Prasidėjus naujiems mokslo metams vaikai grįžta į klases, būrelius, pasimato su per vasarą nematytais draugais. Deja, ne visada tai atneša džiaugsmą – grįžus į mokyklos aplinką kai kurie iš jų susiduria su patyčiomis. Jas išgyvenančių vaikų tėvai pastebi, kad kažkas ne taip, tačiau sutrinka patys – o kaip reikia šią problemą spręsti? Ką daryti, kad nuo užgauliotojų kenčiančiam vaikui nepakenktum dar labiau?
Kaip užkirsti kelią patyčioms
Asmens sveikatos klinikos vaikų ir paauglių medicinos psichologė Neringa Jūrelienė teigia, kad pirmoji pagalba užkertant patyčias – tai suaugusių žmonių pastangos modeliuoti gyvenimą, kuriame patyčių nėra ir jos nėra pateisinamos.
„Šeima turėtų būti ta aplinka, kurioje niekas nepatiria sąmoningai skaudinančio, kitą žeminančio elgesio. Tyrimai rodo, kad patyčios yra išmoktas elgesys stebint, kaip kitas tyčiojasi ir už tai nėra baudžiamas, priešingai, kažką tokiu elgesiu net išlošia, taip gaunama žinutė, kad tai tinkamas, naudą nešantis elgesio modelis, kurį verta išbandyti“, – sako psichologė.
Pasak jos, vaikas, kuris pasižymi aukštu impulsyvumu, poreikiu galiai, savireguliacijos stoka, bus linkęs greičiau perimti netinkamą elgesį ir jį naudoti savo tikslams. Sąmoningi, brandūs tėvai turėtų išlaikyti budrumą ir stabdyti tokį netinkamą vaiko elgesį suteikdami žinių, modeliuodami emocinės reguliacijos būdus, aptardami kitus (konstruktyvius) būdus lyderiauti.
Tuo tarpu, matant ženklus, kad vaikas patiria patyčias, svarbu neignoruoti problemos, jokiais būdais nekaltinti vaiko, kartu įsitraukti į patyčių stabdymo procesą. Svarbu parodyti, jog namuose vaiko nuomonė bei problemos yra išgirstos – tai didina vaiko autonomiją sprendžiant konfliktus.
N. Jūrelienė akcentuoja, kad toks santykis su vaiku dažniau įmanomas, kai tėvai vadovaujasi autoritetingos (švelnios ir kartu aiškias, nuoseklias ribas brėžiančios) tėvystės principais. Kraštutinės tėvystės formos (autokratiška, pernelyg griežta ar, priešingai, visa leidžianti) susijusios su aukštesne rizika tiek patirti patyčias, tiek tapti skriaudiku.
Psichologės teigimu, svarbus ir bendravimas su mokykla, t. y. domėjimasis, kokias prevencines programas įstaiga taiko, šių programų palaikymas ir nenuvertinimas. Rekomenduojama, kad tėvai kartu su mokykla aiškintų vaikams, kad patyčios yra nepriimtinos ir kad kiekvienas gali padėti (pvz., netoleruoti žeminančių komentarų). Tai padeda formuoti klimatą, kuriame vyrauja pagarba ir saugumo jausmas.
Kai vaikas patiria elektronines patyčias
„Gyvename laikais, kai patyčios tarpsta ne tik realiame, bet ir skaitmeniniame pasaulyje – elektroninė erdvė, suteikdama žmogui daugybę pranašumų, kartu atidarė ir savotišką Pandoros skrynią. Didėjant prieigai ir įsitraukimui į kibernetinį gyvenimą, vis daugiau paauglių patiria ar inicijuoja elektronines patyčias“, – sako N. Jūrelienė.
Kadangi ši problema globali, tad ir iniciatyvos ją spręsti įgauna platų mastą – kuriamos strategijos ir inicijuojami konkretūs veiksmai, siekiant užtikrinti kuo saugesnį vaikų ir paauglių dalyvavimą internetinėje erdvėje. Tad šiuo atžvilgiu tėvai nėra vieniši kariai.
Ir vis dėlto, ką daryti, jei sužinote, kad vaikas patiria elektronines patyčias? Psichologė pataria pirmiausia jų neignoruoti, emociškai palaikyti vaiką, padrąsinti neužsisklęsti, patvirtinti, kad tai rimta.
