Namuose nugaišo mylimas kačiukas? Kraustotės gyventi į naujus namus ir tenka atsisveikinti su buvusiais draugais? Gyvenimo eigoje vaikai patiria daug netekčių, siūlome specialistės patarimus, kaip padėti vaikui jas išgyventi.
Konsultuoja Kauno Dainavos poliklinikos Jaunimo centro socialinė darbuotoja Dovilė Skodytė.
Žmogaus „santykis” su netektimi mūsų visuomenėje yra prieštaringas. Viena vertus netektis ir gedėjimas padaryti savotiškais tabu – juos norima paslėpti, išstumti iš sąmonės (dažnai bijoma parodyti savo tikruosius jausmus); kita vertus, netektis ir gedėjimas yra viešai demonstruojami (kino filmai, spektakliai bei kitos visuomenės informavimo priemonės). Šiuolaikinėje skubančioje, modernioje visuomenėje žmonės gedėjimą laiko liguistu dalyku, jie vengia pokalbių netekties temomis.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Būtina sąlyga, kad vaikas augtų laimingas
Įspūdinga vaiko reakcija pirmą kartą pamačius Supermeną
Netektis – tai nebūtinai mirtis
Gyvenimo bėgyje kiekvienas neišvengiamai susiduriame su išsiskyrimu ir netektimi. Ne išimtis ir vaikai. Kartais mes klaidingai suvokiame netekties sampratą. Tai žmogaus būsena, netekus kažko jam artimo ir brangaus. Tai nebūtinai turi būti mirtis.
Vaikai susiduria su daugeliu netekčių: persikraustymas, mokyklos keitimas, tėvų skyrybos, augintinio mirtis, nutrūkę romantiški santykiai, nuosavybės praradimas (dviratukas, mėgstami žaislai ir t.t.), sveikatos būklės pablogėjimas, senelių ir/ar tėvų mirtis ir kt.
Kiekviena ši netektis labai smarkiai pakeičia įprastą vaiko gyvenimą, sutrikdomas nusistovėjęs gyvenimo ritmas, netenkama draugų, pažįstamos aplinkos, mirtis atima augintinį ar artimą žmogų ir jo jau nebebūna šalia. Išvardintos netektys gali padaryti akivaizdų emocinį poveikį. Taigi, labai svarbu aptarti, kaip galime padėti savo vaikui išgyventi netektį ir jie stengiasi išgyventi netektį.
Pirmoji pagalba vaikui, kuris išgyvena netektį
Pirmas ir labai svarbus būdas padėti vaikui – leisti „jausti”. Dažnai vaikai raginami neliūdėti, nesijausti blogai. Mes stengiamės palaikyti nelogišką idėją, kad vaikai neturėtų jaustis taip, kaip jie iš tikrųjų jaučiasi. Stengdamiesi padėti savo vaikams labai dažnai vadovaujamės mitu: „tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu”. Dažniausi šiuo mitu naudojamasi tada, kai vaikai netenka augintinių. Mirus gyvūnėliui dažniausiai skubame įsigyti kitą, kad vaikas nesielvartautų. Idėja, kad netekties sukeltą skausmą galima sumažinti mėginant tai, kas prarasta, pakeisti kuo nors kitu, šiuo atveju – nupirkti kitą augintinį, vaikui sukelia didžiulį konfliktą.
Visų pirma, paneigiama vaiką ir jo buvusį augintinį siejusio emocinio ryšio svarba. Antra, apskritai nuvertinami bet kokie santykiai. Ir pagaliau taip sukuriama iliuzija, kad vaiko ir kito augintinio ryšys gali būti lygiai toks pat, koks buvo tarp vaiko ir prarasto augintinio. Santykiai su žmonėmis, gyvūnais ir netgi su mėgstamu daiktu yra unikalūs. Taigi, mintis, kad tai, ko netekai, galima pakeisti kuo nors kitu, labai pavojinga, nes ji implikuoja kitą mintį, kad vienus santykius gali atstoti kiti, o juk tai neįmanoma. Augintinio mirtis, ypač kai ji yra pirmoji iš artimos vaiko aplinkos, atveria naują, skausmingą tikrovės suvokimą – kažkas gali išeiti ir nebegrįžti.
