįsta, kad jo galimybės kai kuriomis aplinkybėmis ribotos.
Rezultatas? Kaltės jausmas, kad veiksmas ar darbas atliktas nepakankamai gerai, netobulai. Valdingas žmogus labai sunkiai pasidalija su kuo nors savo atsakomybe, nes jam atrodo, kad tuo dalytis negalima, mat niekas kitas nepadarys taip gerai kaip jis. Ilgainiui tokia būsena išsekina fiziškai ir emociškai.
Kaip nutraukti ydingą ratą? Atsakymas paradoksalus – pripažinti savo bejėgiškumą, atsisakyti visagalybės iliuzijos. Valdingam žmogui padėtų suvokimas, kad kai kurių dalykų mes nepajėgūs suvaldyti. Pripažinus, kad kai kuriomis aplinkybėmis galimybės ribotos, sumažėja noras viską kontroliuoti ir valdyti.
