Vaiko nenoras mokytis – tikriausiai didžiausias daugelio tėvų galvos skausmas. Žinoma, visi tėvai nori, kad jų vaikai pasiektų geriausių rezultatų, kad mokykla būtų ne tik pareiga, bet ir galimybė augti. Tačiau per didelis spaudimas, baimė suklysti ar tiesiog nuobodulys – tik kelios priežastys, kodėl mokslai tampa prievole, o ne prasminga kelionė. Apie vaikų motyvaciją, mokymosi džiaugsmą ir tėvų vaidmenį kalbamės su Vaiko psichologijos centro psichologe dr. Monika Skeryte-Kazlauskiene.
Kaip tėvai gali skatinti vaiką mokytis be griežtos kontrolės ar prievartos?
Su vaikais viską geriau daryti be griežtos kontrolės ir visai atsisakyti prievartos gyvenant su vaikais. Tam geriausia yra pradėti nuo pradžios – apgalvoti, ką duoda prievarta (griauna ryšį su vaiku, o tik per ryšį mes galime auginti vaiką ir perteikti savo vertybes), atrasti kitų vaikų auklėjimo būdų – savo pavyzdžio rodymas, bendradarbiavimas, susitarimas, išklausymas, bendros veiklos kartu.
Dalis mokslų (kaip kalba, matematika) – tai mokymasis būdų, kaip pažinti pasaulį, kita dalis (dailė, muzika, šokis) – kaip išreikšti save, dar kita (geografija, fizika, chemija, biologija) – perduoda pasaulio paslaptis. Kai mes patys matome tai, ką vaikai mokosi, plačiau, lengviau ir jiems perduoti norą mokytis. Nėra svarbu, kokius pažymius vaikas gaus, svarbu, kad turėtų smalsumo, noro žinoti, noro pasiekti, atrasti. Mes, tėvai, per daug susiorientavę į pažymius dažnai nukreipiame vaikų dėmesį nuo to, kas svarbu – suprasti, pažinti save ir pasaulį, prie to, kas nėra labai svarbu – momentinių pažymių, kurie nebūtinai atspindi vaiko pažinimo lygį.
Kalbant konkrečiai apie mokymąsi, svarbu patiems atsakyti į klausimą, kodėl man svarbu, kad vaikas gerai mokytųsi, ką, mano manymu, mokymasis duoda mano vaikui. Yra bendrų tiesų apie mokymąsi, tačiau svarbu atsirinkti tas, kurios jums yra svarbios, kuriomis jūs patys tikite. Tai gali būti, kad mokslas gali atnešti galimybes rinktis mėgstamą veiklą, daugiau užsidirbti, pelnyti aplinkinių pagarbą ar išugdyti pasitikėjimą savimi. Tuomet, jei vaikas mažas, galima pasakojimais, istorijomis perduoti šias vertybes, kurias jūs sudedate į mokslą. Jei didesnis, galima užvesti diskusiją ir padėti pačiam vaikui suprasti, kodėl mokslas gali būti svarbus. Tokia asmeniškai perduota ar asmeniškai sau rasta prasmė motyvuoja iš vidaus. Jei vaikas išlaikys smalsumą, norą suprasti, norą turėti įdomių veiklų, 10-12 klasėse susiims ir išlaikys egzaminus, įstos ten, kur nori. Tačiau vaikai, kurių tėvai jau nuo pirmos klasės per daug rūpinasi vaiko pažymiais, o ne pačiu vaiku, pradžioje gali stropiai mokytis, o ties 11-a klase gali susidomėti kuo nors kitu arba pabaigę mokyklą šimtukais sakyti, kad daugiau nė matyti nenori jokių mokslų.
Ar per dideli tėvų ir mokytojų lūkesčiai gali atgrasyti vaiką nuo mokslų?
Tikrai gali. Per dideli lūkesčiai, per didelis įsitraukimas į vaiko mokslus, tarsi tai būtų pačių tėvų asmeninis reikalas arba pats svarbiausias dalykas iš vaiko gyvenimo. Lūkesčius svarbu išlaikyti, kaip ir tikėjimą – aš žinau, tu gali, tu gali lygiai tiek, kiek tau reikia, jei tau reikės pagalbos, aš padėsiu. Bet jei pradedame už vaikus daryti namų darbus, kas pas mus net įprasta, vaikai lengvai atiduoda atsakomybę. Juk kam rūpintis, jei kažkas kitas rūpinasi.
Jei tėvai sudeda per didelius lūkesčius, pradinukai galbūt sieks juos atitikti, stengsis, bet paauglystėje vaikai gali imti maištauti. Svarbu, kad patys vaikai galėtų kontroliuoti, kiek jie nori mokytis. Mokykla yra tik viena iš gyvenimo dalių, bet pasitikėjimas savimi, jausmas, kad aš galiu (net jei tas „aš galiu“ yra tai, kad galiu nenueiti į pamokas), yra svarbesnis – tai formuoja, kaip mes matome save, pasaulį. Ir tai, kaip sąveikaujame su pasauliu – jei vaikas nenueina į pamokas, už tai turėtų atsakyti ne tėvai, o pats vaikas. Tai yra natūralios pasekmės ir kitą kartą galbūt nebesinorės neiti į pamokas, nes bus gėda prisiminti, kaip teko teisintis pirmąjį sykį.
