Jau prieš kelerius metus JAV gydytojai psichoterapeutai pradėjo skambinti pavojaus varpais apie žalą, kurią vaikams sukelia išmanieji telefonai.
Kartų skirtumus tirianti psichologė dr. Jean Twenge interviu CNN pasidalino savo nerimu apie tai, ką jai teko pastebėti jau 2011–2012 metais. Pasak tyrėjos, būtent tada pradėjo blogėti psichinė sveikata vaikų, kurie naudojosi smarkiai populiarėjančiais išmaniaisiais telefonais.
Tais metais vaikai pradėjo kalbėti, jog jaučiasi „liūdni, be vilties, nereikalingi… kad jie nieko gero negali nuveikti”. 2011–2015 m. vaikų depresijų lygis išaugo 50 procentų. Augo ir savižudybių skaičius. Vaikai pradėjo mažiau skirti laiko savo draugams, rečiau susitikinėti vienas su kitu, mažiau miegoti. Pasak psichologės, vaikų ir paauglių psichinės sveikatos būklė šiuo metu yra blogiausia per pastaruosius kelis dešimtmečius.
Apie šiuos nerimą keliančius faktus savo administruojamoje feisbuko paskyroje „Your modern family” neseniai pasidalino garsi JAV tinklaraštininkė ir knygų autorė Becky Mansfield, ji kėlė klausimus apie tai, kodėl elektronika kelia depresiją mūsų vaikams. Lygindama laikus, kai dabartiniai suaugusieji patys buvo vaikai, ji teigia: „…mes nematydavome kiekvieno vakarėlio, iškylos ar žaidimo nuotraukų, mums nerūpėjo, kaip atrodydavome bendraudami su draugais, kadangi būdavome ten vieninteliai – be kamerų ir telefonų. Išėję iš mokyklos pamiršdavome ir patyčias – jų niekas neišviešindavo.”
Pasak psichoterapeutės Victorios Prooday, mūsų pačių namuose plečiasi tyli tragedija, paliečianti mūsų vaikus. Tyrėjai atskleidė šokiruojančią vaikų psichinių susirgimų statistiką, šiuo metu jau siekiančią epidemijos mastus: 1 iš 5 vaikų turi psichikos problemų; 43 procentais išaugo vaikų aktyvumo ir dėmesio sutrikimai; 37 procentais išaugo paauglių depresija; 200 procentų išaugo savižudybių lygis 10–14 metų vaikų amžiaus grupėje. „Iš šiuolaikinių vaikų yra atimti sveikos vaikystės pagrindai”, – teigia gydytoja.
Pradinių mokyklų vadovai pastebi, kad technologijos ir tyčiojimasis online jau nuo penktos klasės smarkiai veikia vaikų psichinę sveikatą. Daugybė moksleivių rodo vienas kitam priešiškumą Instagrame. Būna, kad mergaitės neatvyksta į mokyklą, jausdamosi atstumtos ir persekiojamos. Tokie atstūmimo incidentai yra itin žiaurūs, ir tai – signalas, kad ne viskas gerai.
Apie naujausiųjų technologijų poveikį vaikams ir paaugliams kalbamės su psichologe dr. Monika Skeryte-Kazlauskiene, Lietuvos edukologijos universiteto Žaidimo tyrimų laboratorijos mokslo darbuotoja.
Kokią žalą mūsų vaikams kelia išmaniųjų telefonų, kurių jie nepaleidžia iš rankų, naudojimas?
Svarbu galvoti apie tai, vietoje ko naudojami telefonai ir kam jie naudojami, kokiems tikslams. Jei susisiekti su tėvais, draugais, palaikyti ryšiui, paskirti susitikimą – tuomet tai puiki ryšio priemonė. Nufotografuoti patikusį vaizdą ir pasidalinti juo su draugais – puiku. Pasiklausyti kartu patikusios muzikos, susirasti informacijos – visa tai praplečia gyvenimą. Pagrindinis klausimas – ką pakeičia telefonų ir kitų ekranų naudojimas.
Jei žiūrimi filmai vietoje sekamos ar skaitomos pasakos – vaikams neugdoma vaizduotė. Klausydamiesi pasakojimų vaizduotėje kuriame savus paveikslus. Žiūrėdami filmą matome kažkieno kito sukurtus paveikslus tos istorijos tematika. Jei esame įpratę kurti savo vaizduotėje „filmus”, dar pasiginčysime su kūrėjais. Bet jei to įgūdžio nėra, jei pasakų, istorijų ir knygų nebuvo, o pereita iš karto prie filmų – tuomet esame įpratę žiūrėti parengtus vaizdus, todėl sumažėja kūrybinės, kritinio mąstymo galios, vaizduotė.
