Mums parašiusi mama Ernesta skundžiasi vaiko elgesiu mokykloje. Nubaudus jį, elgesys pagerėja labai trumpam, tada vėl viska kartojasi iš pradžių.
Ernesta klausia:
“Turiu sūnų, jam 7 metai, mokyklą lanko jau ketvirti metai. Turime tokią problemą, kad jis neklauso mokytojų, nedaro, ką jam liepia daryti, kalbina kitus vaikus, dažnai susimuša. Prašėm taip nedaryti, daug kalbėjom, aiškinom, bet jis sako „supratau” ir vėl tas pats. Baudžiam, kai nusikalsta mokykloj: neleidžiam prie kompiuterio, prie televizoriaus ir pastatom į kampą. Tai padeda trumpai – pabūna pora dienų geras mokykloj (vadinasi, gali ir moka gražiai elgtis). Noriu paklausti, ką mums daryti ir ar gerai elgiamės, statydami vaiką į kampą?”
Į klausimą atsako Milda Čeikienė, IP konsultavimo programos klausytoja.
Sutrikau skaitydama pirmą jūsų klausimo sakinį. Tikriausiai suklydote nurodydama sūnaus amžių, nes Lietuvoje vaikai pradeda mokyklą lankyti 7 metų. O jei Jūsų sūnui yra jau 11 metų, tai gali būti ir pirmieji ankstyvosios paauglystės ženklai, kai “patogus” vaikas pradeda darytis rakštimi, maištauti.
Kodėl svarbu amžius? Kiekvienas vaiko amžiaus etapas turi savo problemas, iššūkius. Ne mažiau yra svarbu žinoti, kiek laiko “tęsiasi” problema, kada ji prasidėjo, kas vyko tuo metu Jūsų ar Jūsų vaiko gyvenime?
Bet ir nežinant tikslaus Jūsų sūnaus amžiaus ir kiek laiko trunka jo “maištas”, matau, kad esate sutrikusi, nebežinote ką daryti, kaip “pagerinti” tą savo vaiką. Išbandėte atrodo viską, bet niekas nepadeda.
Nežinau, kaip Jūs, bet kai aš baudžiu savo vaikus, jaučiuosi ne tik pasimetusi, bet ir kalta. Jaučiuosi “bloga” mama. Ar ir Jūs taip jaučiatės? Nors mes abi rūpinamės savo vaikais, juos labai mylime ir viską, ką darome, tai tik su tikslu, kad jis užaugtų pasitikintis savimi, drąsus, laimingas, sveikas, bendradarbiaujantis. Tikriausiai šį sąrašą Jūs galėtumėte ir toliau tęsti. Bėda ta, kad kartais mūsų auklėjimo metodai pasiekti šiam tikslui nėra tinkami.
Tai Jūs ir pati jau supratote – juk nebepadeda nei aiškinimas, nei kompiuterio draudimas, nei kitos bausmės. Panašiai jaučiasi daugelis tėvų, tik vieni atkakliai bando tuos pačius nesėkmingus metodus, o kiti ieško naujų būdų. Jūs viena iš pastarųjų, todėl ir labai norėjau Jums atsakyti į klausimą. Neslėpsiu, man gera kalbėtis su bendraminčiais, su motyvuotais tėvais, su mamomis, kurioms rūpi jų vaikai.
Paprasta būtų tiesiog duoti kelis paprastus patarimus, tačiau žinau, kad jie dažniausiai tinka tik tiems, kurie juos sugalvoja. Pvz. atsikelkite pusvalandžiu anksčiau, išvirkite vaikui kakavos ir ją gurkšnodami ramiai pasikalbėkite apie jo svajones. Aš atsakydama į klausimą noriu pasielgti kiek kitaip – parašyti apie metodą ir paaiškinti pavyzdžiu iš savo gyvenimo.
Jūs klausime rašote, kad kalbatės, prašote, bet ar tokių pokalbių metu lieka laiko išgirsti ką sako ir ko nori, apie ką galvoja Jūsų sūnus? Kad sūnus išgirstų Jūsų prašymus, pirma Jūs turite išmokti išklausyti jį ir suprasti, ko jis nori. Yra toks metodas – atliepiamas klausymasis. Jį naudoju, kai noriu sužinoti tikrąją priežastį vaiko netinkamo elgesio.
Kodėl jis mokykloje mušasi, nedaro, ko liepia, kalbina kitus vaikus? Ar namuose taip pat elgiasi? Pasiruoškite daug laiko, išjunkite telefonus ir atsisėdusi ramiai išklausykite vaiką. Tegul bent du kartus per savaitę pabus neplauti indai, pavalgysite ne tokią skanią vakarienę, nepažiūrėsite mėgstamos laidos. Neskubėkite priekaištauti, moralizuoti. Kol iš širdelės neišeis blogi jausmai, tol nebus vietos džiaugsmui ir norui bendradarbiauti.
Kad Jūsų sūnus moka gražiai elgtis aš net neabejoju. Visi mes norime būti mylimi, arba kaip A.Adleris, Individualios psichologijos pradininkas sakė, norime priklausyti kažkam.
Ką mes darome, jei vaikas elgiasi “gražiai”? Štai įsivaizduokite – parėjo sūnus namo, pasidėjo kuprinę į vietą, padarė namų darbus, susiplovė indus? “Nieko nedarysiu. Juk taip ir turi būti!”, – tikriausiai sušuksite. Ir užsiimsite įprastais darbais, vakarienės gaminimu, skaitymu ar kt.
O kas, jei grįžusi namo užkliūsite už purvinų, koridoriaus viduryje numestų batų, toliau peržengsite šlapią striukę, šaliką, kepurės ir pirštinių likučius, o vaiką rasite įsmeigusį akis į kompą ir griaužiantį n-tąjį saldainį? Štai ir gaus vaikas Jūsų “dėmesio”. Ir tiek, kad net dviem dienoms užteks. Tada ir vėl pasitikrins ar jis reikalingas Jums.
Skamba baisiai, bet tuo aš tikiu. Vaikai renkasi neigiamą dėmesį, jei negauna teigiamo. Tad noriu Jus paraginti paieškoti akimirkų, kai didžiuojatės, džiaugiatės, tikite savo vaiku. Netgi iš pirmos žvilgsnio tokiose mažose smulkmenose kaip, kai jis palaukia, kol pabaigsite pokalbį su drauge, kai padeda panešti pirkinių krepšį, kai nueina laiku miegoti, kai…
Kaip supratote, tai nebus vienos dienos projektas. Ir stengtis yra verta, nes tai, ką pradėsite jau šiandien nebeatidėliodama, klupdama ir vėl stodamasi, sugrįš bendradarbiavimu, kitokiu pokalbiu ne tik su vaiku, bet ir su kitais žmonėmis.
Drąsos, kantrybės ir nuoseklumo Jums.