Svarbu priimti ne tik vaiko norą, bet ir nenorą mokytis, žinant, kad ir tai laikina, nereikia to sureikšminti, priimti atsisakymą mokytis, priimti namų darbų nedarymą. Jei tai priimsim su žinia – žinau, tu nori tai išbandyti, tikiu, kad tai praeis, nes mokslas yra svarbu, kai praeis, jei norėsi, tau padėsiu. Tuomet vaikams nereikia gintis nuo tėvų ir jie gali taip pat priimti save, savo nenorą ir greičiau atrasti, kuo jiems patiems mokymasis yra svarbus.
Kaip atpažinti, ar vaikui tiesiog trūksta motyvacijos, ar jis susiduria su emocinėmis problemomis, pavyzdžiui, perdegimu ar nerimu?
Motyvacija ir yra tai, kas mus skatina kažko imtis ar kažko vengti. Ji nėra atskiras dalykas, motyvacija veikia per kažką – jei vaikas nori mokytis, vadinasi, jį veda smalsumas, gal paklusnumas, gal siekis gerai pasirodyti – priežasčių gali būti visokių. Taip pat ir su nenoru. Jei nėra noro mokytis, tai ženklas, kad kažkas vyksta vaiko pasaulyje. Tai gali būti sunkumai namuose, sunkumai mokykloje, santykiuose su bendraamžiais ar mokytojais, nuobodulys, nuovargis, nerimas ar kiti sunkumai.
Pastebėjus, kad vaiko elgesys pasikeitė, visad svarbu ne elgesį taisyti, bet atkreipti dėmesį, kaip vaikas jaučiasi, kas vyksta jo pasaulyje, o tam, aišku, reikia ryšio su vaiku, kad jums papasakotų. Jei tiesiog versim mokytis, klausyti mūsų ar mokyklos reikalavimų, vaikas ar paauglys gali tik labiau užsisklęsti ar maištauti. Bet jei jautriai, priimdami sunkumus klausysim, domėsimės, stebėsim, tai bus lengviau suprasti, kas vyksta.
Svarbu neskubėti smerkti, galima pabandyti spėti, jei vaikui sunku pačiam pasisakyti – „matau, kad tau kažkas sunku, gal turi sunkumų mokykloje?“ – ir stebėti vaiko reakcijas. Norint suprasti, kas vyksta vaikų pasaulyje, mes, tėvai, dažnai turim pabūti pastabiais, įžvalgiais ir jautriais detektyvais.
Ar skatinimas per apdovanojimus (pvz., pinigai už pažymius) yra veiksmingas ilgalaikėje perspektyvoje?
Apdovanojimai yra veiksmingi tik trumpam laikui. Jie gali „išjudinti“ iš situacijos. Pavyzdžiui, vaikas mokėsi, bet prarado susidomėjimą, nes mokykloje nuobodu, žaidimai yra įdomiau. Pasiūlius apdovanojimą už pastangas, įsitraukimą, galima vėl paskatinti vaiką mokytis. Bet labai svarbu, kad ties tuo nesustotumėm, turim paskatinti ir vaiko vidinę motyvaciją. Kai vaikas paskatintas apdovanojimų įsitraukia, svarbu atrasti, kas pačiam vaikui iš to – galbūt malonu gauti gerų pažymių, gal visai įdomu, kai klausai per pamokas, o galbūt mokytojai draugiškiau žiūri, kai stengiasi. Svarbu tai pastebėti, parodyti pačiam vaikui, kad tie dalykai, kurie kelia gerus jausmus apie mokymąsi, vėliau primintų patys apie tai, kad pats mokymasis man kaip apdovanojimas. Tuomet apdovanojimai tikrai gali pasitarnauti.
O jei nesukuriamas ryšys mokymosi su vidine motyvacija, tai, paprastai, sustojus apdovanojimui, sustoja ir mokymasis. Aišku, jei tai paskutinė klasė ir liko nedaug, gali apdovanojimas padėti atlaikyti spaudimą ir vesti į priekį iki galo, tik svarbu, kad tas apdovanojimas būtų pakankamai svarbus vaikui, kad dėl jo stengtųsi. Galima paskatinti ir pačius vaikus susikurti sau apdovanojimus. Taip galime padėti vaikams suprasti apie savidisciplinos būdus ir jų taikymą. Tai irgi geras būdas vaikams atiduoti kontrolę dėl jų mokslų ir padėti jiems suprasti, kad jie gali.