Svarbu nebūti kategoriškiems, teigiant, kad technologijos – tai gėris ar blogis, nes pačios technologijos nėra nei gėris, nei blogis. Tai tik priemonės, kurios turėtų palengvinti mūsų gyvenimą, nors kartais, netinkamai naudojamos, gali sukelti ir žalos.Psichologė dr. Monika Skerytė – Kazlauskienė
Filmai yra labai greita stimuliacinė medžiaga. Realiame pasaulyje veiksmas vyksta žymiai lėčiau. Mūsų smegenys, jei gauna daug greitos stimuliacinės medžiagos, greitai mokosi, bet greitai prie jos ir pripranta. Tuomet realybėje ima trūkti greičio, besikeičiančių kadrų ir vystosi priklausomybė nuo ekranuose vykstančių vaizdų – filmų, žaidimų. Realybė pasidaro per daug nuobodi ir nepatraukli, vis daugiau bėgama į telefonus, kompiuterius, ieškant įdomesnio gyvenimo. Iš kitos pusės – kai smegenys nestimuliuojamos, yra kaip su narkotikais: vyksta abstinencija, kyla pyktis, susierzinimas, padidėja dirglumas, impulsyvumas. Priklausomybės pasireiškia tuo, kad vartojama nepaisant aplinkos, pasekmių, nebesuvokiama, kaip tai griauna gyvenimą.
Auga tokia vaikų karta, kuri savo aplinkoje mato daug žmonių, prasmengančių ekranuose. Seneliai tarsi užhipnotizuoti žiūri TV, tėvai prie kompiuterių suzombėja, o jei atsitraukia nuo jų, tuomet sulenda į telefonus. Daugelis bendraamžių pertraukas leidžia su telefonais, autobusuose daugelis žiūri ne pro langus, o į telefonus. Tai net ir vaikas, kuriam nėra įdomu, kas vyksta per telefoną, jaučiasi vienišas, nepajėgus konkuruoti su technologijomis, ima joms pasiduoti, pats ieškoti kompanijos telefone ar kitame ekrane, nes gyvus žmones tampa vis sunkiau pasiekti. Ir taip išmoksta irgi bendrauti per žinutes, tekstus ir pasitenkinti be gyvo susitikimo su draugais.
Nuolat sakome vaikams, kad jie turi ką nors veikti, daryti, skubėti, o realybė dažnai yra kitokia – aplinka taip greitai nesikeičia. O vaikai įpranta būti užsiėmę, kažką daryti. Jiems pasidaro sunku išbūti kelias minutes ir nieko neveikti. O tėvai turi išeitį – mobilusis telefonas, kuriame visuomet yra pramogų. Telefonai, planšetės duodami užimti net ir labai mažus vaikus, tarsi sakant, kad nuobodžiauti yra blogai, savos mintys yra nepageidaujamos, geriau „lavintis” su kitų pateikiamais žaidimais, užduotėlėmis. Ir vaikai nebeištveria kelionių be telefonų, nebegali palaukti, nebegeba susigalvoti sau veiklos mintyse, vaizduotėje ar realybėje. Tie vaikai, kurie negauna telefonų, žiūri pro langus, dairosi, stebi pasaulį, ima ką nors stebėti, skaičiuoti, kuria savo pasaulius, eksperimentus, žaidimus, išbando savo kūną visaip judėdami. Tie, kurie ramiai sėdi sukišę nosis į telefonus, išmoksta naudotis programėle, perpranta žaidimus. Kurie vaikai lengviau pasinaudos savo kūrybinėmis galiomis, o kurie reikalaus daugiau užimtumo iš aplinkos?
Ką galėtumėte patarti tėvams ir pedagogams, susirūpinusiems vaikų prastėjančia psichologine sveikata, kuriai didžiulį neigiamą poveikį daro besaikis naudojimasis naujausiomis technologijomis?
