Gimus neišnešiotam naujagimiui, šeimas užplūsta daug įvairių jausmų – baimė, nerimas, gėda, jaudulys dėl ateities. Agnė su šeima gyvena mažame Lietuvos miestelyje. Jos istorija – dar vienas liudijimas apie tai, kad meilė ir viltis gali daryti stebuklus.
Svajonė susilaukti mažylio
Su vyru labai ilgai svajojom apie mažą, švelnų kūdikėlį. Apie jo basų kojyčių trepsenimą namuose. Apie tyrą ir nuoširdų vaikišką juoką…
Tas laukimas ir svajonės užtruko (svajonėmis gyvenom 10 metų), matyt, mūsų laimė pas mus ėjo labai, labai mažais žingsneliais. Taip tikrindama, ar mes jos verti.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kokie renginiai Lietuvoje vyksta ilgąjį Velykų savaitgalį?
Nuotraukų konkursas “Mano linksmos Velykos”
Prieš Šv. Kalėdas mes su vyru sužinojome, kad laukiamės, geresnės dovanos švenčių proga net negalėjo būti. Sunku žodžiais apsakyti, koks begalinės laimės ir pilnatvės jausmas užplūdo mus. Naktimis glostydami vis apvalėjanti pilvuką, nesiliovėme svajoti, spėlioti, koks bus mūsų stebuklėlis, į ką bus panašus, kokiu žmogumi mes jį užauginsim. Negalėjom ramiai praeiti pro kūdikių reikmenų parduotuves nenupirkę ko nors gražaus savo pilvelio gyventojui. ( Sakoma, kad bloga lemiantis ženklas yra iš anksto viską pirkti kūdikiams).
Sklandus nėštumas pasibaigė netikėtai
Visas nėštumas buvo tiesiog puikus, o nėštumo eigą prižiūrėjo net keli skirtingi gydytojai, nes papildomai į konsultacijas važinėjom ir į kitą miestą. Galbūt mūsų vaikas, jausdamas, kaip labai smarkiai yra laukiamas, nusprendė paankstinti mūsų susitikimą.
Atėjo diena, kuri lyg ir niekuo neišsiskyrė iš kitų, tai buvo eilinis šeštadienio rytas, balandžio 27 – oji. Tačiau vakare visa mūsų trapi šeimos laimė ėmė byrėti, tas vakaras buvo siaubingiausias per visą mano gyvenimą…..
Prasidėję neaiškūs pilvo skausmai ir kraujavimas nieko gero nežadėjo…
Nėštumas buvo dar nedidelis, tik 27 savaitės.
Sūnelis svėrė 1150 gramų ir buvo 37 cm ūgio. Nebuvo nei pirmojo susitikimo, nei sūnelio apkabinimo. Tačiau tą akimirką buvau pati laimingiausia mama.Agnė
Vėliau viskas vyko žaibo greičiu: mūsų miesto ligoninės priimamasis, nubėgę vandenys, nieko gero nežadantys daktarų susižvalgymai ir pokalbių nuotrupos. Išgirdau tik tiek, kad skubiai reikia suleisti vaistus kūdikio plaučių brandinimui. Dėl viso pikto, nes esą vilčių, kad viskas baigsis gerai, nėra, ir svajoti nereikia.
Nusprendėm taip lengvai nepasiduoti ir kovoti dėl savo kūdikėlio. Didžiausiu greičiu vyras įveikė atstumą nuo Rokiškio iki Vilniaus. Aš tikėjau, kad šiuolaikinė medicina gali daug, sakiau sau, kad nepasiduosiu tol, kol bus nors mažiausia viltis išsaugoti brangiausią pasaulyje savo vaiką.
Santariškių akušerijos ginekologijos centre nežinioje ir skausmuose dar praleidom kelias dienas, kad būtų baigta subrandinti vaikučio plaučius. Čia pirmą kartą sužinojau, kad manyje gyvenantis stebuklėlis yra sūnus.
Nuspręsta operuoti nedelsiant
Kūdikis be vaisiaus vandenų prabuvo kelias dienas, kol daktarai nusprendė, kad ilgiau delsti negalima ne tik dėl kūdikio būklės, bet ir dėl grėsmės mano sveikatai. Operacija cezario pjūviui buvo numatyta 2013-04-30. Prieš operaciją visą naktį apsikabinusi savo pilvelį drąsinau savo sūnelį, pasakojau, kaip jis mums su jo tėčiu reikalingas, kad jis – tai mūsų gyvenimo prasmė, prašiau jo ir toliau išlikti stipriam ir kovoti už save. Pamenu, kaip nesustodama kartojau, kad aš tikiu juo, tikiu jo noru gyventi.