„Leiskite jam kalbėti ir atidžiai klausykite nekaltindami, nedrausmindami (juolab negrasindami, kad atimsite telefoną ar užblokuosite jo socialinius tinklus), neduodami patarimų, o padėkodami už pasitikėjimą. Tarkitės su vaiku dėl veiksmų plano – svarbu saugoti jo autonomiją ir nenuvertinti jo asmeninių pastangų kovoti su patiriama skriauda. Kreipimasis į tėvus jau yra vienas iš pagalbos sau žingsnių“, – aiškina specialistė.
Ji pateikia ir praktinių patarimų: kaupkite įrodymus (iškart fiksuokite visas žinutes, komentarus, nuotraukas ar pokalbius, darykite ekrano nuotraukas su išsaugotais laikais, datomis). Tarkitės su vaiku dėl konkrečių veiksmų (pvz., galbūt verta užblokuoti agresyvų, besityčiojantį draugą), neslėpkite ir savo planų – galbūt ruošiatės apie tai pranešti mokyklai ar kreiptis dėl atvejo ištyrimo į policiją, socialinį tinklą (daugelis svetainių turi funkciją, įgalinančią pranešti apie piktnaudžiavimą). Būkite su vaiku pagarbūs ir atviri.
„Matydami, kad patiriamos patyčios veikia ir vaiko psichinę savijautą, atsiranda depresijos požymių, kreipkitės pagalbos ir į atitinkamus specialistus. Svarbu reaguoti ir pasinaudoti visomis pagalbos galimybėmis, taip užkertant kelią ilgalaikiam patyčių poveikiui vaiko psichikai“, – primena N. Jūrelienė.
Kai patyčios kyla iš mokytojo
Tokios situacijos, anot psichologės, itin jautrios. Neretai, net to nenorėdami, tėvai tampa mokytojo, o ne savo vaiko sąjungininkais, patardami labiau stengtis, klausyti, ar, priešingai, ignoruoti, iškęsti tokį netinkamą mokytojo elgesį, bandydami kažkaip tokį elgesį paaiškinti.
„Pirmiausia vaikas turi gauti iš tėvų patvirtinimą, kad mokykloje niekam nevalia tyčiotis, juolab tiems suaugusiems, kurie privalo užtikrinti jo saugumą. Svarbus atviras dialogas su vaiku užtikrinant, kad tėvai yra jo pusėje ir stengsis padėti“, – pabrėžia psichologė.
Ji akcentuoja, kad tokiose situacijose labai svarbūs įrodymai, tad reikia rinkti faktus, galbūt juos gali patvirtinti kiti klasės vaikai. Tokia informacija, jei problemos nepavyks išspręsti asmeniškai su mokytoju, vėliau bus reikalinga kreipiantis į mokyklos administraciją ar net į aukštesnes instancijas.
N. Jūrelienė pataria pirmiausia susisiekti su mokytoju ar mokytoja ir pabandyti išspręsti situaciją. Svarbu išlaikyti pagarbumą ir objektyvumą, išsakyti savo nuogąstavimus. Jei nepavyksta susitarti ir patyčios tęsiasi, tuomet tikslinga plėsti padedančiųjų spręsti problemą ratą: apie situaciją turi sužinoti klasės auklėtoja, mokyklos administracija, nesant pokyčių, ir aukštesnės instancijos.
Tokiais atvejais naudingas ir mokyklos bendruomenės palaikymas – reikėtų pasitarti su kitų vaikų tėvais. Gal ir kiti vaikai patiria panašių dalykų – kartu ginti vaikų interesus bus lengviau.
Psichologė pastebi, kad neretai kita pusė gali tėvų siekį ginti vaiką suprasti kaip „bandymą susidoroti“, o šito reikėtų vengti, kaip ir žinutės vaikui „parodysim tai mokytojai“ . Pagrindinė žinutė, kurią vaikas turi gauti, kad tėvai yra jo pusėje, nusiteikę padėti ir kad mokykloje jis turi teisę jaustis saugus.
„Liūdna, kad kartais tokią teisę pavyksta apginti tik perkėlus vaiką į kitą klasę ar net mokyklą“, – apgailestauja N. Jūrelienė
Kas gali padėti vaikui
Psichologė pateikia keletą patarimų, kurie gali padėti vaikui, susidūrusiam su patyčiomis.
- Savivertės ir pozityvaus mąstymo stiprinimas. Padėkite vaikui pastebėti kasdienius jo pasiekimus, teigiamas savybes – po sunkaus patyčių etapo jis gali iš tiesų to nebepastebėti ar nesureikšminti.