Svarbu nebūti kategoriškiems, teigiant, kad technologijos – tai gėris ar blogis, nes pačios technologijos nėra nei gėris, nei blogis. Tai tik priemonės, kurios turėtų palengvinti mūsų gyvenimą, nors kartais, netinkamai naudojamos, gali sukelti ir žalos. Tačiau jei kategoriškai atimsime iš vaikų telefonus, kai jie galbūt tiesiog ieško informacijos apie dinozaurus, nori susisiekti su draugu ar ieško patikusios dainos pavadinimo, tik sukelsime nereikalingą konfliktą, ir jis galbūt duos daugiau žalos, nei paties telefono naudojimas.
Pirmiausia siūlyčiau pradėti nuo savęs. Apgalvoti patiems, ką mums duoda technologijos, kiek vietos jos užima mūsų gyvenime, vietoje kokios veiklos jos užima mus. Ar galėtume be jų pragyventi dieną, savaitę, mėnesį? Kokia veikla tuomet užsiimtume, kokios veiklos galbūt trūksta mūsų gyvenime, kad kartais įkrentame į telefonus? Ką apie šeimos gyvenimą sako tai, kad kažkuris šeimos narys yra atsiribojęs, nuolat sėdi prie ekrano? Ko galbūt trūksta tam nariui? Tuomet gali būti lengviau ir su vaikais susitarti. Technologijos turi labai smarkų patrauklumo užtaisą, joms nelengva atsispirti, tam reikia sąmoningumo, supratimo.
Reikia rodyti pavyzdį, kad gyvas santykis su žmogumi yra svarbesnis už veiklą, kuri vyksta telefone, kompiuteryje ar kt. Jei vaikas kreipiasi į jus, o jūsų dėmesys sutelktas į ekraną – ar paliekate ekraną, ar vaiką? Mes nuolat pasitikriname, kiek esame reikalingi ir svarbūs aplinkiniams. Jei suaugę pasirenka ekranus, kaip jaučiasi vaikai? Jie tuomet išmoksta elgtis taip pat – pietų metu sukiša nosis į telefonus ir visaip rodo, kad ten vyksta svarbesnis gyvenimas nei čia, su mumis.
Vietoje tos veiklos, kurią jums pristato jūsų vaikas ekrane, galite pasiūlyti panašią veiklą realiame pasaulyje. Kalba su draugais? Pasiūlykite visiems susitikti kavinėje, finansuokite tokį gyvą pasimatymą. Domisi mokslo dalykais? Pakvieskite į muziejų. Žaidžia žaidimus? Išbandykite stalo žaidimus. Skaito knygas? Organizuokite kelionę į biblioteką. Klausosi muzikos? Pasidomėkite gyvais koncertais ar muzikos pamokomis.Psichologė dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė
Jei įvyko taip, kad vaikas jau prie ekrano ir sunku jį nuo jo atitraukti, svarbu ne panikuoti ar graužtis, o imtis veiksmų. Ir tikrai nereikia atimti telefono, nes taip tik bus sukurtas konfliktas ir jūs jo nelaimėsite. Vaikams svarbu jausti, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimą, o prieštaravimas jus gali tik nutolinti. Vietoje to geriau pasielgti netikėtai.
Jei matote, kad vaikui labai svarbu technologijos ir jos pasirenkamos, užuot gyvai bendravus, geriausia, ką galite padaryti – draugiškai pasidomėti, ką vaikas veikia, kas jam ar jai įdomu, kuo užsiima, paprašyti, kad ir jus pamokytų. Tokiu būdu parodome, kad vaikas mums svarbus, gerbiame jo pasirinkimus, jog mums svarbus ryšys su vaiku, įdomu, ką jis veikia, kuo domisi. Savo pavyzdžiu rodydami, kaip bendrauti, mokome ir vaikus tuo pasinaudoti – pasidomėti, ką veikiate, kuo gyvena jų draugai. Vaikams dažnai trūksta teigiamų bendravimo pavyzdžių.
Antras žingsnis – vietoje tos veiklos, kurią jums pristato jūsų vaikas ekrane, galite pasiūlyti panašią veiklą realiame pasaulyje. Kalba su draugais? Pasiūlykite visiems susitikti kavinėje, finansuokite tokį gyvą pasimatymą. Domisi mokslo dalykais? Pakvieskite į muziejų. Žaidžia žaidimus? Išbandykite stalo žaidimus. Skaito knygas? Organizuokite kelionę į biblioteką. Klausosi muzikos? Pasidomėkite gyvais koncertais ar muzikos pamokomis. Tik svarbu, jog tai darytumėte kartu, draugiškai, pasitardami, kad nekiltų susierzinimo, jei vaikai atsisakys (greičiausiai taip ir bus pirmą kartą). Jei vaikai neužsidega jūsų pasiūlymais, užsiimkite realia veikla patys – ką nors konstruokite, remontuokite, kurkite, mokykitės. Gyvas pavyzdys visuomet geriausiai įkvepia.
