Pradėję lankyti mokyklą, vaikai joje praleidžia net iki aštuonių valandų per dieną. Todėl akivaizdu, kad renkantis mokyklą kriterijaus „kad būtų arti namų” šiais laikais nebeužtenka.
Kaip išrinkti geriausią mokyklą savo vaikui, kalbamės su „Vaikystės sodo” ir Karalienės Mortos mokyklos, įsikūrusios Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, steigėja, socialinių mokslų daktare Austėja Landsbergiene.
Kaip manote, kas gi yra toji „gera mokykla”? Kas nulemia, kad mokykla yra gera – pastatų grožis, pedagogų moksliniai laipsniai, savita ugdymo sistema? O gal visai ne tai, ką išvardijau?
Vienam gera mokykla – ta, kuri yra aukštai reitingų lentelėse, kitam – kurioje sėkmingai įgyvendinama patyčių prevencijos programa, trečiam – ta, kuri yra netoli namų, nes taip patogu ir nereikia toli vaiko vežioti. Vieno kriterijaus, tinkančio visiems, nėra.
Iš tiesų viskas, ką išvardijote, yra svarbu: ir aplinka, ir pedagogai, ir ugdymo sistema.
Karalienės Mortos mokykloje vadovaujamės Regio Emilia ugdymo filosofija, kurios pagrindas – tai, kad aplinka yra nepaprastai svarbi. Ji – kaip trečiasis pedagogas. Pirmasis pedagogas yra tėvai, antrasis – žmogus, kuris dirba pedagoginį darbą, ir trečiasis – aplinka. Vaikui yra svarbu, kokioje aplinkoje jis gyvena.
Pavyzdžiui, patalpų Karalienės Mortos mokyklai Kaune ieškojome tikrai ilgai – didelį vaidmenį renkantis suvaidino XIX a. kvartalo (restauruojamame buvusių kareivinių kvartale „Juozapavičiaus 13″ Žemuosiuose Šančiuose) architektūra. Čia dera sena ir nauja, istorija, dabartis ir ateitis. Jokiu būdu nenoriu teigti, kad tik pati nuostabiausia, moderniausia ir brangiausia aplinka yra tai, kas geriausia vaikui. Tačiau jau ir moksliniais tyrimais įrodyta, kad aplinka mus veikia. Mes juk paprastai noriai mokomės, jei yra jauki aplinka ir geras pedagogas.
45 minutes trunkanti pamoka su pertraukas skelbiančiu skambučiu, taip pat eilėmis sustatyti suolai, kuriuose sėdi mokiniai, o priešais juos pamokas dėsto mokytojas – jau praeitis. Tai neefektyvu. Mūsų mokykloje yra daug atvirų erdvių: vaikai dirba klasėse, rekreacinėse zonose, koridoriuose, po vieną ar grupelėmis. Mes itin daug dėmesio skiriame vaikų komandiniam darbui poromis ir grupėmis, nes dirbti drauge visuomet smagu. Mokomės ne atskirų dalykų, kaip matematika, muzika, kalbos ar gamtos pažinimas – dirbame su projektais, t. y. temomis, kurios vienija visą ugdymo(si) procesą. Tokioje mokykloje vaikai auga kūrybiškesni.Pradinėje mokykloje svarbiausia yra išmokyti vaiką mokytis bei ugdyti jo socio-emocinius gebėjimus, todėl Karalienės Mortos mokykloje mokymas yra integruotas, kontekstinis, o ugdymas vyksta per patirtį ir pojūčius. Daug keliaujame, kviečiamės į mokyklą svečius ir eksperimentuojame. Mokykloje vyksta sustiprintas užsienio kalbų ir gamtos mokslų – pasaulio pažinimo mokymas. Vaikai įsitraukia į ugdymo procesą, mokosi priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Mano nuomone, tokia ir turi būti gera mokykla.
Paprastai tėvai, kurie renkasi mokyklą, apsilanko atvirų durų dienose ar pasibeldžia į mokyklos vadovo duris, kad pasikalbėtų jiems rūpimais klausimais. Kokius klausimus tėvai turėtų pateikti, kurie padėtų jiems sužinoti, ar ši mokykla tinka jiems ir jų vaikui?
Jūs gerai pastebėjote: nors visos mokyklos siekia iš esmės tų pačių tikslų, tačiau būdai, kaip to siekiama, yra labai įvairūs. Mano įsitikinimu, įvairovė yra gerai, ir aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje daugėja ir alternatyvių ugdymo įstaigų, ir įvairių iniciatyvų, kurios praplečia mūsų supratimą, koks turėtų (ir galėtų!) būti XXI amžiaus ugdymas.
