Ko gero, mažai kuris mūsų susimąstėme, kad polinkis į narkotikų priklausomybę formuojamas ankstyvoje vaikystėje. Dėmesio stoka, neišsakyti jausmai, dovanoti brangūs žaislai, užuot skyrus meilės, nutiesia kelią šios baisios priklausomybės link.
Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas.
„Dviejų garsių žmonių šeimoje augo sūnus, tačiau tėvai jam visiškai neturėjo laiko. Berniuką prižiūrėjo seneliai arba kiti tėvų pažįstami. Tėvai daug dirbo, pykosi, galų gale išsiskyrė ir sukūrė naujas šeimas. Savo sūnui jie niekada negalėjo skirti daug laiko. Šios istorijos smulkmenos nėra tiksliai žinomos, bet aišku, kad vaikas augo netinkamoje aplinkoje. Užaugęs jis tapo priklausomas nuo narkotikų ir kartą jų perdozavęs mirė. Tėvai gal niekada nesusimąstė, kaip jų klaidos gali paveikti vaiką.“
Papasakojote pamokamą istoriją. Ar išties vaiko auklėjimas turi įtakos jo narkotikų priklausomybei ateityje?
Taip. Tik tėvai arba žmonės, kurie auklėja vaiką, suformuoja šią priklausomybę. Narkotikus ateityje norės vartoti tas vaikas, kurio poreikių, pojūčių ir jausmų vaikystėje nėra paisoma, su juo nebuvo kalbėta apie tai, ką jaučia, kodėl liūdi, apie ką svajoja, kodėl juokiasi. Toks vaikas negauna vaikystėje supratimo, kaip nuostabu yra džiaugtis, būti laimingam, kaip gera jausti tėvų artumą, būti su jais kartu. Jis nemoka džiaugtis savo laimėjimais, jeigu tėvai to neišmoko daryti. Pasitenkinimas savimi, mokėjimas džiaugtis formuojasi labai anksti, apie antruosius–penktuosius gyvenimo metus. Jeigu šiame amžiuje negavo pakankamai tėvų (arba žmonių, su kuriais gyvena ir jie turi įtakos jo auklėjimui) dėmesio, vaikas neišmoksta būti laimingas, nesupranta, kas gali suteikti laimę. Jeigu trūksta laimės, žmogus jos ieško vartodamas narkotikus, kurie iš pradžių sukelia laimės iliuziją. Vėliau išsivysto priklausomybė.
Jeigu tėvai nesugebėjo arba neturėjo laiko vaikystėje sukurti savo vaikui malonumo pajautimo, vėliau jis ieškos malonumo vartodamas narkotikus. Išties verta žinoti tai, kad vaikas, su kuriuo tėvai kalbėjosi, bendravo, kuriam skaitė pasakas, domėjosi, kas dedasi mažoje širdutėje, kurį mokė suprasti, ką reiškia džiaugsmas, pyktis, kuriam padėjo suprasti, kaip malonu būti kartu, niekada netaps narkomanu. Kad ir kiek siūlytum tokiam vaikui narkotikų, jų neims, o jei ir paragaus, netaps priklausomas, nes jam nereikės tariamo malonumo ir nesužavės jų poveikis.
Jeigu tėvai neskiria dėmesio vaiko jausmams, vėliau kai jis užauga, sukuria šeimą, tėvų dėmesio negali kompensuoti kitas jam artimas žmogus, pavyzdžiui, vyras arba žmona?
Nebūtinai tėvai turi skirti vaikui dėmesio, tai gali daryti seneliai arba vaiką prižiūrintys kiti asmenys. Tačiau jie turi būti pajėgūs tai daryti. Didžiulis pavojus, kad vaikas ateityje taps narkomanu, kyla, kai tėvai savo dėmesio stoką kompensuoja brangiais žaislais arba kitais materialiais dalykais. Jeigu tėvai pasako savo vaikui: „Žinai, mes negalime skirti dėmesio, pabūti su tavimi, pasikalbėti, bet mes nupirksime nuostabų žaislą ar kokią nors kitą dovaną, kurios tik panorėsi“, nutiesia vaikui kelią narkomanijos link. Nes nei pinigai, nei patys geriausi daiktai negali pakeisti gyvo bendravimo.
Manau, kad visi tėvai, kad ir kur jie gyventų, kokio išsilavinimo būtų, gali pasakyti savo vaikui gerą žodį, paklausti, kaip jis jaučiasi, nueiti kartu pasižiūrėti, kaip atrodo miškas, pasakyti, kaip jaučiasi patys, ir paklausti vaiko, kodėl jis liūdnas. Tačiau tai reikia daryti laiku, ankstyvojoje vaikystėje, net ir tada, jeigu labai trūksta laiko. Nes jeigu vaikas neišmoks žodžiais išsakyti savo jausmų, vėliau jam net ir psichoterapinė pagalba nebus prieinama, mat per ją daug kalbama, gilinamasi į žmogaus vidų ir ieškoma kelių išbristi iš bėdos. Net ir nesąmoningai pasirinktas netinkamas auklėjimas gali padaryti nepataisomos žalos vaikui, nes 100 proc. įrodyta, kad polinkis į narkotikus suformuojamas ankstyvoje vaikystėje.
