Rugsėjis – tarsi antrasis sausis. Laikas, kai po vasariško atokvėpio keliame sau naujus tikslus. Tai aktualu ir į mokyklą sugrįžtantiems moksleiviams. Tiesa, vaikams savarankiškai susiplanuoti metų tikslus ir veiksmų planą gali būti gana sunku. Todėl tėvų vaidmuo čia – itin svarbus. Kaip padėti vaikui ne tik išsikelti realius, pasiekiamus tikslus, bet ir juos įgyvendinti?
Edukologai įsitikinę, kad tikslų kėlimas svarbus visais amžiaus tarpsniais, t.y. ne tik suaugusiems ar vyresniems vaikams, bet ir pradinukams. Anksti ugdomas įprotis kelti tikslus padeda vaikui augti atsakingu, motyvuotu ir savarankišku žmogumi. Tiesa, svarbu pritaikyti tikslų kėlimo metodus ir lūkesčius pagal mokinio amžių.
Trys metų tikslai
Vitlio licėjaus vadovė Ieva Umbražūnė pataria pirmosiomis rugsėjo dienomis padėti vaikui išsikelti tris tikslus: vieną mokymosi tikslą, vieną asmeninio augimo tikslą bei naują įprotį. Galima pradėti nuo mokymosi tikslo, kai vaikas nusistato, ko nori išmokti ar patobulinti per metus (pvz., pagerinti inžinerijos žinias, išmokti naują kalbą). Tuomet apsibrėžti tikslą, kuris padės augti kaip asmenybei (pvz., būti drąsesniam, atsakingesniam, ar tiesiog labiau pasitikėti savimi). Galiausiai, nuspręsti, kokį naują įprotį norėtų įgyti (pvz., reguliariai ruošti namų darbus, kasdien skaityti bent 20 min. ar kt.).
„Mažesni vaikai dar tik mokosi suprasti, kas yra tikslas. Jiems svarbiausia – paprasti, aiškūs, trumpalaikiai tikslai, susiję su kasdieniais įpročiais ar elgesiu (pvz., „kasdien susitvarkysiu kuprinę”, „būsiu draugiškas klasėje”). Su pradinukais verta kalbėtis apie tikslus žaidimo forma, padedant suprasti, kad kiekvienas mažas žingsnis yra svarbus.
Paaugliai jau gali kelti sudėtingesnius, ilgalaikius tikslus, susijusius su mokymusi ar asmeniniu augimu (pvz., „pagerinsiu pažymį iš matematikos”, „įvaldysiu naują sporto šaką”). Svarbu padėti jiems išskaidyti didesnius tikslus į mažesnius žingsnius ir aptarti, kaip juos pasiekti. Jie jau gali planuoti, analizuoti savo pažangą, reflektuoti. Su jais verta kalbėtis apie motyvaciją, atsakomybę, savęs pažinimą. Tyrimai rodo, kad paauglystėje tikslų kėlimas stipriai susijęs su savarankiškumu ir sėkme ateityje”, – sako I. Umbražūnė.
Kaip gali prisidėti tėvai?
Ekspertė įsitikinusi, kad tėvų vaidmuo šiame procese labai reikšmingas, nes jie gali padėti vaikui mokytis išsikelti realius ir pasiekiamus tikslus, o tai itin svarbu sėkmingam rezultatui. Tiesa, reikėtų leisti vaikui pačiam patirti atsakomybę ir džiaugsmą pasiekus tikslą, tėvai turėtų skatinti vaiką pasidalinti, kas jam svarbu, ko jis norėtų išmokti ar pasiekti.
Ji pataria tėvams klausyti be vertinimo – svarbu, kad vaikas jaustųsi išgirstas. Jam gali būti sunku suformuluoti aiškų tikslą, bet tėvai gali padėti jį paversti konkrečiu ir išmatuojamu. Pavyzdžiui, vietoje „daugiau skaitysiu”, nusimatyti laiko intervalą – „skaitysiu 10 minučių kasdien”.
„Dideli tikslai gali atrodyti sunkiai įgyvendinami, tad verta padėti vaikui suskirstyti jį į mažus, kasdienius veiksmus. Tai padeda išvengti nusivylimo ir stiprina pasitikėjimą savimi. Taip pat prasminga skatinti refleksiją – reguliariai pasikalbėkite, kaip sekasi siekti tikslo, kas pavyko, su kokiais sunkumais susidūrė. Pažangos stebėjimas ir aptarimas padeda išlaikyti motyvaciją, o kiekvienas pasiekimas suteikia džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi.
Labai svarbu padėti vaikui pastebėti net ir mažus pasiekimus – tai stiprina motyvaciją ir moko mokytis iš patirties. Galima pasidalinti savo tikslais ir papasakoti, kaip patys jų siekiate, juk vaikai geriausiai mokosi matydami pavyzdį. Taigi tėvų vaidmuo – palaikyti, padrąsinti, bet ne spręsti už vaiką”, – pastebi I. Umbražūnė.