Ikimokyklinukai ar net dešimties, dvylikos metų vaikai ramiai gali išgyventi be telefonų. Mama sako: kaip neduosiu telefono, jis žino ir reikalauja. Problemų nekyla vieną kartą nedavus telefono, pasakius, kad tai yra mamos ar tėčio daiktas. Vaikai prisitaiko prie tokių sąlygų, kokiomis auga. Kad jiems būtų lengviau – svarbu kalbėtis. Draugiškai paaiškinus, kad telefonas yra ryšio ar darbo priemonė, padedanti susisiekti su kitais – vaikai tai priima. Sunkiau, jei mama pati daug laiko praleidžia žaisdama su telefonu, pirmenybę teikia telefonui, o ne vaikui. Įmanoma apriboti ir TV laiką, filmukus, žaidimus. Įmanoma ir būtina.
Vaikams svarbu leisti panuobodžiauti, žaisti laisvai (ne ekranuose, o gyvai), būti lauke, gamtoje, daug judėti, tyrinėti pasaulį ir kartu su jais užsiimti jiems įdomia veikla. Ir atsiras pusiausvyra, ir vaikai patys stebėsis – kaip kiti tiek laiko skiria telefonams, kai aplinkui vyksta toks įdomus gyvenimas. Tėvai neturėtų toleruoti, kai per bendrus pietus vaikai žiūri į telefonus, tačiau jei jie patys taip daro, jei pietų metu vyksta ginčai, bendravimas nemalonus – vaikai lengviau tai atlaiko žiūrėdami į ekranus, užsiimdami ten vykstančia veikla. O jei per pietus mezgamas įdomus pokalbis, planuojamos ateities veiklos ar aptariamos įvykusios, kalbama apie tai, kas įdomu vaikams – vaikai mielai dalyvauja.
Sveikas šeimos klimatas, geras ryšys su vaiku bendra veikla lauke ar viduje, draugiški pokalbiai ir geras pavyzdys, rodantis, kad telefonas – tik priemonė, padedanti gyventi, bet nepakeičianti gyvenimo – padės atsispirti technologijų pavojams ir džiaugtis jų teikiamiems privalumams.
O kaip vaikams atsilaikyti prieš faktą, kad kone visi jų bendraamžiai naudojasi išmaniaisiais telefonais?
Kartais kyla sunkumų dėl to, kad vaikai, o ypač paaugliai nori pritapti prie grupės ir argumentas „bet visi turi telefonus” tėvams gali skambėti kaip skaudus priekaištas. Gali padėti supratimas, kad jei visi, tai nereiškia, jog ir pas mus taip turi būti, nes visi yra skirtingi, turi skirtingas namų taisykles.
Sunku patikėti, bet vaikai gali net didžiuotis, kad tėvai jais rūpinasi ir neleidžia žiūrėti baisių filmų, per daug žaisti telefonu – viskas priklauso nuo to, kaip tėvai tai pateikia. Ar kaip rūpinimąsi vaiku, ar kaip savo valdžią jam. Ar jie diskutuoja ir kalba su vaiku, ypač – paaugliu, ar nukerta prieštaravimus ir liepia klausytis, nes jie geriau žino. Tėvai gali padėti vaikui atrasti kitų bendravimo su bendraamžiais būdų – pasikviesti į svečius ir kartu pažaisti, sudaryti kiemo futbolo komandą, surasti prasmingos veiklos ir įtraukti į ją vaiko bendraamžius. Patys vaikai gali būti gana kritiški dėl technologijų pervartojimo, jei pabandome išgirsti jų nuomonę. Tiesiog technologijos yra lengvas būdas pabėgti, išvengti tiesioginio nepatogaus bendravimo su bendraamžiais. Tėvai gali pasikalbėti su kitais tėvais, kad jaustųsi drąsesni ir nepasiduotų nepagrįstam spaudimui (geresnio telefono, daugiau laiko prie kompiuterio ir pan.). Sprendimai turėtų atsirasti diskutuojant.