Kaip padėti vaikui išgyventi artimo žmogaus mirtį?
Artimo žmogaus mirtis – įvykis, sukeliantis stiprų stresą. Mirtis neretai apverčia aukštyn kojomis visą ankstesnį gyvenimą. Artimojo žmogaus netektis – tai skaudus išgyvenimas, kurį lydi jausmų sumaištis. Vieni su tais jausmais “susitvarko” patys, kitiems tai gali būti neįmanoma, nes netekus artimo žmogaus, netenkama svarbių emocinių santykių. Vaikai susidurdami su artimojo žmogaus mirtimi, dažniausiai galvoja apie tai, jog ateityje mirusiojo nebebus šalia jo. Darosi sunku suvokti, kaip vaikas gyvens toliau, kaip bus, kai jo artimo žmogaus nebus tada, kai jis baigs mokyklą, kai pirmą kartą įsimylės, kai susidurs su problemomis ir nebus to žmogaus, kuris jam galėtų duoti patarimų.
Beje, visiems – ir suaugusiems, ir vaikams, patyrusiems, artimųjų mirtį, visada kyla klausimas „kodėl ?”. Pripažinkime, to klausia ne protas, o jausmai. Nebijokite pasakyti „nežinau”, pridurkite, kad Jums labai gaila ir labai liūdna dėl to, kas įvyko. Vaikui tai turėtų signalizuoti, jog nėra blogai kalbėti apie tai, kokius jausmus jaučia išgyvendamas netektį.
Mirties ir skyrybų sukeltas sielvartas palieka kuo giliausius pėdsakus kasdieniniame vaiko gyvenime. Prisitaikymas gyventi be žmogaus, kuris visada buvo šalia – labai skausmingas, sunkus ir sudėtingas procesas.Dovilė Skodytė
Mirties ir skyrybų sukeltas sielvartas palieka kuo giliausius pėdsakus kasdieniniame vaiko gyvenime. Prisitaikymas gyventi be žmogaus, kuris visada buvo šalia – labai skausmingas, sunkus ir sudėtingas procesas. Visko, kas buvo įprasta, pokyčiai kelia širdgėlą. Dauguma vaikų seka savo tėvais. Jei apie santykius kalbėsite atvirai ir nuoširdžiai, jie darys tą patį. Jei leisite sau nevaržomai reikšti netekties sukeltas įvairias normalias emocijas, taip elgsis ir jūsų vaikai. Tiesmukiškai formuluojami klausimai paprastai atima iš vaikų drąsa atskleisti savo tikruosius jausmus. Jei paklausite: „Ar tu pagalvoji apie senelę?”, veikiausiai atsakymo neišgirsite.
Paprastai kalbant, vaikai vengia atsakinėti į tokius klausimus, nes bijo būti sukritikuoti arba pasmerkti dėl tų jausmų, kuriuos iš tikrųjų jaučia. Dažnai norint išsiaiškinti, kas vyksta su vaiku, geriausia iš pradžių atsiverti pačiam. Pabandykite įsivaizduoti save sakant: „Mirus senelei aš labai dažnai prisimenu, kaip ją lankydavom.” Pabandykite kalbėti apie tai, kas Jums primena mirusį žmogų, nebijokite pasakyti, kad jaučiate liūdesį. Tai turėtų padrąsinti Jūsų vaiką pamąstyti apie santykius su mirusiu žmogumi ir paskatinti išreikšti jaučiamus jausmus.