Į ką reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį:
– kai apsilankote, ar jūsų yra klausiama apie jūsų šeimos vertybes? Klausimai nebūtinai turi būti tiesmuki, bet mokyklai turi rūpėti, kokios yra jūsų vertybės, kaip jūs auklėjate savo vaiką. Mat moksliniai tyrimai rodo, kad tai, kaip tėvai auklėja savo vaikus, yra svarbiau ir už šeimos socioekonominę padėtį, ir už tėvų išsilavinimą. Karalienės Mortos mokykloje, prieš priimant vaiką, mes būtinai kalbamės su tėvais, išsiaiškiname jų lūkesčius, vertybes, požiūrį. Tai yra itin svarbu.
– šiandien žinome, kad nei kūno kultūros, nei dailės, nei muzikos pamokos neturėtų būti aukojamos. Išsiaiškinkite, koks mokyklos požiūris į tai.
– nors dauguma mokyklų dabar akcentuoja, kad dėmesį kreipia ne tik į akademinius dalykus, bet ir į socialinius gebėjimus, gebėjimą spręsti problemas, emocinį intelektą ir pan., tačiau įsiklausykite, apie ką daugiausiai kalba: jeigu apie pasiekimus, Kengūrą, Lion’s, reitingus, o dar jeigu lygina save su kitomis mokyklomis, tai šioje mokykloje svarbiausia yra akademiniai pasiekimai.
– koks yra bendravimas su tėvais? Ar tėvai kviečiami į klasę papasakoti apie savo profesiją, kelionę, įspūdžius? Suorganizuoti išvyką? Skaityti? Jeigu nenorite būti įtraukti, o mokykla tai akcentuoja, gali būti, kad mokykla – ne jums. Faktas, kad kuo anksčiau tėvai įsitraukia į vaiko ugdymo(si) procesą, tuo geresnių rezultatų pasiekia vaikas
– būtinai paklauskite, kodėl kai kurie vaikai išėjo iš mokyklos (iš visų mokyklų yra išėjusių vaikų) ir kur jie nuėjo. Gali būti, kad Jums artimesni tie, kurie išėjo, o ne likę.
– išsiaiškinkite dėl namų darbų. Nors sakome, kad pradinėse klasėse turėtų būti kuo mažiau namų darbų, tačiau ne visi mokytojai ir ne visos mokyklos to laikosi. Normalu tam skirti iki 10 min pirmoje klasėje, iki 20 min antroje klasėje, iki 30 min trečioje klasėje ir pan.
– išsiaiškinkite, koks yra mokyklos požiūris į netinkamą elgesį, patyčias ir kt. Jeigu mokyklos atstovas teigia, kad šioje mokykloje nėra patyčių ir nėra netinkamai besielgiančių mokinių, tai tikriausiai šioje mokykloje nėra vietos nuoširdžiai komunikacijai ir per mažai kalbama apie tai, kodėl vaikai elgiasi vienaip ar kitaip. Konfliktai – normali santykių dalis, daug svarbiau yra ne eliminuoti juos, o tai, kaip mokykla elgiasi ir kokį pavyzdį mato vaikai, kai iškyla problemos.
Geriausia mokykloje apsilankyti, kai yra vaikų: juk vieniems patiks laisvi vaikai, daug judesio ir juoko, o kiti tikėsis ramiai suoluose susėdusių vaikų. Geriausia į mokyklą eiti paprastą dieną, o ne tada, kai vyksta kokia nors šventė ar yra pirma diena po atostogų arba prieš. Ateikite paprastą dieną, kai galėsite pamatyti mokyklos kasdienybę – tada geriausiai suprasite, ar ši mokykla jūsų šeimai, ar ne.
Kiekvienas vaikas yra skirtingas: vienas jautresnis, kitas – drąsesnis, vienas nuo ketverių skaito knygas, kitas – nesidomi raidėmis iki mokyklos. Ar verta visus šiuos niuansus aptarti su mokyklos atstovais renkantis mokyklą?
Be jokios abejonės! Yra mokyklų, kuriose tikimasi (nors to negalima reikalauti), kad vaikas ateis skaitydamas ir skaičiuodamas. Jeigu to nežinosite, vaikui bus nelengva adaptuotis. Be to, galbūt jūs netikite tokia filosofija? Pavyzdžiui, Suomijoje vaikai iki septynerių metų nėra mokomi nei raidžių, nei skaičių, o Suomijos švietimo sistema yra viena geriausių pasaulyje.