Kai tikslų pasiekti nepavyksta
Gali nutikti ir taip, kad išsikeltų tikslų pasiekti nepavyks. Tuomet vaikas gali patirti didelį nusivylimą, jam gali stigti motyvacijos ateityje. Vitlio licėjaus tarptautinių programų ugdymo kokybės vadovė Ieva Jankauskienė pastebi, kad tokiose situacijose itin svarbus teigiamas tėvų ar mokytojų santykis su vaiku, pokalbiai apie jo tikslus ir galimybes.
„Kaip ir mums suaugusiems, taip ir vaikams ypatingai svarbu išsikelti tikslus, kuriuos būtų nesunku pamatuoti ir suskaidyti į etapus, kurie natūraliai taptų mūsų įpročiu. Pavyzdžiui, jei mes išsikelsime tikslą išmokti užsienio kalbą per pusmetį, tai turbūt bus sunkiai pasiekiama ir sunkiai pamatuojama. Jį vertėtų išskaidyti į mažesnius tikslus. Tarkime išsikelti tikslą kiekvieną savaitę skirti 2 dienas papildomoms pamokoms, kiekvieną vakarą prieš miegą skirti 15 minučių išmokti naujiems žodžiams ar pan. Toks konkretus tikslas virs įpročiu ir bus lengviau pasiekiamas”, – teigia I. Jankauskienė.
Jos įsitikinimu, visada galima koreguoti savo tikslus – jei jie sunkiai pasiekiami, reikėtų palengvinti, o jei vaikui per lengva juos pasiekti, šiek tiek pasunkinti ir sukurti didesnį iššūkį. „Tėvams svarbu pastebėti vaiko sėkmes ir pastangas. Verčiau nelaukti kelių mėnesių, kad aptartumėte progresą – tai procesas ir apie jį būtina kalbėtis reguliariai. O jei taip jau nutiko, kad tikslą pasiekti darosi sunku, reikėtų kartu su vaiku reflektuoti, ką galima padaryti ar suplanuoti kitaip, kad pavyktų patirti sėkmę”, – sako I. Jankauskienė.
Kai stinga motyvacijos
Natūralu, kad siekiant tikslų gali pristigti motyvacijos, kartais vaikai nenori įsitraukti į tikslų kūrimą ar jų siekimą. Tačiau net ir tokiose situacijose galima pasitelkti pagalbos priemones, pritaikytas vaiko amžiui. Ugdymo kokybės specialistė pataria su mažesniais vaikais pasitelkti žaidybinius būdus, o tikslus paversti kūrybinėmis misijomis ar iššūkiais. Su vyresniais vaikais reikėtų kalbėti apie prasmę ir naudą. Rasti vaiko jau pasiektų tikslų pavyzdžių ir reflektuoti apie juos. Apgalvoti apdovanojimo už pasiektus tikslus būdus – pavyzdžiui, išvyka su šeima, aktyvi pramoga ar kita smagi veikla.
„Tėvai taip pat gali kelti savo tikslus kartu su vaiku. Skirkite bendrą laiką vakarais (vienas mokosi naujus žodžius, kitas skaito knygą, daro mankštą ar išbando naują receptą). Taip kuriamas ryšys, bendrystė, prisiminimai. Pasidalinkite savo iššūkiais, su kuriais susidūrėte. Tuomet vaikas matys, kad ir suaugusieji susiduria su sunkumais, klysta, bet nenuleidžia rankų. Tai stiprina pasitikėjimą savimi ir moko, kad klaidos – natūrali gyvenimo dalis”, – pastebi I. Jankauskienė.
Svarbus ir mokyklos vaidmuo
Tikslų siekimo kelyje neišvengiamai svarbus ir ugdymo įstaigos vaidmuo. Eksperčių įsitikinimu, mokykloje turi būti kuriama saugi aplinka, kurioje nebūtų baimės suklysti. Klaidos turėtų būti laikomos galimybe mokytis ir tobulėti. O mokytojai turėtų padėti vaikams tikslus susieti su asmeniniais interesais, gyvenimu, svajonėmis. Mokytojai gali naudoti refleksijos dienoraščius, savarankiškas užduotis, kuriose mokiniai patys rinktųsi darbo tempą ar būdą. Tokia aplinka skatina savarankiškumą ir atsakomybę už save bei savo tikslus.
„Mokytojai turėtų padėti atsiskleisti asmeninėms vaiko savybėms, diferencijuoti užduotis, parinkti mokymosi stilius, kad kiekvienas galėtų atsiskleisti ten, kur geba geriausiai. Turėtų aptarti pasiekimus ir sunkumus, padėti ieškoti sprendimų, bet nespręsti visko už vaiką. Tai ugdo pasitikėjimą savimi, atsakomybę ir motyvaciją siekti asmeninių tikslų.
Pavyzdžiui, Vitlio licėjuje taikomos tarptautinio bakalaureato programos, kuriose ypatingas dėmesys skiriamas mokinio profilio savybių ugdymui – smalsumui, atsakomybei, refleksijai, atkaklumui. Šios savybės padeda vaikams suprasti tikslų kėlimo ir atsakomybės svarbą”, – teigia I. Jankauskienė.
Anot ugdymo specialisčių, kad ir kiek sunkumų gali iškilti tikslų siekimo kelyje, svarbiausia prisiminti, kad ir pats tikslų kėlimas turi edukacinę prasmę, o maži žingsniai galiausiai virsta dideliais pasiekimais.
