Vaikų ligų gydytoja, doc. m. dr. Indrė Plėštytė-Būtienė sako, kad vaikai kartais suserga visai ne dėl virusų ar bakterijų kaltės. “Stresas vaikui – adaptacijos problemos, saugumo jausmo stygius – tiek darželyje, tiek namie. Kaip jis jausis saugus, jei bijo net užmigti, nes rytą jį pažadins ir „varys į darbą“, kuris jam nemielas. Suaugusieji lygiai taip pat suserga, kai nenori į darbą”, – sako gydytoja, ir priduria, kad šį kartą kalbės ne apie rimtas ligas, kurios, žinoma, reikalauja intensyvaus gydymo.
Anot I. Plėštytės-Būtienės, jautresni vaikeliai serga vienomis ligomis, aktyvūs – kitomis. Vaizdžiai tariant, jei per dažnai sergame, blogai mokomės, pagalbos kreipsimės į korepetitorių: vieni ieškos vaistų, kiti – priežasties, kodėl taip nutinka: “Kai pas mane gimdytojai atveža vaiką, jau išgėrusį dešimt antibiotikų dozių, bet vis dar nepasveikusį, ir klausia: „Daktare, kas su mumis dedasi?“, visada atsakau, kad reikia rasti priežastį, kodėl mažylis nori sirgti. Ypač jei tyrimai geri”.
Mamos baimės – vaiko liga
Vaiko sveikata itin susijusi su tėvų patiriamu stresu – ne veltui sakoma, kad darželiui reikia ruošti tėvus, ne tik vaikus. Mes, mamos, jaučiame didelį socialinį spaudimą, ką pasakys kiti: vaikas negražiai aprengtas, išbertas, neišauklėtas, spiegia viešoje vietoje ir t. t. Kas kaltas? Aišku, mama! Ir ji nuolat griaužia save, ką čia padaryti, kaip čia viską pakeisti. Motinas nuolat kamuoja baimės, kad sūnus ar duktė kažkaip negražiai, nors absoliučiai natūraliai, pasielgs darželyje. O kai mamytė bijo, į tai savitai reaguoja vaikas. Kai manęs tėvai teiraujasi, ką daryti, kad vaikas, tarkime, parduotuvėje nekeltų isterijų, atsakau – tiesiog nebijokite. Ramiau į viską reaguokite. Ir nepykite ant mažylio.
Susiorganizuoja sau atostogas
Kai vedu seminarus tėvams, dažnai paklausiu: „Kiek iš jūsų susidūrėte su tokia situacija – kai tik pagalvojate, kad vaikas jau seniai nesirgo, kitą dieną jis atgula?“ Daugybė! Nes mamos tarsi atidaro kanalą, leidžiantį mažutėliui sirgti, kad jis pabūtų tik su ja. Motina taip pat jo pasiilgo ir norėtų drauge, niekieno netrukdoma, pabūti su vaikeliu. Jeigu mama nepaleidžia mažylio – jis sirgs, jeigu pervargsta, jis taip pat sirgs. Vis dar klaidingai manome, kad sūnelis ar dukrytė darželyje tik žaidžia. Netiesa, jis ten dirba didžiulį darbą, ir ne vienu etatu.
Gimdytojai atostogauja, mokiniai atostogauja, o darželinukai eina į savo darbą be pertraukų ir poilsio. Jie patys ir susigalvoja sau atostogas, nes pavargsta ir suserga. O mes norime, kad jie dirbtų savo darbą be atokvėpio, kad mūsų netrikdytų ir netrukdytų. Juk vaiką paimame iš darželio tada, kai mes norime. Mokyklinukai atostogauja kas du mėnesius, o darželinukai susiorganizuoja poilsį beveik kas mėnesį, susirgdami. Taip mažiukai serga devynis kartus per metus, išskyrus vasarą.
Šiltuoju metų periodu vaikai taip pat serga, tačiau labiau dėl chaoso jų gyvenime ir suaugusiųjų nemokėjimo grūdinti. Per didelis krūvis ir mūsų – tėvų – nenuoseklumas, vaiką gali susargdinti.