Pasirinkau dalinę nejautrą, kad bent jau akies krašteliu pamatyčiau savo sūnelio gimimo stebuklą. Visą operaciją jaudinausi, kad tik viskas pavyktų, kad tik kūdikiui viskas būtų gerai. Esu labai dėkinga daktarų komandai, kuri suprato mano nerimą ir baimes, nuolat kalbėjosi su manimi, drąsino, kad viskas vyksta sklandžiai
Sūnelis į šį pasaulį atėjo ankstyvą rytą rytą, svėrė 1150 gramų ir buvo 37 cm ūgio. Nebuvo nei pirmojo susitikimo, nei sūnelio apkabinimo. Tačiau tą akimirką buvau pati laimingiausia mama, nes pamačiau tą mažą kamuolėlį, savo kūną ir kraują.
27 -ą nėštumo savaitę gimęs Pijus svėrė 1150 gramų. Asmeninio archyvo nuotr.
Sunkiausios – pirmos dienos
Gimus mūsų mažyliui anksčiau laiko, ne tik mes su Pijuko tėveliu, tačiau ir visi artimieji išgyvenome daug prieštaringų jausmų: rūpestį, pyktį, kodėl mums taip turėjo nutikti; kaltę, kad galbūt mes kažko nepadarėm ar darėm ne taip, kaip reikėjo; siaubą, kas dabar bus, ar išsaugosim savo kūdikį, kurio taip laukėm; vienatvę, kai norėjosi atsitverti tylos siena ir su niekuo nesikalbėti, nebendrauti; baimę dėl nežinomybės, kas laukia vaikelio, ir galų gale, kai suvokėm, kad mes negalim pasiduoti, negalim nustoti tikėti savo vaiko galimybėm – mūsų beribę meile jam, džiaugsmą, viltį…
Buvo daug ir sunkių akimirkų. Pirmos sunkiausios buvo kelios paros iškart po operacijos, kai man neleido keltis iš lovos, o mano mažylis buvo visai šalia, tik vienas vienintelis koridorius mus skyrė. Širdis plyšo nuo neišpasakyto skausmo, kad negaliu iškart pamatyti savo sūnaus, ilgai neištvėriau, susikaupiau, ir nepraėjus parai nuo operacijos, nuėjau pas savo Pijuką. Ten gydytojos švelniai ir taktiškai užsiminė, kad mes su vyru turim būti stiprūs ir pasiruošti viskam, kad jei ir pavyks išsaugot kūdikėlį, tai neaišku, kokios pasekmės ir kokia gyvenimo kokybė jo lauks.
Tada supratau tik vieną dalyką, nesvarbu, kas ką kalba, aš juk mama, aš jaučiu širdimi, kad viskas bus gerai, tiesiog negali būti kitaip. Nes aš tikiu savo sūneliu, tikiu jo noru gyventi, jo stiprybe. Stovėdama prie inkubatoriaus ir žvelgdama į mažą bejėgį savo sūnelį, meldžiausi ir kartojau jam kad viską iškęsiu, viską ištversiu, kad ir kokie sunkumai mūsų lauktų, kad tik jis liktų su mumis.
Tada supratau tik vieną dalyką, nesvarbu, kas ką kalba, aš juk mama, aš jaučiu širdimi, kad viskas bus gerai, tiesiog negali būti kitaip. Nes aš tikiu savo sūneliu, tikiu jo noru gyventi, jo stiprybe. Stovėdama prie inkubatoriaus ir žvelgdama į mažą bejėgį savo sūnelį, meldžiausi ir kartojau jam kad viską iškęsiu, viską ištversiu, kad ir kokie sunkumai mūsų lauktų, kad tik jis liktų su mumis.Agnė
Praleidus dvi paras reanimacijoje, buvo nuspręsta jį perkelti į neišnešiotų naujagimių intensyviosios terapijos skyrių. Vėl verkiau iš nevilties, kad štai mano mažylis, apsuptas medikų komandos, perkeliamas į kitą inkubatorių, kuris pritaikytas pervežimui, visi jį liečia, skuba o aš negaliu net nusmukusios kepurėlės jam pataisyti. Kadangi man teko dar keletą parų pasilikti ligoninėje, tai tik palydėjus medikus su kūdikiu iki lifto, likau su didžiausia neviltimi ir skausmu, kad negaliu sekti iš paskos. Visą likusį laiką verkiau galvodama, kaip jis vienas ten be mūsų, ar jam nešalta, ar nebaisu. Nors vyras nueidavo pas Pijuką ir matydavo sūnų, tačiau atėjęs pas mane vis kartodavo tą patį: „Viskas gerai”. Tačiau iš jo veido mačiau, kad tai tik apsimestinis ramumas ir kad nuo manęs jis slepia savo tikruosius jausmus.