Kiekvieno reakcija į netektį yra kitokia
Kiekvienas žmogus netektį išgyvena individualiai ir gana skirtingai, tačiau dažnas žmogus, susidūręs su netektimi imasi veiklos. Tai vienas iš būdų išgyventi netektį. Pasinėrus į veiksmą bėga dienos, savaitės, net gi mėnesiai, ir ima atrodyti, kad iš tikrųjų buvo susitvarkyta su neužbaigtomis emocijomis, susijusiomis su netektimi. Tai labai toli nuo tiesos. Viso labo buvo atsitraukta nuo netekties sukelto skausmo ir labai didelė tikimybė – tiesiog užgniaužti jausmai.
Artimojo netektį išgyvenantis žmogus dažnai tapatinasi su mirusiuoju – jo buvusiu elgesiu, mintimis, idėjomis, asmeninėmis savybėmis, vertybėmis. Šį procesą galime pavadinti psichologinės gynybos (apsisaugojimo nuo nerimo) natūralia reakcija, kuri padeda išgyventi sielvartą. Daugelis iš artimųjų paskęsta prisiminimuose ir svajonėse, dažnai net kalbasi su velioniu lyg su gyvu, taip ne tik atsiskirdami nuo gyvųjų, bet ir apsunkindami sau susitaikymą su likimu. Tačiau kai kuriems tai vienintelis būdas, padedantis išgyventi netektį. Labai dažnai bandymai išgyventi netektį pasireiškia mirusiojo buvusių mėgstamų vietų lankymu.
Išsikalbėjimas “gydo”
Išgyvenančiam netektį žmogui labai svarbu kalbėti apie tai, kas įvyko. Poreikis išsikalbėti turi savo “gydančią” prasmę: kai pakartotinai grįžtama prie sukrėtusių faktų ir su jais susijusių skaudžių išgyvenimų, juos papasakojant tai su vienomis, tai su kitomis detalėmis, išreiškiami susikaupę ir naujai susitvenkiantys jausmai. Taip išsipasakojant mažėja emocinė įtampa, viduje vyksta „raminimosi” – priėmimo ir susitaikymo su tuo, kas įvyko, darbas.
Netekties pamiršti neįmanoma ir nereikia. Prisiminimai grįžta ir tai natūralu. Nereikia jų nuolatos stumti nuo savęs. Nederėtų tik likti juose. Pasikartojančios liūdesio akimirkos – natūrali žmogaus prigimties reakcija įveikiant netekties skausmą. Prisimenant kaskart būna vėl skaudu, tačiau kiekvieną kartą šis skausmas tampa mažiau aštrus. Tik išgyventi prisiminimai ir su jais susiję jausmai palaipsniui vėliau tampa ramia, neskaudinančia ir netrikdančia gyvenimo atmintimi apie netektį.
Tinkama pagalba – parama liūdinčiajam
Pati didžiausia pagalba netekties atveju – norėti ir gebėti išbūti kartu su išgyvenančiuoju sielvartą – su jo liūdesio perpildytais jausmais, skausmingais prisiminimais, ašaromis, tylėjimu, o kartais pykčiu, kurio nereiktų priimti asmeniškai. Norint padėti, verta atsakyti sau į klausimus – ar nebijau priimti stiprių kito žmogaus jausmų? Ar galiu kantriai išklausyti pačias liūdniausias istorijas? Ar nepulsiu per greitai raminti ir sakyti, kad „viskas praeis” ? Ar turiu pakankamai laiko, ar noriu jo tiek rasti, kad galėčiau pabūti su išgyvenančiu netektį ir neskubindamas jo greičiau baigti liūdėti?
Net jei į visus klausimus nerandate atsakymo – palaikantis žvilgsnis, rankos paspaudimas, apkabinimas, kitas jums priimtinas būdas išreikšti atjautą ir palaikymą – visuomet bus parama išgyvenančiam netektį ir ženklas, kad kažkas yra šalia jam liūdint.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.
