Tėvystė – tai ne tik rūpinimasis vaiko poreikiais, bet ir nuolatinis emocinis ryšys, kuris formuoja mažylio pasaulio suvokimą. Daugelis tėvų, patirdami stresą ar nuovargį, kartais pakelia balsą – ir tai žmogiška. Tačiau kai riksmas tampa pagrindiniu auklėjimo būdu, jis palieka gilų pėdsaką vaiko psichikoje. Tylūs, užsidarę, nepasitikintys savimi vaikai dažnai užauga būtent rėkiančiose šeimose. Kodėl taip nutinka?
Kai balsas tampa ginklu
Riksmas – tai jėgos ir kontrolės išraiška. Vaikas, išgirdęs pakeltą toną, nebegirdi žodžių prasmės – jis girdi tik grėsmę. Jo kūnas automatiškai reaguoja į pavojų: įsitempia, širdis plaka greičiau, kvėpavimas padažnėja. Tokiu metu vaiko smegenys nesimoko – jos tiesiog bando išgyventi.
Todėl kiekvieną kartą, kai tėvai rėkia, mažylis neįsisavina pamokos, o tik išmoksta vieną dalyką – tylėti, kad išvengtų konflikto. Taip pamažu formuojasi elgesio modelis: „Geriau patylėsiu, kad nepyktų.“
Tylūs vaikai – ne visada ramūs
Tylus vaikas dažnai atrodo paklusnus, „geras“, nekeliantis problemų. Tačiau už tokio elgesio slypi baimė, kaltė ir emocinis uždarumas.
Tokie vaikai:
- bijo išsakyti savo nuomonę, kad nesukeltų pykčio;
- slopina jausmus, manydami, kad jų emocijos yra neteisingos;
- užauga perdėtai atsakingi, stengiasi visiems įtikti;
- dažnai tampa suaugusiaisiais, kurie negeba ginti savo ribų.
Rėkimas užgniaužia vaiką iš vidaus. Jis nustoja klausti, svajoti, abejoti – nes mokosi, kad garsas sukelia pavojų.
Riksmo pasekmės emocinei raidai
Nuolatinis šaukimas formuoja vaiko pasitikėjimo savimi trūkumą. Jis pradeda manyti, kad jei tėvai ant jo rėkia, vadinasi, su juo kažkas negerai. Ilgainiui toks mąstymas perauga į vidinį kritiką: „Aš netobulas“, „Aš blogas“, „Aš nusipelniau pykčio“.
Riksmas taip pat sutrikdo ryšį tarp tėvų ir vaikų. Kai mažylis bijo, jis neateina pas tėvus su problema – jis atsitraukia. Ir štai taip po truputį nutrūksta svarbiausias emocinis tiltas – pasitikėjimas.
Ką daryti vietoj riksmo?
Tėvai rėkia ne todėl, kad blogi – o todėl, kad patys neišmokyti ramiai spręsti emocijų. Tad svarbiausia – ne kaltinti save, o ieškoti kitų būdų reaguoti.
- Sustabdykite save prieš šaukdami. Giliai įkvėpkite, išeikite į kitą kambarį, suskaičiuokite iki 10.
- Pasakykite emociją, ne riksną. Vietoj „Kiek galima!“ – „Aš labai pavargau ir man sunku susitvarkyti su triukšmu.“
- Paaiškinkite pasekmes ramiai. Vaikui aiškiau suprasti, kai taisyklės išsakomos be baimės tono.
- Atsiprašykite, jei vis dėlto pakėlėte balsą. Tai rodo, kad emocijas galima pripažinti ir ištaisyti – svarbi pamoka kiekvienam vaikui.
Auginti drąsų, o ne tylų vaiką
Kiekvienas tėvas nori, kad jo vaikas būtų laimingas, pasitikintis savimi ir gebantis kalbėti apie jausmus. Tokį vaiką augina ne riksmas, o ramus balsas, kantrybė ir pagarba. Kai mažylis žino, kad jį girdi be baimės, jis mokosi kalbėti, o ne tylėti.
Tylus vaikas nėra laimingas – jis tiesiog bijo būti savimi. Tad užuot šaukę, klausykime. Nes būtent klausymas – tai meilės kalba, kurią vaikas supranta geriausiai.