- Emocinės reguliacijos įgūdžių ugdymas. Išmokykite vaiką atpažinti ir paleisti įtampą. Tam gali padėti labai paprastos gilaus kvėpavimo, raumenų relaksacijos technikos. Galima jas atlikti su vaiku kartu, kad ir patys tėvai patikėtų, jog jos veikia. Nebauskite vaiko už jo patiriamas emocijas, veikiau pripažinkite, priimkite jas ir leiskite išreikšti. Mažesnis vaikas sunkius jausmus gali išreikšti piešdamas ar žaisdamas.
- Savarankiškumo ir problemų sprendimo skatinimas. Tarkitės su vaiku, kaip jis pats galėtų sau padėti, galbūt kreiptis į mokyklos specialistą, gal skambinti į pagalbos liniją, gal kreiptis į draugus. Nors skamba keistai, bet kartais tikrai prireikia suteikti vaikui leidimą tą padaryti pačiam. Skatinkite jį patį dalyvauti savo sunkumų sprendime: „Ką manai, ko galėtume imtis?“. Tyrimai rodo, kad vaikas greičiau atkuria pasitikėjimą savimi tuomet, kai jaučiasi pats svarbus spręsdamas situacijas.
- Ieškokite laiko bendroms veikloms. Dalinkitės pozityviomis patirtimis – atostogos, šeimos žaidimai ar tiesiog pasivaikščiojimai gamtoje. Bendras malonus laikas primena vaikui, kad pasaulyje dar daug džiaugsmo ir kad jis nėra vienas su savo problema.
Kada vaikui reikalinga profesionali pagalba
N. Jūrelienė pastebi, kad neretai patyčias patyręs vaikas atsigauna gavęs artimųjų ir mokyklos palaikymą, patyčios tampa nepalankia gyvenimo patirtimi, neturinčia ilgalaikių pasekmių.
„Visgi patyčios tuo ir grėsmingos, kad patiriamos ilgą laiką, nestabdomos gali žaloti vaiko psichiką, menkinti jo pasitikėjimą savimi, didinti užsisklendimą, atsitraukimą nuo socialinių santykių, jos gali tapti depresijos, nerimo sutrikimų priežastimi, tad gali prireikti ir profesionalių specialistų pagalbos“, – teigia psichologė ir pataria atkreipti dėmesį į kai kuriuos įspėjamuosius ženklus.
- Vaikas tapo neįprastai uždaras, linkęs į izoliaciją, jo domėjimasis aplinka sumenko, neliko įprastų džiaugsmų, o vietoj jų užlieja ilgalaikis liūdesys, susitelkimas į negatyvias mintis.
- Ženklūs pokyčiai akademinėje sferoje – pažymiai krenta, noras mokytis dingsta.
- Galbūt atsirado nepaaiškinamų psichosomatinių simptomų – galvos, pilvo skausmų. Jie gali būti patiriamos vidinės įtampos požymiai. Atsirado miego sutrikimų, besikartojančių naktinių košmarų.
- Vaikas gali patirti ir ilgalaikių nerimo ir baimės simptomų: galbūt nuolat verkia, o gal patiria panikos priepuolius. Jei simptomai išlieka keletą mėnesių, rekomenduojama specialistų pagalba.
- Gal vaikui kyla gyvenimo beprasmybės apmąstymų, savižudiškų minčių, gal pastebėjote savižalos ženklų. Tokiais atvejais reikalinga ypač skubi profesionalų pagalba, tad kreiptis reikėtų nedelsiant.
N. Jūrelienė primena, kad vaikas ir pats gali paprašyti psichologo pagalbos, tad tikrai nereikėtų jo atkalbinėti, dera pagarbiai ir supratingai priimti jo norą ir tos pagalbos ieškoti.
„Vaikų ir paauglių psichologai į pagalbos procesą įtraukia ir tėvus, padeda jiems objektyviau pamatyti, įvertinti situaciją, teikia rekomendacijų, kaip kalbėti su vaiku, atsako į tėvams rūpimus klausimus, tad ir prevenciškai toks kreipimasis gali būti labai naudingas“, – sako specialistė.
Asmens sveikatos klinikoje dirba patyrusi vaikų ir paauglių bei suaugusiųjų psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų komanda. Visi specialistai turi medicinos išsilavinimą ir konsultuoja Vilniuje bei Klaipėdoje. Klinikos partneris – VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“, teikiantis paslaugas Palangoje, Panevėžyje, Grigiškėse ir Šalčininkuose.