Nepykdykite imuniteto
Mūsų organizmas atkartoja mūsų veiksmus, visą logiką ir psichologiją. Kai imuninė sistema yra taip išbalansuota ir chaotiška, ją supykdyti gali bet kas. Juokauju, jog piktą moterį ir komplimentas sunervina. O taip nutinka todėl, kad mes tiesiog trukdome savo imunitetui. Kokios anksčiau buvo mūsų vaistinėlės – pleistras, tvarstis, jodas ar „zelionka“, dar gal koks aspirinas karščiui numušti. Kai vaikas serga, o mes jam kišame papildomų cheminių junginių, turime suprasti, kad jie yra svetimkūnis organizmui.
Be to, kad vaikas turi išmokti laiku atpažinti užpuolusius mikroorganizmus, mes dar reikalaujame, kad imuninė sistema dirbtų it atpažintų, ar sugirdytas vaistas yra savas, nekeliantis grėsmės, ar svetimas, kaip ir mikrobai. Tuomet dalis imuninės sistemos ląstelių turi suplaukti į virškinamąjį traktą ir tikrinti, kas pateko į organizmą, pažiūrėti, kenkia jis ar ne. Jei nekenkia, leidžia į organizmą, kur turi būti suvirškintas ir suskaidytas. Žarnyne yra apie 80 proc. imuninės sistemos: kuo daugiau ten grūsime vaistų, tuo labiau apkrausime imuninę sistemą ir ji nebeturės resursų kovoti su liga, nes reikia kariauti su svetimkūniu, t. y. cheminiu junginiu.
Vaistai padvigubina imuninės sistemos darbo krūvį. Medikamentai neretai būna tarsi savita psichoterapija. Tėvai galvoja taip: „O velnias, vaikas susirgo, o man rytoj į darbą, svarbus susirinkimas, komandiruotė ir t. t.“ Tuomet lekia į vaistinę ir reikalauja ko nors, tarkime, nuo kosulio. Taip mes ne savo mažylį gydome, o save, savo nerimą, nes nenorime, kad sugriūtų planai.
Tėvai turi teisę abejoti
Kai mamos ar tėčio paklausiu, kam savo sergančiam sūnui ar dukrai duoda vieną ar kitą vaistą, dažniausiai sulaukiu atsakymo: „Nežinau, taip gydytoja liepė.“ Kaip jūs, tėvai, galite vaikui kišti į burną bet ką?! Juk ne gydytojas įdeda tabletę, o tėvai. Reikia žinoti, domėtis, tikrai raginu šiek tiek abejoti specialistu, juk ne daktarai atsako už vaiką, o būtent tėveliai. Medikai nebėra visagaliai dievai, sprendimą turi priimti visa komanda – tėvai, gydytojai, slaugytojai, visuomenės sveikatos specialistai, auklėtojai, mokytojai, visų jų tikslas – užauginti sveiką ir laimingą žmogų.
Gydytojas, be jokios abejonės, turi daug žinių, kompetencijos ir gali patarti, kuriuo keliu eiti. Tėvai turi teisę klausti ir abejoti, o medikas turi paaiškinti, kodėl rekomenduoja daryti taip, o ne kitaip. Jei skiriami antibiotikai, būtina argumentuoti, kodėl jų reikia (dėl blogų tyrimų ir vaiko savijautos), o ne taip, kaip vis dar pasitaiko, kai šie rimti vaistai skiriami „dėl viso pikto“. Antibiotikų iš tiesų reikia kur kas rečiau nei yra skiriama. Aš esu už tai, kad mažylis kovotų pats – mes už jį jo kambario nesutvarkysime, o jeigu tai darysime, jis niekada neišmoks pats.
Purvinas po ligos
Kodėl vaikas taip dažnai serga? Todėl, kad į jį prikišus visokiausių chemikalų organizme atsiranda šiukšlynas, o po ligos reikia išsivalyti. Mažylis atvedamas pas gydytoją pajuodusiais paakiais, apveltu liežuviu, neturintis apetito, užkietėjusiais viduriais, nes tėveliai vis grūda vaistus: jiems rodosi, kad atžala vis dar serga. Ne, ji neserga, ji „purvina“ po ligos. Kai manęs klausia, kaip pastiprinti imunitetą, visada tėvams sakau, kad nesitikėtų, jog duosiu stebuklingą tabletę ir jis išsivalys: tam reikia laiko, tinkamo režimo, sveikos mitybos, ramybės. Sveikimo procesas taip pat turi vykti tvarkingai: pamiegam, pavalgom, pasitvarkom.