Beje, jau prieš kelerius metus atradau labai taiklų problemos, kuri iškyla mokykloje, apibendrinimą piešinyje: paukštukas, dramblys, liūtas ir kiti gyvūnai stovi būryje, ir jiems visiems duodama komanda – kas greičiau įlips į medį. Tačiau kai kurie gyvūnai nemoka laipioti medžiais, ir jiems to visai nereikia. Galbūt jie puikiai skraido ar plaukia, ar bėgioja. Kodėl visus gyvūnus turime norėti paversti laipiotojais medžiais? Ar turėtume teigti, kad liūtas ar dramblys turi specialiųjų poreikių, nes negali įlipti į medį?
Nė vienas vaikas nėra statistinis vienetas, bet unikali asmenybė, turinti savo vardą, svajones, talentus, pomėgius ir, aišku, savo baimes.
Karalienės Mortos mokykloje ugdymas yra individualizuojamas, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko patirtį, galimybes, mokymosi tempą ir poreikius. Neatsitiktinai ugdymo proceso neribojame laiku – juk skirtingi vaikai tuos pačius dalykus gali suvokti per nevienodą laiko tarpą. 45 minučių pamoka – atgyvena, nes mūsų mokytojai, stebėdami vaikus ir jų ritmą skirtingu dienos metu, nusprendžia, kiek laiko skirti tam tikrai veiklai. Jei mokiniai projektą atlieka anksčiau, negu buvo planuota, pamoką tiesiog baigiame ir leidžiame vaikams užsiimti kitais juos dominančiais dalykais.
Man susidaro įspūdis, jog vaikui augant tėvai vis mažiau skiria laiko ir dėmesio vaikams: kol vaikas dar yra kūdikis, kruopščiai renka jam (ir išbando) skirtingų rūšių sauskelnes, apipila jį skirtingais žaislais ir pan., jam paaugus renkasi darželį, o atėjus laikui rinktis mokyklą, praktiškai nebesidomi vaiko ugdymu ir užmerkę akis leidžia į pirmą pasitaikiusią (kuri, ko gero, arčiausiai namų). Kaip jūs tai pakomentuotumėte?
Moksliniai tyrimai rodo, kad kuo vaikas vyresnis, tuo tėvai mažiau įsitraukę į vaiko ugdymo(si) procesą. Manau, taip yra dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, mažą vaiką tėvai ypač nori apsaugoti nuo visų gyvenimo negandų. Be to, mama arba tėtis turi galimybę dvejus metus turėti motinystės/tėvystės atostogas, susitelkti į vaiko auginimą, skirti šiam procesui daug dėmesio. Mažas vaikas ne tik atrodo, bet ir iš tiesų yra pažeidžiamas, jam reikia išskirtinio tėvų dėmesio, reikia užmegzti tą tvirtą ir šiltą ryšį.
Vaikui augant ir savarankiškėjant, atrodo, ir tos pagalbos reikia mažiau. Vis dėlto toks įspūdis yra klaidingas – vaikui tėvų dėmesys yra svarbus visą vaikystę ir paauglystę. Iš tiesų – visą gyvenimą. Kaip ir minėjau, moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurių tėvai yra įsitraukę į jų ugdymo(si) procesą, geriau mokosi, užmezga daugiau draugysčių, rečiau praleidžia pamokas (ar apskritai meta mokyklą), jų net elgesys yra geresnis!
Man liūdna, kad penktadalis mokytojų ir net ketvirtadalis mokyklų vadovų teigia, kad bendravimas su tėvais yra didžiausias streso sukėlėjas jų gyvenime! Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad ugdymo įstaiga ir šeima ne visada užmezga nuoširdų bendradarbiavimu grįstą santykį. Jeigu tėvai nemyli mokyklos, nemylės jos ir vaikas – atrodo, labai paprasta, tačiau taip yra.
Vaikų skaičius pradinėse klasėse skirtingose mokyklose būna labai įvairus – ir 25 , ir 15. Ar verta į tai kreipti dėmesį tėvams, besirenkantiems mokyklą?
Klasės dydis – tema, kuria nuolat diskutuojama, ir dažnai tėvai mano, kad kuo mažesnė klasė, tuo geriau. Malcolm Gladwell savo knygoje “Dovydas ir Galijotas”, pirmą kartą išleistoje 2013 metais, aprašė būtent tai, mat JAV 77 proc. amerikiečių mano, kad geriau yra mažinti klases, nei didinti mokytojų atlyginimus, t.y., kad būtent tai pagerins šalies ugdymo sistemą. Vis dėlto tyrimai rodo, kad klasės dydžio įtaka yra labai nedidelė. Optimalus klasės dydis – 16-26 vaikai. Karalienės Mortos mokykloje klasėse yra iki 18 mokinių, o klasės mokytojams dar padeda ir asistentai.