Septintą gyvenimo dieną Pijui operavo skrandį, du kartus buvo perpiltas kraujas. Asmeninio archyvo nuotr.
Pijus ir jo angelas sargas
Pagaliau išėjusi iš ligoninės nuskubėjau pas savo sūnelį. Ir tada vėl išgirdau tą patį, kad būklė labai sunki, sunku ką nors prognozuoti. Sėdėjau ir verkiau, ašaros tekėjo nenumaldomai, tarsi susikurtą maldą kartojau sau, kad viskas bus gerai. Tiesiog privalo taip būti. Visą gyvenimą busim dėkingi Vilniaus Santariškių vaikų ligoninės naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus daktarams ir visam personalui, kuris ne tik išgelbėjo mūsų sūnelį, bet ir kas kart rasdavo tinkamus paguodos žodžius, padrąsindavo, privertė mus suprasti, kad net ir toks mažytis žmogutis, esantis už storiausio stiklo sienos, mus supranta ir girdi, jaučia. Visą tą sunkų laikotarpį mes buvom ne vieni, mus palaikė tėveliai, kiti artimieji. Tada tikrai pajautėm, kad šeima ir artimieji petys į petį stojo už mus, kad padėtų kuo galėdami.
Tikėjom kad mūsų sūnelis turi angelą sargą, nes pavyko išvengti ir retinopatijos, ir klausos problemų ar kitų neišnešiotukams būdingų ligų ir bėdų. Tačiau vis tik ištverti sūneliui teko tikrai nemažai: 7 gyvenimo parą buvo operuotas skrandis, labai ilgai nekvėpavo pats, vėliau jau būdamas neišnešiotų naujagimių skyriuje, pasigavo didelę slogą, nuo kurios nusilpus teko pora kartų perpilti kraują.
Ligoninėje mažylis praleido 3 mėnesius. Asmeninio archyvo nuotr.
Paskutinis išbandymas
Kai laimingi po trijų mėnesių, praleistų ligoninėje, grįžom namo, nepraėjus nė mėnesiui vėl panika ir baimė – užstrigo abiejų kirkšnių išvaržos. Su iš skausmo klykiančiu kūdikiu išskubėjome į Panevėžio ligoninės priimamąjį, ten išgirdom, kad čia jo neoperuos. Gaunam reanimobilį ir lekiam į Vilnių. Visą kelią kūdikis nežmoniškai klykia iš skausmo, verkiu ne tik aš, bet ir vairuotojas su sesele. Laiku suspėjam ir mūsų mažylis patenka į pačias geriausias rankas. Operacija užtruko, bet viskas baigėsi gerai, ir jau po paros laiko keliavom namo.
Šiandien vienintelė juntama mūsų problema tai kairės kūnelio pusės raumenukų įtampa. Tačiau kasdien dirbdami namie ir vežiodami Pijuką pas masažuotojus, lankydamiesi Panevėžio kūdikių raidos stebėsenos centre, gaunam daug naudingų patarimų, pagalbos. Čia sulaukiam pagyrimų, kad labai kabinamės į gyvenimą ir labai norim užaugti sveiki ir stiprūs. Sūnelis mūsų labai judrus, noriai bendrauja su aplinkiniais, labai anksti atsisėdo, labai stengiasi kuo greičiau pasivyti savo raida bendraamžius.
Šiandien Pijus – linksmas ir judrus berniukas. Asmeninio arch. nuotr.
Gyvenam mažame miestelyje, kuriame labai nuoširdūs ir geranoriški žmonės, štai prieš šias Kalėdas bendruomenės moterys mus nustebino sugalvoję primegzti neišnešiotukams šiltų kojinyčių, kepuryčių, liemenių, užklotėlių. Visas šias dovanėles atidavėm Pijuko likimo draugams, patiems mažiausiems – coliukams.
Sūneliui paaugus būtinai jį nuvešim ten, kur prasidėjo jo gyvenimas ir kur jis praleido savo pirmus tris gyvenimo mėnesius. Kad žinotų, iš kokio mažyčio coliuko jis išaugo.
Pijus. Asmeninio arch. nuotr.
Visoms šeimoms, kurios augina coliukus, norėtume palinkėti niekada neprarasti tikėjimo, kad viskas bus gerai. Išsaugokite pasitikėjimą savo vaiku, jo noru gyventi, juoktis, trepsėti savo mažomis kojelėmis.
Agnė
Už istoriją dėkojame neišnešiotų naujagimių asociacijai “Neišnešiotukas” – www.neisnesiotukas.lt
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.