Gabus imunitetas
Bėda ta, kad vaikus augina patiktukų karta, mes taip mėgstame tuos „laikus“, įkeliame nuotrauką ir nerimastingai laukiame, kiek patiktukų surinksime, nebeturime kantrybės, nebemokame palūkėti. Vaizdžiai tariant, mes nesodiname bulvių pavasarį ir kantriai iki rudens laukiame derliaus, cepelinų mes norime „čia ir dabar“. Tas pats nutinka ir su vaiko liga: įkišame tabletę ir norime efekto tuoj pat, be pastangų. Tokie gimdytojai būna nepatenkinti, kai jiems sakau, kad imuniteto staiga sustiprinti neįmanoma, nes tai yra mokymosi procesas, visą gyvenimą mes mokomės kovoti su virusais ir bakterijomis, o vėliau, senatvėje, su onkologinėmis ląstelėmis. Juk pirmokas staiga negali tapti dvyliktoku, tam reikia laiko, kantrybės ir tėvų netrukdymo.
Tiesa, yra tokių genijų, kurie neserga, jie tarsi žmonės, nedarantys namų darbų, bet gaunantys dešimtukus. Būna, kad vaikas išgirsta ir supranta, jam dešimt kartų kartoti nereikia. Taip ir su ligomis: vienam pakanka kartą prasirgti sloga ir jo organizmas jau žino, kaip tvarkytis, o kitas ant patalo guli dešimt kartų. Tai jau priklauso nuo genetikos ir aplinkos veiksnių.
Tarsi užsidaro
Jei mažylis kosėja, tarkim, dėl refliukso, aš ir jo nepažinodama galiu įtarti, kad jam padidėję adenodai ir dar užkietėję viduriai: man aišku, kad tokiam pypliukui nepatinka darželyje. Mamos ir tėčiai žiūri į mane kaip į kokį ekstrasensą. Vienas iš požymių, kad mažiukui negerai darželyje – užburkusi nosis, padidėjusios tonzilės, o dar ir užkietėję viduriai. Taip jis tarsi užsidaro. Įsivaizduokite, kaip jis nesaugiai jaučiasi darželyje, jei jo kūnas imasi tokių priemonių. Tokių vaikų yra labai daug ir jie neserga, jie tiesiog ginasi, nes neranda kaip kitaip išlieti savo emocijų. Viena mano mažoji pacientė, užkietėjus viduriams, dainuoja. Taip atsipalaiduoja ir visos problemos išnyksta.
Nepykite, kad serga
Kaip tėvai reaguoja į atžalos ligą? Situacija: vaikutis naktį kosi (o esant viršutinei kvėpavimo takų infekcijai jis įprastai kosėja), o tėvai ryte pasišiaušę ir neišsimiegoję atvelka savo „ligonėlį“ pas gydytoją, girdi, jis visą naktį prakosėjo, negalėjome miegoti. Vaikas miegojo? Miegojo. Tuomet tėvams siūlau naktį negulėti piktiems, o atsikelti, išsivirti arbatos, mėgautis pokalbiu dviese ir nepykti ant vaiko už tai, kad jis serga. Regis, vaikas, naktį kosėjęs, turėtų būti pavargęs ir mieguistas, o paprastai jis išdykauja, lyg nieko nebuvo. Vadinasi jis per naktį pailsėjo.
Taip, suaugėliai pyksta ant sergančio mažylio, nes jis griauna planus, trukdo jų darbams, tuomet ir duoda kuo daugiau vaistų, kad tik vaikas pasveiktų. Jis nepasveiks, kol tėtis ar mama ant jo pyks. Vaistai suteikia apgaulingą kontrolės jausmą – iš tiesų jūs nieko nekontroliuojate ir, atsiminkite, nei vienas vaistas neužkirs kelio virusinės ligos komplikacijoms.