Bene dažniausias iki šiol girdėtas patarimas apie mokyklos pasirinkimą vaikui – “Rinkitės gerą pedagogą”. Bet kaip per vieną pokalbį suprasti, ar jis “geras”? Ir kas apskritai yra “geras pedagogas”?
„Geras pedagogas” yra kaip ir “gera mokykla” – kiekvienam skirtingas. Man nepaprastai patiko tvarka Belgijoje, kur mes sužinodavome, kas bus klasės pedagogas, rugpjūčio mėnesį. Kodėl? Mokyklos vadovai puikiai argumentavo: “Jūs renkatės mokyklą, o ne pedagogą. Mūsų mokykloje visi pedagogai dirba čia, nes mes juos atsirinkome ir pasitikime jų kompetencija. Jeigu jūs norite rinktis pedagogą, vadinasi, nepasitikite mūsų kompetencija. Jeigu nepasitikite mūsų kompetencija, nepasitikite mokykla, o tai programuoja konfliktą. Jeigu jums neaišku – prašau, užduokite klausimus, apsilankykite, tikrai mielai atsakysime. Bet jeigu nepasitikite – gal ši mokykla ne jums?!”
Mums buvo labai aiškiai duota suprasti, kad mes renkamės mokyklą ir arba pasitikime mokykla, arba ne. Ir man tai patiko. Kaip ir su mediku, teisininku – juk neateini ir nepradedi diktuoti savo taisyklių, ar ne? Juk pasitiki, kad tai – profesionalai, ir jie žino, ką sako.
Per ketverius metus įpratau pasitikėti mokykla. Mes Lietuvoje mes dar tik žengiame tuo keliu. Žinoma, suprantu nerimą, suprantu, kad ne visada ir ne visais galima pasitikėti, tačiau vis dėlto suprantu, kas slypi nuostatoje, kad mokykloje turi būti pasitikėjimu grįsti santykiai.
Taigi aš kviečiu rinktis mokyklą, o ne mokytoją. Nes mokytojų yra įvairių: vienai šeimai labiau patinka iškalbus linksmuolis, o kitam – santūrus žmogus. Galų gale, juk ir mokytojai nėra robotai: vienam labiau prie širdies “limpa” vienas vaikas, kitam – kitas. Tik tiek, kad profesionalūs mokytojai niekada to neparodo!
Pasitaiko, kad pradėjus lankyti vieną ar kitą mokyklą, tėvai pastebi, kad jų vaikas nesijaučia gerai, tėvai nėra patenkinti ugdymo kokybe, santykiais mokykloje ir požiūriu į vaiką. Tačiau nesiryžta nieko keisti: „Ai, bus gerai ir taip” arba „O ką kaimynai pasakys, jei pervesiu vaiką kitur”. Kaip manote, ar verta tėvams klysti ir ieškoti geriausios mokyklos vaikui?
Mokyklos pasirinkimas yra nepaprastai svarbus sprendimas. Jokiu būdu negalima į tai žiūrėti pro pirštus! Ir apskritai, juk ne dėl savęs, ne dėl kaimynų ir ne dėl senelių renkame mokyklą, o dėl vaiko. Todėl ir mokykla turi tikti vaikui – tada didžiausia sėkmės tikimybė.
Nevalia pamiršti, kad vaikai lengviau adaptuojasi, negu suaugusieji. Pavyzdžiui, mokytojos pasikeitimas (dėl ligos, motinystės, pasikeitusio gyvenimo ir pan.) yra didesnis streso sukėlėjas tėvams (ypač vyresnių vaikų) nei vaikams. Vaikai – jei mokytoja(s) profesionalus – adaptuojasi greitai. Beje, beveik visose Vakarų valstybėse jau net pradinėse klasėse mokytoja(s) keičiasi kasmet, o ne visą pradinę mokyklą vaikus ugdo tas pats žmogus. Vaikai užmezga ryšius su įvairiais žmonėmis, išgirsta, kuo jie gyvena, kuo domisi – tai sparčiai besikeičiančiame pasaulyje praturtina, o ne skurdina.
Mano patarimas: ateikite į mokyklą ir kalbėkitės. Susipažinkite su mokykla, mokytojais, išsiaiškinkite vertybes, kuriomis vadovaujamasi, požiūrį. Supraskite, kas jums ir jūsų vaikui yra gera mokykla. Karalienės Mortos mokyklos Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vadovai aktyviai susitikinėja su tėvais, jau vyksta priėmimas. Nedelskite, kreipkitės į mokyklą jau dabar – pasidomėkite iš anksto, gerai apsvarstykite, nes mokyklos pasirinkimas – svarbus ir atsakingas žingsnis.